Nors kai kurioje dabartinėje literatūroje teigiama, kad tai buvęs 24-as namas, manyta, kad teisus yra Vladas Drėma, Miuleriui priskiriantis Vokiečių g. 26 namą.
Greta jo stovintis 24 ir kiti Šv.Mikalojaus gatvės link einantys namai priklausė ir dabar yra liuteronų bendruomenės nuosavybė.
Painiava dėl numeracijos
Painiavos identifikuojant Vokiečių g. namus įneša faktas, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokiečių gatvės numeracija prasidėjo nuo Trakų g. kampo ir dabartinis 26 namas turėjo 3-ią numerį.
Šeštajame amžiaus dešimtmetyje kampinis namas turėjo ne 28-ą, o 30-ą numerį, atitinkamai skyrėsi ir kitų namų numeracija. Kad Miulerio namas stovi šalia kampinių Fitinhofų (kitaip Tyzenhauzų) rūmų, patvirtina ir Adomas H.Kirkoras.
Savo monumentaliu klasicistiniu fasadu rūmai skiriasi nuo kitų šios Vokiečių g. pusės pastatų. V.Drėma teigia, kad XVI a. čia buvo Vilniaus pilių prižiūrėtojo Ulricho Hozijaus rūmai.
Jie buvę labai dideli su trimis vidaus kiemais, sodu, iš kurio buvęs įėjimas pranciškonų vienuolyno link. XVIII a. viduryje čia stovėję namai priklausė LDK iždininkui Jonui Flemingui, vėliau jie ėjo iš rankų į rankas.
Per karą apgriovė
Apie 1778 m. rūmai buvo rekonstruoti pagal architekto Augustino Kosakausko projektą. Nauji rūmai kurį laiką priklausė Bžostovskiams, Pociejams, o XIX a. juos valdė P.Miuleris.
Namas buvo įdomus amžininkams naujomis klasicistinėmis formomis.
Prie gražiausių 1830-1835 m. Vilniaus namų šį pastatą priskiria istorikas, rašytojas Juzefas I.Kraševskis.
Anot A.H.Kirkoro, XIX a. viduryje tai buvo didelis trijų aukštų namas, supantis erdvų kiemą su mažu sodeliu jo centre.
Patogesniam patekimui į erdvius butus kiemo fasadus supo vidinės galerijos palei aukštus.
Rūmai Antrojo pasaulinio karo metu buvo apgriauti, atstatant architektūrinės formos kiek supaprastintos.
Vietoj pusapskritės įvažiavimo į kiemą arkos dabar matome stačiakampę.
Rūmų fasaduose vyrauja pilkos spalvos, tamsesne spalva išryškintos architektūrinės detalės. Gatvės pusės fasado centrinę dalį akcentuoja nuo antrojo aukšto kylantys piliastrai, langus juosia apvadai, puošia trikampiai sandrikai ir lipdiniai.
Veikė net kazino
Šeimininkai name esančius didelius butus nuomojo. Patogus miesto centre esantis namas sutraukdavo neeilinius nuomininkus. Jame apsigyvendavo žiemai iš savo dvarų į Vilnių suvažiuodavę savo rūmų mieste neturėję bajorai.
Miulerio namas 1821-1843 m. minimas Gabrielės Giunterytės - Puzinienės prisiminimuose apie Vilniuje praleidžiamas žiemas.
Tai susiję ne tiek su čia nuomojamu butu, kiek su name buvusia didele viešiems renginiams naudojama sale, kazino. Salėje vykdavo koncertai, puotos, kaukių baliai, vaidinimai.
Koncertams, spektakliams scena būdavo išklojama kilimais, puošiama gėlėmis ir kandeliabrais, puotoms salės viduryje statomas ilgas puošnus stalas.
Kunigaikštis rado žmoną
Čia lankėsi dauguma į Vilnių suvažiuojančių magnatų, būdavo kviečiami ir rusų administracijos atstovai.
Šio pastato salėse lankydavosi „kunigaikštis Dolgorukis – raudonas ir mėlynas, tarsi dramblys, su munduru, apkabinėtu ordinais“, puikybe žibantis Vilniaus šeimininkas, kurio mundurą išpūtė apsirijimas ir tinginystė“.
Su šioje salėje įvykusiais nutikimais buvo susiję aukštuomenės šnabždesiai, apkalbos, šeimyniniai planai.
Miulerio name esančiame kazino 1821 m. kunigaikštis Platonas Zubovas išvydo merginą, „vilkinčią baltą suknią, su ryškiai raudona gėle juoduose it varno sparnas plaukuose“, kurios negalėjo pamiršti.
