Pernai vienas garsiausių JAV profesorių, laimėjusių Nobelio premiją už pagalbą atrandant DNR dvispiralę, dr. Jamesas Watsonas sukėlė daug diskusijų, kai viename interviu pareiškė, kad baltoji rasė yra intelektualesnė nei juodoji. Vieni šį faktą grindė faktais, kiti – priešingai, pasitelkė įvairius argumentus ir negailestingai jį triuškino. Kad ir kaip ten būtų, viena visiškai akivaizdu – ir tarp juodaodžių pasitaiko genijų.
Fela Kuti – muzikos legenda iš Nigerijos – pagal HMV (His Master's Voice) pramogų tinklo sudarytą statistiką, yra reitinguojamas į 46 vietą iš 100 įtakingiausių XX amžiaus muzikantų.
Tai nepaprasto muzikinio talento žmogus, gebėjęs groti įvairiais muzikos instrumentais: saksofonu, klavišiniais, gitara, būgnais, barškučiu, padarytu iš sauso moliūgo ir apvilktu tinklu su karoliukais.
Jis pasižymėjo kaip gabus dainininkas, poetas ir unikalus kompozitorius, davęs pradžią afrikietiško ritmo stiliui, kurį sudaro džiazo, fanko, psichodelinio roko ir tradicinių afrikietiškų ritmų bei skanduočių sintezė, atliekama akustiniais muzikos instrumentais.
Be muzikos, Fela Kuti buvo aktyviai įsitraukęs į politiką, net įkūrė politinę partiją M.O.P (Movement of the People), kuri kovojo už visos Afrikos vienybę, žmonių laisvę ir lygybę. Jis kelis kartus kandidatavo į prezidentus, bet susidūręs su dideliu valdžios ir policijos pasipriešinimu, pergalės nepasiekė.
Fela politinės pažiūros ir supratimas, kaip turėtų būti organizuojamas valstybės valdymas, turėjo didelę įtaką Nigerijos pasipriešinimo kovoms prieš diktatūrą, o ypač prieš militaristinį režimą 1970–1980 m.
Fela Kuti gimė 1938 m. spalio 15 d. Abeokutoje, Oguno valstijoje, Nigerijoje. Jį tėvai pavadino Olufela Olusegunu Oludotunu Ransome'u-Kuti, tačiau šis pasikeitė savo vardą į Fela Anikulapo Kuti, kuris reiškė „tas, kuris nešiojasi mirtį savo kišenėje“, teigdamas, kad ankstesnis vardas – vergo vardas.
Vardo keitimas taip pat sutapo su pirmaisiais areštais, kurių metu suimtasis buvo žiauriai mušamas ir kankinamas. Policija norėjo „išmušti kvailas mintis“, kurias Fela demonstruodavo savo dainose, nukreiptose prieš tuometę valdžią.
Fela Kuti nebuvo prastuomenės dalis, ieškanti, kur prasimanyti pinigų. Jo tėvai priklausė pasiturinčiųjų sluoksniui: tėvas, kaip ir senelis, buvo protestantų bažnyčios pastorius ir pradinės mokyklos direktorius, o motina – mokytoja, vėliau įsitraukusi į politiką ir aktyviai pasisakiusi prieš kolonialistines idėjas.
Du Felos broliai ir sesuo studijavo mediciną. Mediko kelias buvo numatytas ir Felai, tačiau, vos tik atvykęs į Londoną 1958 m., jis pasirinko studijas Šv.Trejybės muzikos mokykloje.
Studijuodamas Londone Fela Kuti įkūrė grupę pavadinimu „Koola Lobitos“. Šios grupės kūriniuose jaučiamos Felos kuriamo afrikietiško ritmo stiliaus užuomazgos. Metams bėgant Fela su savo muzikantais ištobulino šį stilių, labiau išryškino esminius akcentus, išskiriančius jį iš kitų stilių.
Po penkerių metų studijų, 1963 m. Fela su grupe grįžo į Nigeriją, į tuometę sostinę Lagosą. Čia jie sėkmingai koncertavo, tačiau prasidėjus pilietiniam karui ir susikirtus Felos bei valdžios pažiūroms, jis nusprendė pakeliauti po Ameriką.
