Tačiau 1946 metų viduryje išaugusi įtampa tarp sąjungininkų, viešosios nuomonės ir emigrantų
bendruomenių, o labiausiai - pačių pabėgėlių nepasitenkinimo banga,
privertė atsisakyti šios strategijos. Nuo 1945 metų gruodžio JAV
okupacinėje zonoje, o nuo 1946 metų vidurio ir prancūzų bei britų
zonose, repatriacija tapo „savanoriška“.
Marta Dyczok studijoje apie Ukrainos „dipukus“ parodo, kaip jų ir
emigrantų užsispyrimas privertė Vakarus atsisakyti repatriacijos. Karo
tremtiniai iš Pabaltijo, Jugoslavijos ir Lenkijos irgi atvirai reiškė
nepasitenkinimą repatriacija. Vis dėlto, nors 1946 metų spalį baltai
buvo išbraukti iš sovietų repatriantų sąrašų (nes iki 1939 metų rugsėjo
1 dienos jie nebuvo Sovietų Sąjungos piliečiai), jiems vis tiek teko
iškentėti daugybę vadinamųjų „screeningų“, kurių tikslas - kiek įmanoma
sumažinti UNRRA globojamų pabėgėlių skaičių, raginant juos repatrijuoti.
Tokie „screeningai“ liovėsi tik 1946 metų pabaigoje, po to, kai Baltijos
šalių vyskupai pasirašė bendrą kreipimąsi į visas krikščioniškas tautas.
„Dipukai“ neturėjo jokių svertų, kad kaip nors paveiktų „screeningus“:
motyvai, dėl kurių šalinama iš stovyklų, buvo įslaptinti, o teisės tokį
sprendimą apskųsti pabėgėliai neturėjo. Jie jautėsi bejėgiai prieš
„beveidžius ir bevardžius pareigūnus“, kurie galėjo valandų valandas
tardyti juos naudodamiesi penkiasdešimt septynių punktų klausimynu.
„Dipukai“ labai bijojo „screeningų“. Vienas iš jų rašo:
„Kiekvienas susirūpinęs rytdienos ateitimi. Slegianti ir visa
atmosfera. Pašalinimai iš stovyklų pereina į masinį pobūdį. Tad
kiekvienas mano, kad jei ne šiandien, tai ryt teks palikti stovyklą“.
Spaudimą didino „screeningų“ komisijose sėdintys sovietų pareigūnai ir
jų klausimai apie Lietuvoje pasilikusius gimines. „Screeningai“ leido
suvesti asmenines ar politines sąskaitas ir su stovyklos kaimynais -
kad netektum DP statuso, kartais pakakdavo anoniminio skundo UNRRA
pareigūnui. „Screeningus“ dažniausiai vykdydavo sąjungininkų kariškiai
ir UNRRA darbuotojai, nemokantys lietuvių kalbos (apklausos vykdavo
angliškai, rusiškai arba vokiškai).
Jų rezultatas: iš stovyklų buvo išmestos kelios didelės karo tremtinių grupės. Tarp jų buvo žmonių, iš Lietuvos pasitraukusių 1941 metais, bėglių iš Klaipėdos krašto,
tarnavusių Wermachte ir asmenų, kurie į Vakarų sąjungininkų zonas atvyko
tiesiog po nustatytų datų (JAV zonoje tai buvo 1945 m. rugpjūčio 1 d.).
Vien JAV okupacinėje zonoje daugiau nei 3 000 lietuvių prarado DP
statusą.
Vienas „dipukų“ leidinys rašė: „Išvytieji [...] yra priversti įsigyti vokiškus asmens dokumentus ir
pervedami į vokiškas tranzito stovyklas bei išskirstomi darbams po visą
Vokietiją. Ši procedūra labai primena priverstinį darbą Hitlerio
režimui, nes, atskirti nuo savo tautiečių ir giminių, pabaltijiečiai
tampa priklausomi vien nuo priešiškai nusiteikusios vokiečių civilinės
valdžios“.
