Tapatybės mitologija: idealūs žaidimai su praeitimi

“Tos žemės vardas - Lietuva - užvaldė mano protą ir jausmus” (Oskaras Milašius).

Šiandienos pasaulyje idealūs dalykai, nepaprasti jausmai, tapatumo paieškos laikomi tam tikra fantasmagorija, marginalija, nukrypimu ar tiesiog pavojinga užmačia, nes blaiviai ir pragmatiškai mąstančiai visuomenei praeitis yra viso labo patogus, žiniasklaidos propaguojamas būtovės šešėlių labirintas.

Atmintis savaip manipuliuoja praeitimi. Kas lemia, kad vieni istoriniai faktai iškyla, kiti pranyksta arba išsisklaido praeities idealybėje? Kaip apsisaugoti nuo iškraipymų ir išvengti subjektyvumo, interpretuojant istoriją ir dabartį?

Nacionalumas, kaip aktuali šių dienų paradigma, išsaugo metafizinį istorinį horizontą ir naujomis prasminėmis sugestijomis skleidžiasi pasaulyje, kurio laikas skaičiuojamas virtualaus greičio matais, kurio erdvę užvaldė naujausios komunikacijų technologijos, o svarbiausios vertybės, atrodytų, tapo reliatyvios. Jos priklauso nuo šalies, kurioje gyveni ar iš kurios esi kilęs, nuo to, kuo remiesi apibrėždamos savąjį tapatumą.

Vytautas Kavolis rašė: „Globalizacijos procesas kelia aktualius uždavinius postmoderniai kultūrai, kuriai gali pritrūkti formos tvirtumo ir subalansuoto pasitikėjimo savimi. Nebent postmodernumas būtų įsišaknijęs į kažką kita, ne tik į save, ir tai teiktų stabilizuojančio pajėgumo, sustiprintų moralinius įsipareigojimus, net praktinį nuovokumą“.

Tapatumo modernizacija pateikia savitą rakursą - skleidžiant fenomenologinį požiūrį, aktyvuota transkripcija aktualizuoja praeities dilemas kaip galimas ateities projekcijas. Tapatumo mitologijos pagrindu laikomos didžios, raiškios, charizmatiškos asmenybės.

„Vienas iš galingiausių lietuvių tautos atgimimo faktorių buvo Istorija. Basanavičiaus karta apsišviesdama padarė nepaprastą atradimą: ji surado Lietuvos istoriją. Amžiuose sustingusiai tautai duodama praeitį, ji tuo pačiu metu sukėlė nepasitenkinimą dabartimi ir atidengė naują, plačią perspektyvą - ateitį; iš statiško sustingimo pakilusi tauta virto istoriška bendruomene: ėmė gyventi istorijoje, kurti Istoriją“, - rašė Algirdas Julius Greimas, ieškodamas argumentų istorijos vaizdiniams ir istorinei galvosenai pagrįsti.

Mitinės nacionalumo refleksijos susieja istoriją ir tapatumą. Amžininkų vadintas moraliniu tautos prezidentu Jonas Basanavičius, viena didžiausių Naujųjų laikų asmenybių, tautos patriarchas, savo partija laikęs senąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, įvedė naują tradicijos paradigmą: būti čia ir dabar, save tapatinant su idealia praeities vizija.

Pranašiški ateities regėjimai ne kartą aplankė garsųjį lietuvių kilmės prancūzų rašytoją Oskarą Milašių (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz), gyvenusį XIX ir XX amžių sankirtoje. Jis gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje (Gudija), didžiąją gyvenimo dalį praleido Paryžiuje, mirė 1939 m. kovo 2 d. Fontainebleau. Intelektualas, simbolistas kūrybos pradžioje ir mistikas gyvenimui baigiantis, vadinamas uždaros erdvės poetu, jis buvo atviras Lietuvai ir pasauliui.

Oskaras Milašius irgi priklauso tai ypatingai žmonių kategorijai, kuri kildina save iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 1918 metais, dirbdamas Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Spaudos namuose, Oskaras Milašius, sužinojęs, kad Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, pradėjo domėtis šiuo kraštu, o paprašytas padėti lietuviams, nedvejodamas sutiko „vardan mūsų nelaimingos Tėvynės, patyrusios tiek daug žiaurių išbandymų“. Czeslawui Miloszui jis yra sakęs, kad lietuviai - dorovingi Europos raudonodžiai, kuriuos reikia gelbėti, kuriems kalba yra tapusi „paskutiniu tapatybės žymeniu, kaip religinės apeigos šiandieniniams Amerikos indėnams“.

