Tilžės akto mįslės

Tilžės aktu vadinamas 1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos tautinės tarybos dokumentas, kuriame šios tarybos nariai deklaravo esą pasiryžę „visas savo jėgas [...] pašvęsti“ tam, kad būtų įgyvendintas jų apsisprendimas „priglausti“ Mažąją, arba Prūsų, Lietuvą prie Lietuvos valstybės.

Aleida Assmann prieš dešimtmetį rašė, kad atmintis gali būti dvejopa - veiklioji ir kaupiamoji. Veiklioji atmintis yra susijusi su specifiniu nešėju (grupe, institucija, individu), ji selektyviai komponuoja atsiminimus iš dabarties ir ateities perspektyvų, išreiškia vertybes, kurios formuoja tapatumą ir paties nešėjo normas. Veikliąja atmintimi įgyvendinamos politinės pretenzijos, svarbiausias jos tikslas yra dabarties legitimacija. Kaupiamoji atmintis - priešingai - yra nepriklausoma nuo specifinio nešėjo, atskiria praeitį nuo dabarties ir ateities. Kaupiamąją atmintį domina viskas ir tuo ji skiriasi nuo selektyvios veikliosios atminties. Ji nustato tiesą, bet susilaiko nuo vertinimų ir normų.

Kaupiamoji atmintis neformuoja tapatumo, tačiau išlaiko daugiau ir skirtingesnės informacijos, kurią gali pasitelkti veiklioji atmintis, pertvarkydama ją į prasmingus pasakojimus, formuojančius kolektyvinį tapatumą. Kaupiamąją atmintį galima vadinti ir saugykla, kurios fondais galima pasinaudoti dabar arba ateityje koreguojant veikliąją atmintį. Todėl, Aleidos Assmann įsitikinimu, būtina tarp šių dviejų atminties rūšių išlaikyti laidžias ribas, kad kaupiamoji atmintis galėtų tapti skirtingų veikliųjų atminčių kontekstu, išoriniu požiūrio tašku, iš kurio žvelgiant galima analizuoti, kritikuoti ir net keisti praeitį. Tai atveda prie štai tokios išvados: jei aktualizuojamas praeities faktas dar nėra gerai ištirtas (nepriklauso kaupiamosios atminties laukui), bet jau paverčiamas neginčytinu kanonu, jo aktualizavimas paprastai turi tik konkrečias legitimacines arba tapatumo formavimo funkcijas. Ir atvirkščiai, kuo detalesnė informacija apie praeities faktą yra prieinama visuomenei, kuo labiau šis faktas yra išdiskutuotas, tuo sunkiau visuomenė pasiduoda ideologinei indoktrinacijai ir įvairioms manipuliacijoms.

Vienas iš tokių faktų, apie kurį žinoma pernelyg mažai, bet kuris šiandien Lietuvoje neabejotinai vaidina aktualios atminties vietos vaidmenį, yra Tilžės aktas, kurio devyniasdešimtmetį šiemet minime. Tilžės aktu vadinamas 1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos tautinės tarybos dokumentas, kuriame šios tarybos nariai deklaravo esą pasiryžę „visas savo jėgas [...] pašvęsti“ tam, kad būtų įgyvendintas jų apsisprendimas „priglausti“ Mažąją, arba Prūsų, Lietuvą prie Lietuvos valstybės.

Atrodytų, išties reikšmingas įvykis, kartais lyginamas net su vasario 16 d. Lietuvos Tarybos deklaracija, jei ne ta aplinkybė, kad beveik viską, kas iki šiol yra žinoma apie šio akto priėmimą, XX a. 4-ajame dešimtmetyje pateikė vienas žmogus - pats tą aktą pasirašęs Jonas Vanagaitis. Po to apie Tilžės aktą pasakoję istorijos rašytojai (profesionalių istorikų dėmesio jis iki šiol beveik nesulaukė) iš esmės kartojo Vanagaičio sukurtą siužetą. Tad kyla klausimas, ką gi rodo tokio, beveik neištirto, fakto aktualizavimas šiandien?

Lietuvoje esama visuomenės grupių, kurios Tilžės aktą laiko dabarties saviidentifikacijai svarbiu praeities elementu. 1998 m. jos inicijavo Atmintinų dienų įstatymo pakeitimą, kad lapkričio 30 d. būtų paskelbta atmintina „Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto“ diena. Seimas, priimdamas tokį nutarimą, suteikė valstybės sankciją nuolatiniam šio akto aktualizavimui ir prisidėjo prie tikslų, kurių siekiama tokiu aktualizavimu, įgyvendinimo. Kokie tai siekiai?