Kai kuriems išvytiesiems pavyko persikelti į kitas okupacines zonas ir
susigrąžinti DP statusą, tačiau dalis jų nematė kitos išeities, kaip tik
grįžti į Sovietų Sąjungą. Vis dėlto sugrįžusiųjų skaičius buvo mažas,
palyginti su pasilikusiųjų dauguma. UNRRA paskelbė, kad iki 1946 metų
repatrijavo tik 241 lietuvis. 1947-1948 metais iš viso repatrijavo 630
žmonių iš britų ir 157 žmonės iš amerikiečių zonos.
Sovietų propaganda
Ne mažesnę grėsmę už „screeningus“ kėlė nuolatinis sovietų karininkų
lankymasis stovyklose. Nuo 1945 metų rugsėjo iki 1946 metų vidurio
sovietų repatriacinės komisijos, sudarytos iš politinių skyrių karininkų
ir žvalgybos agentų, galėjo lankytis daugelyje DP stovyklų, pritariant
Vakarų sąjungininkams. Sovietams nebuvo daroma jokių kliūčių, jie
galėdavo susipažinti net su stovyklų dokumentais, skaitydavo „dipukams“
paskaitas apie „patriotų pareigą“ sugrįžti į Lietuvą ir apie sovietinės
santvarkos privalumus. Nedalyvauti vadinamuosiuose „informaciniuose
susirinkimuose“ „dipukai“ neturėjo teisės.
Kadangi pasiūlymu grįžti susigundė nedaugelis, 1947 metų pradžioje UNRRA,
pritarus sovietams, pasiūlė dviejų mėnesių maisto davinį tiems, kurie nuspręs repatrijuoti.
Tačiau tai nepakeitė „dipukų“ nusistatymo - grįžimą jie laikė
blogiausia išeitimi.
Vieną iš tokių „informacinių susitikimų“, įvykusį Tiubingeno stovykloje
(prancūzų zonoje), aprašė Vincas Bartusevičius. Sovietų karininkas
agitavo lietuvius grįžti namo. Po jo prancūzų karininkas paragino
„dipukus“ pasinaudoti proga ir užtikrino, kad „vieni bus nuvežti į
Pabaltijį, kiti į Ukrainą, treti į Sibirą (sic!)“ Nesulaukęs palaikymo,
jis paklausė, kodėl „dipukai“ tokie užsispyrę. O išgirdęs, kad dauguma
lietuvių nesupranta rusiškai, prancūzas ėmė jiems dėl to priekaištauti.
Kad priviliotų žmones grįžti į okupuotą Lietuvą, sovietai stovyklose
griebėsi ir aktyvios politinės propagandos. 1948 metais DP spauda rašė:
„Pabėgėlių stovyklos verste užverstos komunistine literatūra [...]. Ją
platina IRO britų ir amerikiečių karininkai. Pačios IRO duomenimis,
vien 1947 metų spalio mėnesį britų zonoje buvo išplatinta 21 000
Pabaltijo sovietinių respublikų laikraščių, žurnalų ir knygų“.
Dukart per savaitę lietuviai „dipukai“ turėdavo klausytis specialių
sovietinės propagandos radijo laidų per stovyklų garsiakalbius:
gyvenimas kapitalistinėse šalyse - Anglijoje, Belgijoje ir Olandijoje
buvo vaizduojamas kaip „nesibaigiantis vargas“, palyginti su geru
gyvenimu pokarinėje Sovietų Sąjungoje. 1947 metais sovietai Vilniuje
leido propagandinį laikraštį „Tėvynės balsas“, skirtą lietuviams
„dipukams“. Laikraštis, kuriam vadovavo sovietinės „Tiesos“
redaktorius, „dipukus“ vaizdavo kaip bejėges karo aukas, kuriomis
lengvai manipuliuoja sąjungininkų propaganda, buvę naciai ir vietiniai
nacionalistiniai stovyklų komitetai.
„Tėvynės balsas“ spausdino sugrįžusiųjų „dipukų“ vardus, jų atsiminimus apie gyvenimą stovyklose ir repatriaciją, net grupines fotografijas („Pianistas Liudas Kuprevičius
ragina: nebijokite sugrįžti į Lietuvą!“). Ši propaganda apeliavo ne
vien į tremtinių protus, bet ir į patriotinius jausmus: „Jūs, DP
lietuviai, esate kaip šaka, nukirsta nuo sveiko ir žydinčio tautos
kamieno“. Metaforų, būdingų tautiniams diskursams, gausa rodė, kad ši
propaganda adresuota visiems lietuviams „dipukams“, nepriklausomai nuo
socialinės jų padėties.