Puoselėdamas tėvynės gelbėjmo planus, Oskaras Milašius 1919 m. sutiko dirbti Lietuvos ambasadoje, tapo Lietuvos atstovu ir pasiekė, kad niekam nežinoma šalis - Lietuva, nepripažinta nei „de jure“, nei „defacto“, būtų priimta į Tautų Sąjungą, kad 1921 m. Prancūzija ją pripažintų „de facto“, kad 1922 m. ji taptų visateise Europos nare, Prancūzijai, Anglijai, Italijai ir Japonijai, kaip Santarvės šalims, pripažinus Lietuvą „de jure“.

Tapęs garsiu, pripažintu, ne tik Prancūzijoje, bet ir Lenkijoje populiariu poetu, Oskaras Milašius atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje: „Aš galėjau leistis būti karūnuojamas rožėmis Varšuvoje, kaip tai padarė dalis mano pasaulio lietuvių, tačiau nusprendžiau, kad galiu padaryti naudingesnį darbą, likdamas po kukliu lietuvišku kryžiumi“.

LDK tapatybė vertintina ir kaip tam tikra pilietinė laikysena, kaip metafizinė jausena. Savęs ieškojimas, tapatinantis su senąja paslaptinga, laukine ir migdančia Lietuva, „kur dar gyvas kiek iškraipytas sanskritas“ ir kuri tokia niūri, kad „šalia Bretanės ar net šalia Škotijos atrodo lyg splinas šalia svajonės“, buvo kupinas prieštaravimų ir nusivylimo - suaugęs žmogus panašiai žvelgia į idealų vaikystės pasaulį. Nepaisant didžiulio pleišto, įvaryto tarp dabarties ir praeities, tarp gyvenimo „tarsi rojuje“ ir varganos šiaurės parijų dalios, „ilgų badavimų, niūrių rudenų, baisių septynius mėnesius trunkančių žiemų, ledus ir sniegą blaškančių vėtrų aukų egzistencijos“ tarp žmonių „žemėtais ir sukritusiais veidais, išsisukinėjančiais ir neapykantos kupinais žvilgsniais“, Oskarui Milašiui atrodė, kad neviltis, skurdas ir vargas, dabar keliantys skaudžias emocijas, yra laikinas reiškinys, kuris nublanks amžinybės akivaizdoje.

Dramatiška dvasinė Europos situacija nesukliudė jam būti ištikimam Lietuvai ir puoselėti idealistines nuostatas, kurios šiandien daug kam atrodo naivios ir bevertės.

Plačiau suvokiant europietiškąjį universalumą, mitiniuose tapatybės ieškojimuose svarbu atsisakyti pagrindinių prasminių dilemų: sena „versus“ nauja, globalu „versus“ lokalu, europietiška „versus“ tautiška, bendra „versus“ individualu ir nesitenkinti vadinamąja „narcisizmo kultūra“ (A.Lascho formuluotė), kai savivoka tapatinama su socialiniu reikšmingumu. Yra tvaresnių už socialinius vaidmenis tapatumo šaltinių, kurie apima savęs konstravimo („self-cons-truction“) ir individualizacijos procesus, saugo vertybines orientacijas, propaguoja idealius, svarbius, laikui atsparius dalykus.

Rašydamas apie „gimtąją Europą“ Czeslavas Miloszas pabrėžė, kad nacionalinis pagrindas yra svarbiausia vertybė. Garsiojo „Dunojaus“, kaip europietiškos paradigmos, kūrėjas Claudio Magris, akcentuodamas Rytų Europos atminties stiprumą, rašė, kad vadovaujasi Oskaro Milašiaus pamokymu: „Gink Tėvynę, jei ji pavojuje, bet neleisk, kad šis imperatyvas taptų pamatine tavo gyvenimo vertybe“. Įžvelgdamas begalinį šios frazės talpumą, jis pabrėžia: svarbu mylėti tėvynę, bet nevalia jos tuščiai garbinti.

Tautinė savimonė gali daugybę metų būti giliai paslėpta, kol nebus aktyvuota, kol nekils klausimų, kaip mes suvokiame patys save ir į ką turėtų būti nukreipti mūsų tyrinėjimai.