Kunigaikščio, vedusio iš neturtingos šlėktų šeimos kilusią gražuolę Teklę Valentinavičiūtę, santuoka nuskambėjo visoje imperijoje, tad motinos visomis išgalėmis puošė savo dukras, leisdamos į vakarus Miulerio salėje. Patekus į tą spalvingą minią net akys raibo nuo nepažįstamų veidų, nuo žmonių, smarkiai išsiskiriančių savo apdarais ir kalba, gausos.
Gyveno kompozitorius
Metų metais, XIX a. viduryje, sakė A.H.Kirkoras, čia vyksta įvairiausi vieši pasilinksminimai, puotos, maskaradai ir koncertai.
Įvykdavo ir turiningų renginių. 1839-1858 m. Miulerio name butą nuomojo kompozitorius Stanislovas Moniuška (1819-1872).
Dvidešimtmetis muzikas porą metų buvo Šv.Jono bažnyčios vargonininkas, 1840 m. rugsėjo 1 d. išbandė naujus galingus šios šventovės vargonus.
Gyvendamas Miulerio name jis sukūrė operos „Halka“ pirmą redakciją. Koncertinis operos pastatymas 1847 m. įvyko šių namų salėje. S.Moniuška vėliau buvo miesto orkestro dirigentas, organizuodavo koncertus, kai kurie jų vykdavo Miulerio namų salėje.
Fotografuodavosi grafai
1860 m. Miulerio namuose apsigyveno ir įsteigė fotoateljė iš Prūsijos atvykęs fotografas Albertas Swieykowskis. Jo fotoateljė buvo gerai įrengta, fotografas naudojo sausojo kolodijaus technologiją.
Pati fotoateljė vieta fotografuotis sutraukdavo miesto diduomenę. A.Swieykowskis yra fotografavęs kolekcininką grafą Eustachijų Tiškevičių, Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorų maršalkas Aleksandrą Domejką ir Jozefą Daugirdą, Vilniaus švietimo apygardos globėją Ivaną Kornilovą ir kitus.
Kaip ir daugelis to meto fotografų A.Swieykowskis fotografavo jam patikusias miesto vietas, žymius pastatus. Iš jo nufotografuotų Vilniaus miesto 32 vaizdų buvo sudarytas albumas, kuris, kaip rašo fotografijos istorikė Margarita Matulytė, dabar yra Rusijos valstybės istorijos muziejuje Maskvoje.
Kadangi jis buvo lojalus valdžiai, skirtingai nuo daugybės Vilniaus fotografų, A.Swieykowskio fotoateljė po 1863 m. sukilimo išvengė represijų.
Pastatas nenukentėjo
Paskutinio XIX a. dešimtmečio Miulerio namo aplinka atsispindi dailininkės Sofijos DembovskytėsRomerienės, kuri su tėvais į Vilnių persikėlė 1888 m., atsiminimuose. Namas, kuriame tėvai nuomojo butą, mergaitei neatrodė niekuo išskirtinis.
Sofija prisimena žemą akmenimis grįstą siaurą tarpuvartę, vedusią į namo kiemą. Be jos tėvo gydytojo Tado Dembovskio name tada dar gyveno advokatas Mykolas Venslauskas ir jo brolis Vytautas.
Jos tėvai ir Vytauto Venslausko šeima dalijosi Miulerio namo dešiniojo kiemo fligelio viršutiniu aukštu. Čia buvo du butai, į kuriuos būdavo patenkama iš kiemo metaliniais laiptais.
Didelius tamsius tų butų prieškambarius skyrė matinio stiklo siena. Dembovskių buto kambariai buvo tamsūs, valgomojo langai žvelgė į gretimo namo sieną.
Tik svetainių langai – į Vokiečių gatvę (Dembovskių) ir pranciškonų vienuolyną (Venslauskų). Antrame aukšte gyvenęs advokatas Mykolas Venslauskas buvo vienas iš gynėjų Kražių skerdynių (1893) byloje.
Ant jo kabineto sienų kabėjo su Kražių įvykiais susijusios nuotraukos.
Vladislovas Mikučianis, rašydamas apie pokario Vilnių, teigia, kad Vokiečių gatvėje „stirksojo tiesiog kalnai griuvėsių“. Miulerio namas, kaip ir šalia jo esantieji, pateko tarp tų laimingųjų, kurių fasadai buvo atstatyti (archit. K.Gibavičius).
Sunku būtų įsivaizduoti XIX a. renginius Miulerio name, stovint priešais stalininės architektūros pastatą.