Daugelis „dipukų“ neturėjo jokių iliuzijų dėl sovietinio režimo
Lietuvoje. Brutali sovietinė okupacija, masinės deportacijos ir
ginkluotas pokario pasipriešinimas buvo esminės patirtys, suformavusios
antisovietines jų nuostatas. Pabėgėliai, priešingai negu Vakarų
visuomenė, buvę sąjungininkai ir UNRRA pareigūnai, niekada nelaikė
sovietų išvaduotojais. Daugelis tų, kurie sugrįžo, netrukus atsidūrė
sovietiniuose filtracijos lageriuose. Vienas buvęs „dipukas“ savo
kelionę iš Vakarų į Rytus aprašė šitaip:
„1945 metų gegužės dienomis į mūsų stovyklą atvažiavo Raudonosios
armijos karininkų agituoti grįžti Tėvynėn. Jie gyrė pasikeitimus
Sąjungoje, armijoje, žadėjo, kad mus į namus vos ne ant rankų parneš.
Gal po savaitės - mes kelionėje. ... [Atvykus] jau laukė priekaištai:
„Fašistams dirbot! Nešdinkitės, kol nenupylėm kaip šunų!“ Ligi
Varšuvos ėjom pėsti, nematę nė šlakelio sriubos, nė trupinėlio duonos.
Prieš Gardiną sulaikė traukinį [...] surinko visus grįžtančius ir uždarė
buvusiose arklidėse. Vos ne mėnesį iš mūsų tyčiojosi, įžeidinėjo,
niekino išradingiau nei hitlerininkai. [...] Jokio davinio, netgi
tokios pliurzės, kokią gaudavome lageryje. [...] Taip mus „filtravo“
pokarinio „tėvelio“ karininkėliai. Išleido ne visus. Manau, kad
likusieji atsidūrė kitoje Tėvynės tremtyje, o kai kurių ko gero ir [...]
visai neliko“.
Vien 1945 metais sovietų valdžios organai Lietuvoje priėmė apie 60 000
iš Vokietijos repatrijavusių lietuvių. Iš jų tik pusei buvo leista
apsigyventi Lietuvoje, kiti buvo deportuoti į įvairius Sovietijos
regionus.
Dipukų reakcija
„Screeningams“ ir sovietų spaudimui „dipukai“ priešinosi padirbinėdami
DP asmens korteles, klastodami biografijas, rašydami peticijas,
skelbdami bado streikus, retkarčiais net smurtaudami. 1947 metų kovą
Augsburgo stovykloje (JAV zonoje) visi baltai protestuodami paskelbė
dienos streiką: atsisakė maisto, išjungė stovyklos apšvietimą ir
žygiavo, orkestrui pritariant, dainuodami savo nacionalinius himnus.
Dažnai sovietų pareigūnai, atvykę į baltų ir ukrainiečių stovyklas,
būdavo pasitinkami grasinimais ir smurtu, todėl sąjungininkai jiems
parūpindavo net karinę apsaugą. Kufsteino stovykloje, Austrijoje,
lietuviai pradūrė NKVD karininko džipo padangas. Lietuvių DP spauda
Vokietijoje kovojo su sovietų propaganda, tikrindama pavardes ir
istorijas tų, kuriuos minėdavo sovietinis „Tėvynės balsas“. Paaiškėjo,
kad daug kas iš buvusiųjų „dipukų“, kurie sugrįžo į Sovietų Lietuvą,
turėjo išgalvotus vardus arba buvo išmesti iš DP stovyklų, nes padarė
kriminalinius nusikaltimus.
Oficialūs dokumentai, suprantama, neperteikia to siaubo ir nerimo,
kuriuos patyrė „dipukai“, šiuo atžvilgiu kur kas iškalbingesni jų
atsiminimai ir stovyklų užrašai. Politinės intervencijos pasekmės buvo
depresija, nepasitikėjimas, izoliuotumo ir nereikalingumo jausmas.