Kadangi Fela domėjosi ne tik muzika, bet ir politika, vos tik atvykęs į Ameriką, pasinėrė į „Juodųjų panterų“ judėjimo filosofiją. Jis pervadino grupę į „Nigerija'70“ ir vis dažniau savo politizuotus apmąstymus pradėjo reikšti dainų tekstuose. Siekdamas neatitolti nuo savo šalies realijų, Fela grįžo į Nigeriją. Jis dar kartą pervadino grupę į „Afrika'70“ ir pradėjo dainuoti anglišku slengu, taip apeliuodamas ne tik į Nigerijos liaudį, bet ir į visus Afrikos žemyno žmones.
Nepritarimą valdžiai Fela rodė ne tik kalbomis, bet ir veiksmais. Jis aptvėrė savo gyvenamąją teritoriją tvora ir pavadino ją Kalakutos Respublika, sakydamas, kad tai yra valstybė valstybėje.
Kalakutos Respublika – komuna – tapo namais daugeliui žmonių, susijusių su Felos muzika, idėjomis, gyvenimo būdu. Čia buvo įkurta įrašų studija ir klubas, pavadintas „Afrikietiška šventovė“. Fela klube dažnai koncertuodavo, ten jis nevaržomai atlikdavo savo kūrinius, peikiančius, kritikuojančius ir pašiepiančius Nigerijos valdžią.
Tačiau valdžia nesitaikstė su tokiu Felos elgesiu ir atsakydami į tai nuolat vykdydavo reidus į Kalakutos Respubliką, pasitelkdami absurdiškiausius pretekstus.
Žinodami, kad Fela nesislėpdamas rūko marihuaną, 1974 m. policija buvo pasirengusi jį areštuoti už narkotikų laikymą. Fela laiku išsiaiškino sąmokslą, tačiau spiečiamas į kampą tiesiog prarijo turėtas suktinukes. Policijai susinervinus, kad planas slysta iš rankų, kažkas pasiūlė nusivežti Felą į areštinę ir palaukti, kol galės ištirti jo ekskrementus.
Fela, būdamas nepaprastai charizmatiška asmenybė ir gudrus žmogus, sugebėjo dar kartą pergudrauti pareigūnus. Jis susitarė su kameros draugu sukeisti išmatas. Atlikus tyrimus ir nieko neradus, jis buvo paleistas. Šį įvykį su sarkastišku pasitenkinimu Fela Kuti apdainuoja dainoje „Expensive shit“.
Daug kas kritikavo Felą už marihuanos rūkymą, ypač koncertų metu, tačiau į visą kritiką jis atsikirsdavo sakydamas: „Marihuaną rūkau 40 metų ir žmonės visame pasaulyje tai žino. Marihuana padeda mano muzikai. Tai ne narkotikas, tai tik žolė“.
Daug skaudesnė gyvenimo istorija yra apdainuojama dainoje „Unknown soldier“, sukurtoje po Nigerijos kariuomenės invazijos į Kalakutos Respubliką. 1977 m. Fela sukūrė dainą „Zombie“, kurioje šaržuoja ir pajuokia Nigerijos kariuomenę. Daina sumušė visus tuomečius populiarumo rekordus ir suvienijo žmones bendrai pasipriešinimo kovai prieš valdžią. Valdžios atstovai, norėdami užgniaužti bręstantį maištą, suorganizavo itin žiaurų reidą į Kalakutos Respubliką. Pasak Felos, tūkstantis kareivių įsiveržė į jo namus, mušdami žmones ir niokodami viską, kas buvo aplinkui. Jie išmetė Felos motiną per langą, ir ji nuo sužeidimų mirė. Felos namai buvo sugriauti ir sudeginti iki pamatų.
Fela bandė sukelti skandalą ir išsiaiškinti motinos žudikus, tačiau valdžia atkirto, kad nežino, kuris kareivis išstūmė jo motiną per langą. Taip gimė daina nepažįstamam kareiviui.
Be visų kitų talentų, Fela Kuti turėjo oratoriaus dovaną. Koncertų metu rūkydamas įvairių dydžių marihuanos suktinukes jis galėdavo valandų valandas dainuoti, šūkčioti ir rėkauti politizuotas kalbas, nukreiptas prieš militaristinę valdžią. Iki detalių apmąstytą ir poetiškai sudėtą kritiką lydėdavo tiksli poliritminė muzika. „Afrikietiškos šventyklos“ klube jis dažniausiai pasirodydavo apie pusiaunaktį arba vėliau ir koncertuodavo iki aušros. Dauguma jo dainų trukdavo apie 10 min. ir daugiau, tačiau žmonėms nenusibosdavo. Kiekvieną kartą į koncertus susirinkdavo minios žmonių, kurie anglišku slengu kartu su Fela šaukė: „Teacher, don't teach me no nonsense“, „Coffin for head of state“ arba „Zomie“ dainų tekstus.