Jie ryškėja įsigilinus į Tilžės akto aktualizavimo kontekstus. Tilžės akto viešas aktualizavimas yra patyręs tris etapus: a) tarpukario Lietuvoje, 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje, b) prūsų lietuvių išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo, c) Lietuvoje nuo 1990 m. Juos trumpai aptarsiu.

Iki pat XX a. 4 dešimtmečio vidurio Tilžės akto priėmimas visiškai nefigūravo Lietuvos istoriografijoje. Rudolfas Valsonokas, 1932 m. išleidęs bene išsamiausią studiją apie Klaipėdos klausimo išsprendimą Lietuvos naudai, detaliai aprašė Prūsų Lietuvos tautinės tarybos veiklą, bet apie Tilžės aktą neužsiminė. Marija Urbšienė, 1933 m. paskelbusi straipsnį, skirtą Klaipėdos integravimo į Lietuvą politinėms peripetijoms aptarti, taip pat nieko nerašė apie lapkričio 30 d. deklaraciją. Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ šis, atrodytų, svarbiausias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos teisėtumą įrodantis aktas taip pat neminimas. Gal „didlietuviai“ apie jį nieko nežinojo? Bet ir 1932 m. pasirodžiusioje išsamioje Prūsų lietuvio Vilhelmo Storostos-Vydūno (tiesa, Prūsų Lietuvos tautinės tarybos veikloje jis nedalyvavo) knygoje apie šį aktą neužsiminta. Ir 1937 m. Jokūbo Stiklioriaus tekste nieko nepasakyta apie tai, kad toks aktas buvo priimtas. Krinta į akis, kad 1918 m. Klaipėdoje ir Tilžėje leista lietuviška spauda, išsamiai pranešinėjusi apie Prūsų Lietuvos tautinės tarybos veiklą ir politines orientacijas, rašydama apie lapkričio 30 d. tarybos posėdį, šio akto taip pat nepaminėjo. Apie akto priėmimą neužsimenama ir tuo metu Lietuvoje leistoje spaudoje. Ar tai tik sutapimas? O gal šie faktai rodo, kad daugeliui amžininkų šis dokumentas nebuvo reikšmingas arba kad apie tokį valios aktą nežinota, antraip sunku suprasti, kodėl beveik du dešimtmečius jis niekur nebuvo minimas.

Kas ir kada pradėjo aktualizuoti lapkričio 30 d. deklaracijos priėmimą? Pirmoji žinoma tokios aktualizacijos forma buvo 1936 m. „Ryto“ spaustuvėje Jono Vanagaičio iniciatyva išleistas meninis plakatas su deklaracijos tekstu ir parašais (tai, beje, iki šiol yra vienintelė žinoma akto versija, dokumento originalo istorikai nėra matę). Tik išleidus šį plakatą, Tilžės akto priėmimas buvo „prisimintas“: 1938 m. išsamiausią jo priėmimo istorijos versiją pateikė tas pats Jonas Vanagaitis. Visa tai leidžia teigti, kad jis ir laikytinas siužeto apie Tilžės akto priėmimą kūrėju. Manyčiau, tokio darbo Vanagaitis ėmėsi todėl, kad priklausė senajai aktyvių Prūsų lietuvių visuomenės veikėjų grupei, bet jo indėlis į Prūsų lietuvių „atbudimą“, greta tokių figūrų kaip Martynas Jankus, Vilius Gaigalaitis, Vydūnas, Enzys Jagomastas, iki tol paprastai nebuvo itin sureikšminamas. Galima sakyti, kad inicijuodamas ir redaguodamas 1938 m. almanachą Kovos keliais, Vanagaitis pats ėmė akcentuoti savo vaidmenį „atbudimo“ procese. Pavyzdžiui, almanache atsirado žinutė, kad vienintelis Vanagaitis kaip „Mažosios Lietuvos atstovas“ dalyvavęs 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, kurio dalyviams esą „Mažosios Lietuvos vardu“ perdavė savo simpatijas. Panašu, kad priimant lapkričio 30 d. deklaraciją, Vanagaičiui iš tikrųjų priklausė svarbus vaidmuo, antraip sunku paaiškinti, kodėl jo parašas ant šios deklaracijos versijos 1936 m. išleistame plakate yra pats pirmas. Tad kodėl lapkričio 30 d. deklaraciją, prie kurios atsiradimo, tikėtina, nemažai prisidėjo, jis pavaizdavo kaip kone svarbiausią Prūsų lietuvių politinio apsisprendimo išraišką, nors anksčiau rašiusieji apie Prūsų Lietuvos tautinės tarybos veiklą šio dokumento nežinojo arba nesureikšmindavo. Gal Vanagaitis jautėsi neįvertintas?