„Lietuviškai galvoti apie Lietuvą - tai visų pirma įrašyti ją į geografinį Europos kontekstą, į istorinę pasaulinio ūkio raidą. Geografinis kontekstas - tai Lietuvos įspraudimas tarp bulvinės Gudijos ir ruginės, didelės ekonominės ateities neturinčios Rytų Vokietijos. Kaip reikia vargšams lietuviams susispausti norint iš savo krašto šį tą gražaus padaryti!“ - kad ir kokios pesimistiškos buvo Algirdo Juliaus Greimo mintys apie „biedniausią lietuvį“, jos aktualios ir šiandien.

Emigracijos mastai, nulemti prastos ekonominės situacijos, skatina ir tapatumo transformacijas.

Nacionalinio tapatumo svarba šių dienų Europoje itin plačiai akcentuojama. Tai išlikimo garantas mažoms tautoms ir didžiųjų tautų unikalumo pagrindas. Naujosios Europos mitas, nors įvardijamas kaip vienijantis ir unifikuojantis, dar mažai tyrinėtas. Daugelis politiniu mitu vadina ir pačią Europą.

Senosios Europos mitas, aprėpiantis laikus nuo Edipo ir Antigonės iki „Laisvės, lygybės, brolybės“ šūkių, dabar vertinamas kaip su praėjusiais laikais ir amžinosiomis vertybėmis sietinas reiškinys. Tiesa, pabrėžiama, kad pats „žodis Europa savaime reiškia neregėtos galios idėją“. Europos mitologijai itin reikšmingos prasminės interpretacijos, paremtos esmine, autentiška, aktualia patirtimi. Laikas keičia svarbiausias nuostatas, atsiranda naujos realijos, įvykiai, faktai, bet mito universalumas išlieka, tikrovę modeliuojame remdamiesi universaliomis (mitologinėmis) schemomis.

Pozityvių nuostatų vedami tyrinėtojai Europos idėją implicitiškai sieja su universaliomis vertybinėmis normomis ir vienybės mitu, bet Europos mitiškumo paieškas ir apibrėžimus, visų pirma, reikėtų vertinti savosios kultūros ir istorijos kontekste.

Mitinis kultūros pagrindas turėtų sužadinti kūrybinį tautos mąstymą, skatinti tapatumo paieškas, plėsti pažinimo ribas, kurti naujas pasaulėžiūrines erdves.

Išsiplėtus Europos Sąjungai, politinis žemėlapis įgavo naujus kontūrus, prie ES senbuvių prisijungė dešimt naujų narių, tarp jų ir Lietuva. Nuosekliai pabrėžiama, kad Europos Sąjunga privalo tapti politine bendruomene, kuri sąmoningai laikosi bendrų vertybinių nuostatų ir remiasi kultūriniu paveldu.

Europos bendrystę palaiko keturi fundamentalūs dalykai: Romos teise grindžiama juridinė sistema, krikščionybe paremtas socialinis solidarumas, demokratinė tvarka, atsispindinti teisėse ir laisvėse, kosmopolitiniai raiškos ir racionalaus proto principai, kylantys iš Apšvietos laikų. Visa tai priešpriešinama barbariškoms, nedemokratinėms tendencijoms, religiniam fundamentalizmui, amerikanizacijai ir vadinama europietiškumo savastimi. Europos Chartijoje pabrėžiama, kad pagrindinės Europos vertybės - tolerancija, žmogiškumas ir brolybės principas.

Įvardijimas „Naujoji Europa“ dažnai vartojamas kaip „patogus terminas pokomunistinėms valstybėms apibrėžti, bet ne daug ką galintis pasakyti“. Žinoma, tai neapriboja naujųjų Europos Sąjungos narių galimybių, nevaržo gebėjimų, nekelia grėsmės jų išlikimui ir ateičiai, bet išsaugoti tapatumą globalėjančiame pasaulyje nėra lengva.

Etninė įvairovė, multikultūrinė sąranga, eurointegracinės tendencijos, atskirties, ksenofobijos prevencija ir savęs įtvirtinimas - daugybė prieštaringų uždavinių kyla mažoms valstybėms dideliuose bendruose Europos namuose. Kai aptariamos ideologinės globalizacijos dimensijos, propaguojamas vientiso pasaulio vaizdas - „ne tik tokio pasaulio, koks jis yra, bet ir koks turėtų būti“. „Europai reikia naujų naratyvų“, orientuotų į pilietinei visuomenei būdingas vertybes. Kuriamos istorijos turėtų teikti inspiruojančias vizijas, padėsiančias išsilaisvinti ir iš provincialumo, ir iš tariamo unikalumo ar savęs menkinimo.