Pasak vieno dipuko, „nuotaikos nepalankios. „Peršvietimai“, kraustymai
iš stovyklų žmones veikia“. Politinis spaudimas privertė lietuvius
susigūžti. Jie galėjo pasikliauti tik savimi ir emigrantų parama. Kita
vertus, spaudimas repatrijuoti stiprino jų politines nuostatas ir padėjo
sukurti savo institucijas (tokias kaip LTB ir BALF). Oficialiąsias
globos institucijas, UNRRA ir IRO, jie laikė Vakarų isteblišmento dalimi
ir jomis vis mažiau pasitikėjo. Šis nepasitikėjimas sumažėjo tik
penktojo dešimtmečio pabaigoje, kai prasidėjo masinė emigracija.
Kova už dipukų moralę
Gyvenimas DP stovykloje kartu reiškė ir buvimą tarptautinėje scenoje -
tinkamas ar netinkamas elgesys nugalėtojų akivaizdoje galėjo nulemti
karo nublokštųjų likimą. „Dipukais“ galėjo būti tik tie, kurie priėmė
jų atžvilgiu vykdomą politiką. Nuo pat pradžių karinė sąjungininkų
valdžia, UNRRA ir IRO leido suprasti, kad DP stovyklose nebus vietos
tiems pabėgėliams, kurie nesilaikys DP elgesio taisyklių arba imsis
nelegalios politinės ar socialinės veiklos.
Tokie buvo šalinami iš stovyklų ir atsidurdavo vokiečių valdžios
jurisdikcijoje arba juos priversdavo repatrijuoti. Dėl šio oficialaus
spaudimo „dipukų“ reputacija, tarptautinė jų reprezentacija tapo
išskirtinai svarbi. Tuo rūpinosi ir stovyklų institucijos, ir politinės
grupuotės, ir DP spauda, tai persmelkė ir kultūrinę veiklą, santykius
tarp įvairių tautybių „dipukų“ ir paskirų individų. Etninės DP
bendruomenės varžėsi tarpusavyje, kad įrodytų sąjungininkams ir vienos
kitoms, jog yra tinkamos atstovauti savo tautai:
„Tremties sąlygos lietuvių bendruomenei, nuolat su kitomis tautomis
susiduriančiai, sudaro ypatingas sąlygas tautinei dvasiai atskleisti.
Šiuo metu iš pavienių mūsų tautos žmonių, iš paskirų mažesnių
bendruomenių yra svetimųjų sprendžiama ir apie visą mūsų tautą, jos
kultūrinį lygį... Išeinant iš savųjų tarpo svečiuosna, tenka labai
kietai ir negailestingai save paklausti, ar mes savuoju „pasirodymu“
(sic) atskleisime lietuviškąją dvasią ir sugebėsime kitiems pasakyti,
kas esame ir ko siekiame“.
Pasak „dipuko“ filosofo Juozo Girniaus, šis susirūpinimas „lietuviškuoju
charakteriu“ buvo ne tiek „dipukų“ psichologinės būsenos refleksija,
kiek priešiškoje aplinkoje atsidūrusios tautos išlikimo instinktas.
Viena vertus, stovyklose buvo ginama ir tvirtėjo tautinė DP bendruomenės
dvasia. To siekta kultivuojant tautinę kultūrą, nes kultūrinė veikla
stovyklose buvo kontroliuojama mažiausiai. Daugeliui tai buvo ir
vienintelė galimybė išsaugoti savigarbą, išdidumą, ištverti monotonišką,
nuasmeninantį stovyklos režimą. Antra vertus, „tautos pasirodymas“ ir
kolektyvinė reputacija buvo ne mažiau svarbūs negu „dipukų“ pastangos
išsaugoti savo tapatybę. Štai kaip šį aspektą pristatė „Žiburiai“:
„Ypač gražiai turime sugyventi ir gerai pasirodyti amerikiečiams,
anglams, prancūzams, belgams, olandams, danams, norvegams ir švedams,
kurių mes sutinkame okupacinėse valdžiose arba UNRRA pareigūnų tarpe“.