Lapkričio 30 d. deklaraciją iš naujo aktualizavo lietuvių išeivija po Antrojo pasaulinio karo. Visą Prūsų Lietuvą priskyrus SSRS, o didžiąją jos dalį - ne Lietuvos SSR, bet tiesiogiai Rusijos SFR, Erdmono Simonaičio vadovaujama Mažosios Lietuvos Taryba 1946 m. lapkričio 6 d. priėmė „Mažosios Lietuvos lietuvių deklaraciją“ (vėliau pavadintą Pirmuoju Fuldos aktu), reikalaudama visą Kaliningrado sritį ir dar šiek tiek teritorijos prijungti prie Lietuvos. Šis reikalavimas, be kita ko, buvo pagrįstas būtent 1918 m. lapkričio 30 d. deklaracija. Esą „Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovybė - Tautinė Taryba, - remdamasi Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento W.Wilsono 14 punktų išreikšta tautų apsisprendimo teise, 1918 m. lapkričio 30 d. deklaravo savo tvirtą valią atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su Didžiąja Lietuva“. 1946 m. deklaracija, kaip Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto memorandumo priedas, 1949 m. buvo perduota JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybėms. 1948 m. pasirodžiusius atsiminimus Simonaitis baigė testamentiniu moralu, kad „Mažosios Lietuvos Taryba nenuleis rankų, kol nebus įgyvendintas 1918 m. Tilžėj priimtas nutarimas prijungti visą Mažąją Lietuvą prie Nepriklausomos Lietuvos valstybės“. Išeivijoje išleistoji enciklopedija abu aktus - Tilžės ir Fuldos - laiko tos pačios mažlietuvių valios išraiška. Martynas Anysas, rašydamas apie Tilžės aktą, prisiminė, kad „Mažosios Lietuvos patriotai šitą nutarimą džiaugsmingai priėmė, vokiečiai griežtai protestavo, o gyventojų daugumas laikėsi pasyviai“, tačiau pats Anysas šiuose įvykiuose nedalyvavo, todėl šią citatą iš jo atsiminimų vertėtų laikyti antriniu šaltiniu.

1990 m. aktualizuoti Tilžės aktą vėl pradėta Lietuvoje. Būtina priminti, kad iki 1990 m. rugsėjo dėl vokiečių visuomeninių organizacijų spaudimo, kuris Lietuvoje buvo laikomas „vokiškojo revanšizmo“ apraiškomis, dar nebuvo paaiškėjusi galutinė Vokietijos pozicija dėl teritorijų, iš jos atimtų 1945 m., be to, nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai pretenzijas į Klaipėdos kraštą ėmė reikšti ir SSRS. Todėl lietuvių „istorinių teisių“ į Mažąją Lietuvą reiškimas, kaip gynybinė ir sykiu legitimuojanti reakcija, tuo metu ypač suintensyvėjo. Tilžės aktas virto su Mažąja Lietuva susijusių arba į ją orientuotų visuomeninių organizacijų tapatybės simboliu. 1989 m. įkurta lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ ėmė organizuoti Prūsų Lietuvos istorijai skirtas tarpdalykines mokslines konferencijas, kurios nuo 1990 m. kasmet vyksta būtent lapkričio 30 d. 1989 m. suformuota Mažosios Lietuvos reikalų taryba išpažįsta radikalesnių lietuvių išeivijos sluoksnių pokarines idėjas: jos iniciatyva Lietuvoje 1992 m. buvo paskelbtas visas Pirmojo Fuldos akto tekstas, o minint Tilžės akto 80-metį inicijuotas lapkričio 30 d. įtraukimas į Atmintinų dienų sąrašą.