Fela Anikulapo Kuti per savo muzikinę karjerą įrašė daugiau kaip 50 albumų. Nuo 1990 m. albumų leidyba lėtėjo, kol galiausiai Fela visiškai nustojo įrašinėti dainas. Tai galėjo būti susiję ir su sveikatos pablogėjimu.
Iki Felos mirties visuomenei buvo aiškinama, kad jis serga širdies liga, kuri nebeleidžia jam aktyviai koncertuoti, tačiau kitą dieną po laidotuvių Felos Kuti brolis Olikoye Ransome'as-Kuti, buvęs Sveikatos ministras, viešai patvirtino, kad Felos mirties priežastis – AIDS.
Fela Kuti dar būdamas studentu vedė Remilekun Taylor, su kuria susilaukė trijų vaikų: Femi, Yeni ir Sola, tačiau propaguodamas senąsias afrikietiškas tradicijas jis nevengė poligaminių santykių.
Praėjus metams po Kalakutos Respublikos suniokojimo, Fela, norėdamas pažymėti sukaktį, viešos ceremonijos metu vedė 27 moteris.
Daugelis iš jų buvo jo grupės narės: muzikantės, šokėjos ir pritariamai dainuojančios dainininkės. Vėliau jis su dalimi išsiskyrė, pasiliko dvylika žmonų.
Viename interviu Fela poligaminius santykius aiškino taip: „Vakariečiai vyrai veda, o tada laukia, kol užmigs žmonos. Joms sumigus, tyliai išsliūkina iš namų ir „dulkinasi“ aplinkui. Jie turėtų parsivesti moteris namo, kad gyventų su jais, tada nereikėtų lakstyti po gatves“.
1978 m. Fela Kuti suorganizavo du įspūdingus koncertus. Vieną – Ganoje, kur jam sudainavus „Zombie“ dainą, kilo riaušės, nukreiptos prieš valdžią. Nuo tos dienos Felai buvo uždrausta atvykti į Ganą. Kitas koncertas įvyko Berlyno džiazo festivalyje, Vokietijoje, į kurį Fela buvo pakviestas su 70 savo grupės narių. Po šio koncerto daugelis muzikantų nebegrįžo į Nigeriją. Fela grįžo. Kaip jis pats sakė: „Aš negaliu nusisukti nuo savo žmonių. Kada nors aš būsiu Nigerijos prezidentas. Pamatysite, aš būsiu prezidentas“.
Jis niekada netapo Nigerijos prezidentu. Bet kokie jo bandymai prasibrauti į valdžią baigdavosi areštais. 1984 m. jis buvo areštuotas dėl užsienio valiutos kontrabandos ir įkalintas penkeriems metams. Atsėdėjęs dvidešimt mėnesių buvo paleistas naujai išrinktos valdžios atstovų.
Išėjęs į laisvę Fela vėl subūrė grupę, kurioje buvo net aštuoniasdešimt narių. Šį kartą ją pavadino „Egypt'80“. Daugiausia jie koncertuodavo Nigerijoje, tačiau rengė turus ir po kitas Afrikos šalis. Keletą kartų lankėsi JAV ir Europoje, kur surengė įspūdingus koncertus, pelniusius Felai Kuti tarptautinį pripažinimą.
Fela Kuti mirė 1997 m. rugpjūčio 2 d. Lagose, būdamas 58 metų amžiaus. Mirties priežastis – AIDS ligos sukeltos komplikacijos.
Į laidotuves susirinko daugiau nei milijonas žmonių Užupjautą šeimai reiškė ne tik Felos Kuti talento gerbėjai iš viso pasaulio, bet ir nemažai Nigerijos valdžios pareigūnų.
Mirus Felai Kuti, jo talentas, darbai ir muzika nebuvo užmiršti. „Afrikietiškos šventovės“ klubas yra išlikęs iki šių dienų, ir jame Fela Kuti pasirodymus sėkmingai tęsia jo sūnus Femi Kuti.