Autorius padarė išvadą, kad tą būtina daryti, nes „šių tautų nariai kaip
kultūringų Vakarų reprezentantai“ yra demokratinių idėjų gynėjai, jų
pagalbos reikia ir globojant „dipukus“, ir svarstant Lietuvos ateitį.
Vis dėlto tinkamai atstovauti tautinei bendruomenei stovyklų sąlygomis
buvo nelengva. Dėl užsitęsusios izoliacijos pabėgėlius kankino įvairūs
socialiniai ir psichiniai negalavimai. Tarp jų minima spekuliacija,
degtindarystė, girtavimas, kortavimas, nepagarba šeimos židiniui,
neištikimybė, lytinis palaidumas, nesolidarumas, tautiečių niekinimas,
apatija, svetimos nuosavybės negerbimas, darbo ir pareigų vengimas,
įskundimai. Patriotiškai nusiteikusi inteligentija šias problemas
vadino „tremties gyvenimo dėmėmis“, teršiančiomis visos tautos vardą.
Kovai su jomis griebtasi aktyvios propagandos kampanijos.
Vienas iš amžininkų piktinosi, kad „esama stovyklų, kuriose naminės
varymas atliekamas visiškai oficialiai, lyg tai būtų tautinis sportas“.
Kitas kortavimą įvardijo kaip „visuotinę ligą“, kuri įtraukė ne vien
eilinius išeivius, bet ir inteligentus, stovyklų vadovus:
„ [Vyksta] begalinis ir nepabaigiamas lošimas kortomis. Viskas
atidedama į šalį, visi darbai ir reikalai, užmirštama net pavalgyti,
vėluojamasi į darbą [...] niekais nueina gražūs sumanymai ir
pasiryžimai, nes reikia sėsti prie kortų stalo...“
Tarp kasdienio stovyklos gyvenimo blogybių minimos ir apatija,
nervingumas, prasta higiena, silpnėjantys bendruomeniniai saitai.
Vienas iš amžininkų skundėsi: „Ne tik nykus, bet ir visus gyventojus
skurdinąs tas (stovyklinis) gyvenimas“. Kovoti su nuoboduliu siūlyta
įsitraukiant į kultūrinę ir sportinę veiklą.
Stovyklų inteligentijai kova už „dipukų“ moralę buvo vienas iš
svarbiausių uždavinių. Jie vykdė disciplinuojančią kampaniją, siekdami,
kad kiekvienas stovyklos gyventojas jaustųsi atsakingas ne vien už save,
bet ir už bendruomenę, ir už visą tautą („kas savo žemais poelgiais
žemina savo vardą, tas žemina visų tremtinių vardą, visos tautos
garbę“).
Patriotiškai nusiteikę lyderiai kalbėjo visos bendruomenės vardu,
prisiimdami „dipukų“ moralės sargų vaidmenį. Ši kolektyvinė misija kai
kuriuos išgelbėjo nuo degradacijos, tačiau ji pavertė stovyklą dar
intensyvesnės priežiūros vieta, nes moraline kiekvieno „dipuko“ būsena
privalėjo rūpintis visi gyventojai.
Žinoma, vidinė savidisciplina buvo laukas silpnesnė negu išorinė
vadinamojo elito kontrolė. Reikalavimus paklusti kolektyvinei moralei
lydėjo priekaištai tiems, kurie mąstė ir elgėsi kitaip („kas toms
negerovėms pasiduoda, tas daug padeda tam pačiam priešui“).
1946 metų kovą Hanau (JAV zonoje) visuotinis Lietuvos „dipukų“
susirinkimas įkūrė Lietuvių tremtinių bendruomenę (LTB), kuri tapo
pagrindine jiems atstovaujančia organizacija Vakarų Europoje. LTB buvo
atvirai politinė organizacija, nes esminiai jos tikslai - „tautinio
solidarumo“ tremties sąlygomis išlaikymas ir „pasiruošimas naujam
gyvenimui nepriklausomoje Lietuvoje“.