Tačiau ar nepasikeitė laikai? Lietuvių išeivijos poreikis aktualizuoti Tilžės aktą po karo yra visiškai suprantamas, bet kokias funkcijas toks aktualizavimas atlieka šiandien, jei po 1990 m. Klaipėdos krašto priklausomybe Lietuvai nėra oficialiai suabejojusi nei Vokietija, nei Rusija? Peršasi mintis, kad tokiame kontekste Tilžės akto aktualizavimu siekiama reikšti teritorines pretenzijas dabartinei Rusijai, nes būtent jai dabar priklauso buvusios Mažosios Lietuvos dalis, išskyrus Klaipėdos kraštą. Taigi Lietuvos Seimo 1998 m. sprendimas įtraukti Tilžės aktą į atmintinių dienų sąrašą bet kada gali būti interpretuotas kaip oficiali Lietuvos Respublikos pozicija, palaikanti teritorines pretenzijas reiškiančių visuomenės grupių nuostatas.

Atminimo kultūra yra jautrus dalykas: kiekvienas pokytis čia turi būti daromas ypač atidžiai, nes, kaip parodė „Bronzinio karo“ skulptūros istorija Estijoje, gerai nepamatavus šių pokyčių, tiek viduje, tiek išorėje galima sukelti reakciją, kurią suvaldyti gali būti labai sudėtinga. Negalima patiems kurti pagrindo provokacijoms. Tad, prieš politiniais sprendimais reglamentuojant viešąjį atminimą, būtina pasidomėti, kokių duomenų apie viešajam atminimui aktualizuojamą faktą turi kaupiamoji atmintis (ir ar apskritai jų esama). Ką iš tikrųjų žinome apie Tilžės aktą, jo svarbą 1918 m.? Ar galima šį aktą vadinti Prūsų lietuvių politinio apsisprendimo išraiška?

Pastarąjį dešimtmetį įvairiuose Lietuvoje vis pasirodančiuose leidiniuose akto priėmimas pateikiamas kaip svarbus Prūsų lietuvių politinio apsisprendimo prisijungti prie Lietuvos įrodymas. Tai esą buvusi natūrali jų siekių išsivaduoti iš Vokietijos išraiška, ypač sustiprėjusi, kai subyrėjo Vokietijos imperija ir kai 1918 m. susikūrė Lietuvos valstybė. Pasitaiko net teiginių, esą šis aktas lėmė, kad Klaipėdos kraštas 1923 m. buvo prijungtas prie Lietuvos. Pirmas klausimas, į kurį vis dar nėra atsakyta, - kaip suderinti šį patriotizmo ir politinio apsisprendimo faktą su Lietuvos ir Vokietijos istorikų pastaruosius du dešimtmečius daromomis išvadomis, kad dauguma Prūsų lietuvių buvo apolitiški, jautėsi priklausantys Vokietijos sociokultūrinei terpei, buvo evangelikai liuteronai, todėl tapatinimasis su lietuviais „katalikais“, juolab su 1918 m. atsiradusia Lietuvos valstybe, kuri buvo vienas iš imperijų žlugimo rezultatų, jiems turėjo atrodyti svetimas? Ar nėra prieštaravimo tarp Tilžės aktu deklaruotos Prūsų lietuvių orientacijos į politinį suartėjimą su Lietuvos valstybe ir tarpukario laikotarpio Klaipėdos krašto lietuvių rezervuotos laikysenos Lietuvos valstybės atžvilgiu? O gal Tilžės aktas buvo tik gaivališkas politinių nuotaikų proveržis politinės suirutės sąlygomis?