Mitiškumas skleidžiasi kaip kultūros egzistavimo pagrindas ir interpretavimo galimybė. Mitinės struktūros sklidinos archetipinių sugestijų. Mitai yra neabejotinas kultūros pozityvumo ženklas. Lietuvių ir lenkų kultūroms, pavyzdžiui, tebėra reikšmingi šie mitai: Adomo Mickevičiaus lietuviškumo trajektorijos, Jozefo Ignaco Kraszewskio senosios etninės ir dvasinės lietuvių kultūros aprašymai, Czeslavo Miloszo tėvynės ilgesys kaip vaikystės manifestacija, lietuviškumo propagavimas ir bikultūrinė iliuzija.

Gimęs ir augęs Lietuvoje, netoli Kėdainių, Czesiavas Miloszas yra viena mįslingiausių lenkų kultūros personalijų lietuviškajame kontekste. Tai liudija Jungtinėse Amerikos Valstijose, Berklio universitete, Alaino Dundeso archyve saugomi Czeslavo Miloszo vaikystėje iš lietuvės auklės Antoninos Rupis ir kitų tose apylinkėse gyvenusių žmonių girdėti, atmintyje išlikę pasakojimai, prietarai, keiksmai. Juos užrašė Miloszo sūnus Peteris 1969 metais. Tada penkiasdešimt aštuonerių metų amžiaus Czesiavas Miloszas jau profesoriavo Berklio universitete. Lietuva jam tapo asmeniniu mitu: „Gimęs Kėdainių apskrityje, prie pat Sienkiewicziaus Liaudės, negalėjau neįsisavinti kilmės mito, kuris yra stebėtinai tvarus“.

Kultūrų darnus sambūvis padeda išsaugoti tapatumą, paženklintą mitine individualumo žyme. Jerzy's Giedroycas, garsus leidėjas, intelektualas, politikas, žmogus, formavęs Lenkijos politinę savimonę ir modeliavęs krašto ateitį, kildino save iš Lietuvos. „Lietuva - mano antroji tėvynė, - pirmiausia pabrėžė J.Giedroycas. - Didžiuojuosi, kad mano giminė kilusi iš Žemaitijos. Aš gimiau Lietuvos Minske (dabar Gudijos sostinė). Gaila, lietuviškai nemoku, tačiau jaučiuosi esąs ir lietuvis, o Lietuva man be galo brangi, artima. Nevalia išsižadėti savo kilmės, atsiriboti nuo savo šaknų“.

Tėvynės klausimas kaip mitologinė dilema aktualus ir šių laikų pasaulyje. Net ir žmonės, užaugę emigracijoje, stengiasi išsaugoti savo šaknis, kai kurie grįžta į tėvų žemę ir mėgina joje pritapti. Vis dėlto Naujoji Europa sparčiai keičia esmines istorines tapatumo nuostatas, kurdama tam tikrą nacionalumo efemeriją.

Iki XVIII a. vyravo nuostata „Abiejų Tautų Respublikos pilietis“ - ar ji apibendrina formulę „gente lituanus, natione polonus“, ar pratęsia ir papildo tapatumo mitą, idealizuodama laiką ir erdvę? Ar ji skaido, ar vienija? Apibrėžti savo tapatumą būtina, jei norime išlikti saviti bendroje Europos Sąjungos erdvėje. Siekiant šio tikslo ypač svarbu mitologizuoti patirčių archyvą.

Nacionalinė atmintis yra selektyvi, o mitai atmintį „struktūruoja“, padeda apibendrinti istorinę patirtį, aprėpti kuo daugiau reikšmių, suvokti tautos galias ir silpnybes.

Kadaise „Santaros-Šviesos“ konferencijoje, skaitydamas pranešimą apie mitus ir ideologijas, Algirdas Julius Greimas įžvalgiai apibendrino: „Mes negalime pasakyti, kad štai mes demitifikuosim pasenusias vertes, panaikinsim visus mitus ir kad nuo to žmogus bus laisvas, kad visuomenė bus išlaisvinta. Mes galime tik pakeisti vieną mitų sistemą kita mitų sistema“.