Joje dominavo kunigai ir buvę Lietuvos krikščionių demokratų partijos
nariai. Dar vienas LTB tikslas buvo saugoti „gerą lietuvio vardą“. Tai
atsispindėjo programos, skirtos „kovai su negerovėmis“ tarp išeivių,
priede. Be LTB, lietuviais „dipukais“ rūpinosi „Lietuvos Raudonasis
Kryžius“ ir „Bendrasis Amerikos lietuvių fondas“ (BALF). Stovyklose
vietos komitetai veikė kaip LTB įgaliotiniai. Šios organizacijos nebuvo
vien globos įstaigos - savo misija jos laikė tautinės „dipukų“
tapatybės saugojimą ir puoselėjimą.
DP stovyklose bendruomenė prižiūrėjo beveik kiekvieną asmeninio gyvenimo
aspektą. Gimtoji kalba, moterys, vyrai, jaunimas, vaikai, etninės
tradicijos ir jų likimas egzilyje tapo aktualiomis temomis.
Inteligentai laužė galvas, kaip sumažinti į degradaciją stumiantį
poveikį, kurį darė stovyklos gyvenimas.
Keletą metų praleidę užsienyje, lietuviai išeiviai susidūrė su naujomis
kalbomis ir kultūromis. Todėl kai kuriems inteligentams kėlė nerimą
lietuvių kalbos būklė DP stovyklose:
„Reikia pripažinti faktą, kad gimtosios kalbos gerbimo jausmas, kurį
buvome išsiauklėję tėvynėje, per pustrečių tremties metų žymiai sunyko
[...]. Žmonės ima prarasti kalbinį atsparumą, lengvai pasisavina naujas
svetimybes [...]. Visi lietuvių kalbos brangintojai ir žinovai turi
stoti į kovą“.
Toks buvo „Lietuvių kalbos draugijos“, įkurtos 1947 metų vasarį,
tikslas. Draugija leido lietuvių kalbos vadovėlius, žodynus, grožinę
literatūrą, rūpinosi „dipukų“ spaudos kalbos kultūra.
„Mūsų bendruomenės gyvenimą ėda dar vienas vėžys - lytinis palaidumas“,
- rašė „Žiburiai“ 1946 metais. Tarp „dipukų“ (ypač tarp jaunų vyrų)
sparčiai plito venerinės ligos. Nors stovyklose pabėgėliai tuokėsi
nenoriai, tie, kurie vedyboms pasirinkdavo užsieniečius, tapdavo aršios
kritikos taikiniais.
Daugiatautėje Kufsteino stovykloje (prancūzų zonoje), kur glaudėsi apie
150 lietuvių, pusė santuokų įregistruota su ne lietuviais. Vedybas su
svetimtaučiais patriotai irgi laikė „palaidu lytiniu elgesiu“.
Straipsnyje „Vyro narsa ir moters sijonas“ rašyta: „Tokie tautiečiai
Lietuvos ateičiai, galima tvirtinti, yra žuvę“, nes „pareigas gimtajam
kraštui iškeičia į svetimtaučių moterų sijonus“. Pasiteisinimai, kad
tokios vedybos praskaidrina varganą DP gyvenimą, buvo ignoruojami, o
stovyklų komitetai raginami neišduoti šeimyninio statuso liudijimų
viengungiams lietuviams vyrams.
Vis dėlto daugiausia dėmesio šie moralės sergėtojai skyrė lietuvėms
moterims. Kova už jų skaistybę prilygo kovai už lietuviškumo
išsaugojimą.
„Mintis“ rašė: „Ir tremtinių gyvenime [...] galima įžiūrėti dvi grupes
moterų: pirmos - laisvos nuo daugelio pareigų: jos šoka, rūko, jos
gražiai, moderniai atrodo, spekuliuoja, romanus vis naujus pradeda, šį
tą dirba - dažniausiai tik sau ir apie save: jos išeina į viešumą, jos
„reprezentuoja“ lietuves; antrosios - šeimų moterys, užsiplūkusios
kasdienybės rutinoj, atsilikusios, nutolusios nuo estetikos, nuo
kultūros, niekieno nepastebimos ir net savų vyrų nebemėgiamos“.
Pasak autoriaus, todėl stovyklose „didėja išsiskyrimų skaičius“. Jo
simpatijos, be abejonės, „pavyzdingų šeimos moterų“ pusėje. Kito
autoriaus įsitikinimu, tremties gyvenimas nesumažino moterų pareigų, tik
dar daugiau jų uždėjo.