Pradėjus realizuoti nepriklausomos Lietuvos valstybės projektą, buvo pasirinktas Lietuvos etnografinėse ribose kūrimo kelias (Lietuva ten, kur lietuvių gyvenami plotai), o Lietuvos valstybės ekonominė nepriklausomybė buvo siejama su Klaipėdos uostu. Turėdama labai silpną galios potencialą, o valstybės kūrimo pradžioje apskritai jo neturėdama, gauti norimas teritorijas Lietuva galėjo tik vienu būdu - orientuodamasi į pajėgesnę valstybę arba balansuodama tarp regione susiformavusių galių. Vos valstybės kūrėjai 1916 m. pavasarį persiorientavo iš prorusiško į provokišką kursą, išsyk imta rūpintis, kad Lietuva turėtų išėjimą į jūrą ir prekybos uostą. Tai rodo, kad pirma tikėtasi Klaipėdą gauti iš pačios Vokietijos. Palankios sąlygos tam susidarė po to, kai Lietuvos Taryba 1917 m. gruodžio 11 d. priėmė pareiškimą, deklaravusį Lietuvos nepriklausomybę ir karinius, transporto, muitų bei valiutos asociacinius ryšius su Vokietija. Teoriškai tai reiškė Lietuvos pritarimą vokiškajai Mitteleuropa koncepcijai. 1918 m. vasarą Lietuvos Valstybės Tarybos delegacija, susitikime su Vokietijos užsienio reikalų ministru admirolu Pauliu von Hintze pareiškusi, kad lietuviams reikia uosto, gavo atsakymą, kad „susitarus Lietuvai dėl konvencijų ir nutiesus pamatus Lietuvos santykiavimo su Reichu, jis [Hintze - V.S.] nematąs nenugalimų kliūčių Klaipėdos klausimo, kaip Lietuvos uosto, išsprendimui. Jis manąs, kad kokio nors kondominiumo forma būsianti surasta“. Vis dėlto 1918 m. lapkričio pradžioje situacija gerokai pasikeitė: spalio 20 d. naujasis Vokietijos reichskancleris Maxas Badenietis pareiškė lietuvių delegacijai, kad jie patys turės spręsti savo valstybės konstitucinius klausimus. Lietuviai to ir ėmėsi lapkričio pradžioje. Lapkričio 11 d. Vokietija atsidūrė karo pralaimėtojos pozicijoje ir tapo aišku, kad dabar jau ne tiek nuo Vokietijos, kiek nuo Antantės valstybių priklausys, ar Lietuva gaus kokią nors Vokietijos teritoriją.

Tai vertė keisti taktiką. Kadangi tuo metu dar tikėta, kad valstybių sienos pokario Europoje bus nustatytos remiantis Woodrow Wilsono proteguotu tautų apsisprendimo principu, Lietuvai, siekusiai Klaipėdos uosto, būtinai reikėjo, kad Klaipėdos apylinkėse gyvenę Prūsų lietuviai išreikštų tokį savo apsisprendimą. Tokiame kontekste Prūsų Lietuvos tautinės tarybos įsteigimas Tilžėje, praėjus penkioms dienoms po Compiegno paliaubų, nestebina. Ši taryba, kurios vienas iš tikslų buvo atstovauti Prūsų lietuviams „Santarvės akyje“, išsyk deklaravo sieksianti Prūsų Lietuvos „priglaudimo“ prie Lietuvos valstybės. Tačiau neskubėkime iš to daryti išvadų, neišsiaiškinę, kokia organizacija buvo Prūsų Lietuvos tautinė taryba.

Kaip skelbta tuometinėje spaudoje, taryba buvo įsteigta lapkričio 16 d. Tilžėje. Ją sudarė 15 narių, bet faktiškai visą veiklą koordinavo „pildomasis skyrius“, kurio nariai buvo Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis ir Jonas Vanagaitis. Nors tarybos narių niekas nerinko, stengtasi sudaryti įspūdį, kad taryba yra tikroji Prūsų lietuvių reprezentante: antai paskelbus apie jos sukūrimą, buvo nurodyta, kad 6 tarybos nariai atstovauja Klaipėdos ir Šilokarčemos rinkiminei apskričiai, 5 - Tilžės ir Pakalnės, 3 - Ragainės ir Pilkalnio, 1 - Labguvos ir Vėluvos. Planuota, kad tarybą sudarysiančios valdybos bus įsteigtos kiekviename apskrities centre, kiekvienoje parapijoje ir kaime. Tai liudija, kad kelių ar keliolikos mažlietuvių įkurtos organizacijos veiklą ateityje siekta legitimuoti visuotinio atstovavimo principu. Nors skelbta, kad lapkričio 24 d. buvo įsteigtas tarybos padalinys Ragainėje, minėto siekio tarybai niekuomet nepavyko pasiekti. Kodėl?