Istorinė tiesa, nacionaliniai mitai ir liberalioji demokratija - štai „trys drambliai“, ant kurių laikosi aktuali ir prognozuojama ideologija. Pripažindami esmines mitiškumo pozicijas, formuojame pasaulį, kuriame svarbu didžiuotis savo kilme, o Tėvynės samprata yra paremta vertybėmis ir idealybės siekiu.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip istorinė realybė gyvavo XIII-XVIII amžiais, kaip feodalinė valstybė ji patyrė permainingus istorijos vingius, pakilimus ir nuosmukius, kaip pilietinė identifikacija išliko populiari ir XIX, ir XX amžiuose. Tokį tapatinimosi būdą lėmė idealybės siekis ir pilietinė pozicija. Savitai mistifikuojant istorinę erdvę, būtasis laikas įgauna specifinių reikšmių dabartyje. Be abejo, tai sietina su XVIII-XIX a. puoselėta viltimi atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

1863 metų sukilėlio bute Minske rastame „Lietuvių katekizme“ rašoma: „Ar tu lietuvis? Lietuvis iš Dievo meilės; Kas yra lietuvis? Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto“. Kaip esminiai lietuvio tapatybės bruožai iškeliama politinės laisvės svarba ir pilietinė atsakomybė, tautiškumas tapatinamas su krikščioniška laikysena, esminis akcentas - geopolitinė LDK erdvė. Praeityje didi ir galinga valstybė tapo svarbiausiu tapatinimosi modeliu. LDK tapatybę reikėtų vertinti kaip sugestyvią metaforą, tam tikrą intelektualinio ir istorinio žaidimo formą, padedančią keliauti per laiką ir erdvę, paženklintą nepaprastomis tapatumo amalgamomis.

„Kadangi Lietuva nuo XIII amž. buvo mano senelių tiesioginė tėvynė, kadangi mano tėvų tėvai gyveno iš lietuvių, o ne lenkų, kaimiečių darbo, kadangi Lietuva buvo silpnesnė, ir pagaliau - sprendžiamoji priežastis - kadangi tik nepriklausoma Lietuva, įsikūrusi Vilniuje, tegali visu platumu apginti tų reikalus - tų, kuriuos, rodosi, istoriškas fatališkumas jungia su Lenkija - aš nutariau ginti lietuvių reikalus“, - kalbėjo Oskaras Milašius 1919 m., atskleisdamas savo apsisprendimo priežastis ir pilietinę poziciją.

Nepaprastas pasirinkimo dilemas dažniausiai lemia patys paprasčiausi dalykai: Tėvynės vizija ir realybė, pareiga ir žmogiškumas, visiems bendros vertybės, aktualios ir šių dienų Europai. Oskaro Milašiaus įžvalgos kelia klausimų ir mūsų kasdienybei - priimti ar ignoruoti pažinimo galią?

Knygose „Ars Magna“ ir „Slėpiniai“ susiejęs meną ir metafiziką, reliatyvumo teoriją ir unikalų poetinį talentą, alchemijos žinias, kabalistinį išmanymą ir krikščioniškąjį Dievo mokymą, jis teigė: „Rytai jau nebeturi ko mums duoti. Ateitis priklauso Europai ir Naujajam Pasauliui“. Nemaža dalis jo pranašysčių fatališkai išsipildė, pavyzdžiui, Lietuvai išpranašauti šiurpūs kataklizmai XX amžiuje ar Petro Klimo tremtis į „šaltus kraštus“... Tai verčia susimąstyti.

Gilindamasis į politinio mesianizmo idėjas, Oskaras Milašius buvo nusiteikęs pesimistiškai: „Europos politinė reforma pareikalaus ilgų, ilgų metų“. Iškiliausias lietuvių mitologijos tyrinėtojas ir propaguotojas Algirdas Julius Greimas (1917-1992), mitologijai suteikęs aktualios struktūros statusą, tautinės atminties ieškojo dievų ir žmonių pasauliuose. „Kitaip sakant, tautos religija yra jos ideologija, su kurios pagalba bendruomenė mąsto apie save pačią, žmonių tarpusavio santykius, jose pasireiškiančias jėgas, visa tai suabsoliutindama dieviškame plane“.

Pasaulio įvairovė, laiko ir erdvės metamorfozės skatina nenutrūkstamas savęs ir savojo tapatumo paieškas. Atsiverdami naujoms interpretacijoms, susidurdami su naujais iššūkiais, kuriame savąją mitologiją tapatumo ir ateities dėlei.