Esminė priežastis ta, kad tarybos skelbtos idėjos neturėjo didelio palaikymo. Lapkričio 9-11 d. toli nuo centrinių politinių įvykių buvusius Rytprūsius žaibišku greičiu pasiekdavo pritrenkiančios žinios iš Berlyno. Per tris dienas žlugo monarchija, Vokietijos imperiją telkęs „ciesorius Vilius“, su kuriuo save identifikavo daugelis Prūsų lietuvių, pabėgo į Olandiją, valdžią stengėsi perimti tiek socialdemokratai, tiek socialistai, o agrarinėje Prūsų Lietuvoje į juos žiūrėta itin nepalankiai. Valstybės sekretoriaus Matthiaso Erzbergerio vadovaujama delegacija Compiegne Vokietijos vardu pasirašė paliaubas, kurios reiškė, kad karas pralaimėtas. Nekyla abejonių, kad taryba, naudodamasi šia politine suirute, stengėsi mobilizuoti Prūsų lietuvius. Tai, kad jos iniciatoriai prikalbino tarybai vadovauti kunigą Vilių Gaigalaitį, vieną populiariausių Prūsų lietuvių visuomenės veikėjų, nuo 1903 m. tris kadencijas iš eilės rinktą į Prūsijos landtagą, buvo didelis laimėjimas. Vis dėlto net ir tai negarantavo sėkmės. Vos Rytprūsiuose pradėjo sklisti gandai, kad didelė jų dalis gali būti prijungta prie Lietuvos, lapkričio 13 d. Klaipėdoje įvyko du visuomenės susirinkimai (viename dalyvavo 627, kitame 2604 asmenys), priėmę rezoliucijas prieš tokį prijungimą. Jurgis Strekys, kaip nurodė Vilius Gaigalaitis, lapkričio 28 d. rašė, kad 90 % klaipėdiečių nori likti Vokietijos sudėtyje, „o tai dėl vok. agitacijos ir prastų pasilaikymų Lietuvoje“. Nežinia, ar šis skaičius patikimas, tačiau nenuneigiamas ir faktas, kad Lietuva, 1923 m. prisijungusi Klaipėdos kraštą, per visą tarpukarį turėjo labai nedidelę vietos gyventojų paramą, Vokietija, o ne Lietuva, daugumai Klaipėdos krašto gyventojų buvo sava valstybė. Todėl kyla klausimas, kam 1918 m. atstovavo Prūsų Lietuvos tautinė taryba ir kokia „tautos apsisprendimo“ išraiška laikytinas Tilžės aktas?

Atsakant į pirmąjį klausimą, reikėtų sutelkti dėmesį į Lietuvą. Tuo metu, kai Vokietijoje siautė politinis chaosas, naujai užgimusi Lietuvos valstybė jau turėjo pačios Vokietijos pripažinimą, be to, buvo galima tikėtis, kad Prūsų lietuviams ji pasiūlys kur kas palankesnes karjeros ir kultūrinės veiklos galimybes. Ypač tai pasakytina apie jaunosios kartos Prūsų lietuvius, kurie aiškiai suvokė savo lietuviškąjį tapatumą. Grupelė, sudariusi Prūsų Lietuvos tautinę tarybą, turėjo būti suinteresuota pozicionuoti save prieš Lietuvą kaip tikrąją Prūsų lietuvių atstovę, nors faktiškai dauguma šios grupelės narių buvo didelės įtakos Prūsų Lietuvoje neturėję radikalai arba politikoje iki tol nedalyvavę veikėjai, kuriuos viešoji nuomonė dėl atviro separatizmo sunkiausiu Vokietijai momentu laikė „išdavikais“. Tiesioginę Lietuvos įtaką Prūsų Lietuvos tautinės tarybos veikloje vargu ar pavyktų įrodyti, vis dėlto kuo labiau gilinamasi į atskirus klausimus, tuo ši įtaka akivaizdesnė. Kokiu būdu lapkričio 16 d., t. y. pačią pirmą savo egzistavimo dieną, taryba sugebėjo išleisti atsišaukimą ir dar 100 tūkst. egz. tiražu? Kas tai finansavo? Ar galėjo Prūsų lietuviai apskritai priimti sprendimą jungtis prie Lietuvos, jeigu jis nebūtų buvęs suderintas su pačia Lietuva? Iš tų duomenų, kuriais disponuojama, galima įvardyti ir kelis konkrečius Prūsų lietuvius, kurie palaikė kontaktus su Lietuvos Valstybės Taryba. Svarbiausia figūra, į kurią Lietuvoje krypo dėmesys aiškinantis, kas turi Prūsų lietuvių politinę paramą ir gali kalbėti jų vardu, buvo Vilius Gaigalaitis. Ką lapkričio 26 d., likus kelioms dienoms iki Tilžės akto priėmimo, Gaigalaitis veikė Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje, nėra žinoma, publikuoti šaltiniai to neatspindi. Vis dėlto minėtame posėdyje Stasio Šilingo ištarti žodžiai gana iškalbingi: Valstybės Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas išreiškė viltį, „kad toji siena, kuri skiria dabar Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios, bus panaikinta“. Erdmonas Simonaitis po tarnybos vokiečių kariuomenėje užmezgė kontaktą su Lietuvos Valstybės Tarybos nariais, nuo 1918 m. rugpjūčio dirbdamas vokiečių spaudos skyriaus nariu Vilniuje. Keisčiausia, kad nei Gaigalaitis, nei Simonaitis nepasirašė Tilžės akto. Gaigalaičio laviravimą galima teisinti jo statusu (buvo kunigas, iki 1918 m. lapkričio - dar ir Prūsijos landtago Žemųjų rūmų narys), bet koks buvo Simonaičio vaidmuo? Kodėl lapkričio vidury jis grįžo iš Vilniaus į Tilžę tik tam, kad dalyvautų steigiant Prūsų lietuvių tautos tarybą?

Dar vienas klausimas, kurį būtina aptarti - kam apskritai reikėjo Tilžės akto? Juk šiame akte fiksuotą pagrindinę idėją sujungti Prūsų Lietuvą su Lietuvos valstybe Prūsų Lietuvos tautinė taryba propagavo nuo pat savo susikūrimo: ji akivaizdi jau lapkričio 16 d. atsišaukime „Lietuvninkai! Pabuskit, klausykit, padabokit!“, ir būtent į šį atsišaukimą reagavo Rytprūsių visuomenė, o ne į Tilžės aktą, kuris Rytprūsiuose viešai net nebuvo paskelbtas. Tad kam konkrečiai reikėjo raštu fiksuoti ir parašais patvirtinti poziciją, kuri viešai ir taip buvo žinoma? Atrodo, kad to galėjo reikėti Lietuvai. Galbūt po to, kai Gaigalaitis buvo priverstas viešai atsimesti nuo paramos Prūsų Lietuvos tautinei tarybai, Lietuvai reikėjo garantijos? Galbūt Prūsų lietuviai turėjo parašais įtikinti Lietuvos Valstybės Tarybos narius, kad neblefuoja dėl savo apsisprendimo? Ar ne tokį siekį rodo deklaracijos formuluotė, kad „visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada, visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio [t.y. prisijungimo - V.S.] pašvęsti“? Į šiuos klausimus kol kas neatsakyta, bet tai, kad Tilžės akto priėmimas buvo orientuotas į Lietuvą, rodytų ir Vanagaičio pastaba, jog šis aktas „tūkstančiais egzempliorių“ platintas Lietuvoje, o ne Rytprūsiuose. Visa tai leistų teigti, kad lapkričio 30 d. deklaracija, ko gero, buvo tik parodomasis aktas. Tai paaiškintų, kodėl iki 1936-1938 m., kai Jonas Vanagaitis nusprendė susikurti sau vaidmenį (pasak jo, Tilžės aktas - „didvyriškas“, į tautos istoriją „aukso raidėmis“ įrašytinas veiksmas), niekas „neprisiminė“, kad toks aktas apskritai buvo.

Visa tai, žinoma, nereiškia, kad abejojama 24 akto signatarų ar Prūsų Lietuvos tautinės tarybos politinės orientacijos autentiškumu. Tačiau svarbu suvokti, kad: a) taryba nebuvo Prūsų Lietuvos gyventojų politinių pažiūrų reprezentante, ji atspindėjo tik grupelės Prūsų lietuvių, atsidūrusių tarp dviejų tapatumų ir dviejų valstybinių galių, konjunktūrinę politinę orientaciją, b) tokią politinę orientaciją lėmė, ko gero, ne tiek jų politinio sąmoningumo kaita, kiek Lietuvos valstybės atsiradimas ir jos interesai, c) Lietuvai Prūsų Lietuvos tautinė taryba buvo įrankis, palengvinęs jos politinių pretenzijų į šiaurinius Rytprūsius įgyvendinimą.

Prūsų lietuviams, 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu deklaravusiems savo politinę orientaciją, tuo metu galėjo atrodyti, kad jų ir Lietuvos interesai sutampa. Bet po 1923 m. šios deklaracijos signatarai jau rašė skundus Lietuvos vyriausybei, kad pernelyg forsuotai „kėsinimasi“ į jų tradicijas.