Moterys buvo raginamos netekėti už svetimšalių („nes gali netekti kovos
dvasios“), bet tokių vedybų vis daugėjo. Kai kurie autoriai DP moterų
pastangas išsaugoti lietuvišką šeimą ir tautišką dvasią lygino net su
pastangomis išsaugoti lietuvybę slaptose lietuviškose mokyklose caro
laikais. Stovyklų elito rankose tautos praeitis tapo įrankiu „dipukių“
mobilizacijai.
Nors ir stengtasi moterų erdvę apriboti namų židiniu, jos aktyviai
reiškėsi visuomeninėje veikloje, dažnai vadovaudavo stovyklų
mokyklėlėms, įvairiems savišvietos būreliams. Į aktyvų socialinį ir
kultūrinį gyvenimą stovyklose įsitraukė palyginti daug moterų. Kai
kurios tapo žinomomis kultūros ir visuomenės veikėjomis, įvairiausių DP
organizacijų narėmis.
1947 metų kovo 8-9 dienomis Eslingene (JAV zonoje) grupė „dipukių“
įkūrė „Baltijos šalių moterų draugiją“, kuriai priklausė 37 lietuvės, 21
latvė ir 17 esčių. Savo tikslais draugija skelbė „auklėti ir globoti
jaunimą ir vaikus“, „išlaikyti tautinę dvasią ir charakterį...“
Bandymai ištrūkti iš stovyklos
DP stovyklos nebuvo vien represinės institucijos, kurios karo pabėgėlius
tikrino, „valė“, kontroliavo, indoktrinavo ar jais manipuliavo. Kai
kuriems lietuviams, ypač jaunesniems ir tiems, kurie neturėjo tvirtesnių
socialinių ryšių su „dipukų“ bendruomene, egzilis atvėrė naujų
galimybių. Kai kurie sėkmingai įstojo į Vakarų universitetus: 1947
metų pavasarį Vokietijoje buvo daugiau nei 2 180 lietuvių studentų.
Baltai sugebėjo įkurti net savo pačių universitetą Hamburge, 1946 metais
jame mokėsi 440 lietuvių. Gyvendami stovyklose „dipukai“ įgijo naujų
profesinių įgūdžių (pramoko kalbų, įgijo vairuotojų, stalių, siuvėjų,
technikų specialybes) ir pasirengė gyvenimui emigracijoje.
Kiti nuo monotoniškos ir bukinančios stovyklų rutinos bėgo naudodamiesi
galimybe pakeliauti. Ilgainiui darėsi lengviau gauti leidimus laikinai
išvykti iš stovyklos. Didelės „dipukų“ grupės rengdavo ekskursijas po
Vokietiją, Austriją ir Šveicariją: „gana pilką [stovyklos] gyvenimą“
paįvairindavo pažintinės kelionės po kraštą.
Mažai grupelei intelektualų, kurie nepasidavė kolektyvinei propagandai
ir stovyklų politikavimui, karo tremtis tapo tramplinu į naujas
kūrybines erdves.
Stovykloje rašytame dienoraštyje poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas teigia:
„Susikurti asmeninę „mitologiją“ – vienintelis būdas apsisaugoti nuo pasaulio
ir vienintelis kelias į save“. Kai kurie jaunesni tremtiniai įkvėpimo ieškojo
ne stovyklos gyvenime, o muzikoje, literatūroje, moksle, tarsi kurdami savo
asmenines „mitologijas“.
Tarp tų, kurie savo intelektualiniais pasiekimais peržengė tautinės
bendruomenės ribas, buvo lingvistas Algirdas Julius Greimas, kino
režisierius Jonas Mekas, antropologė Marija Gimbutienė ir keletas kitų.
„Tad bent kūrybinėje srityje (egzilis) vertas kainos, kurią sumokėjom“,
- po daugelio metų emigracijoje pripažino rašytojas Kostas Ostrauskas.
Tačiau daugumai tremtinių ilgi metai pabėgėlių stovyklose buvo tikras
šokas, sugriovęs įprastą gyvenimą. Fanatiškai puoselėdami sugrįžimo
viltį, daugelis pamažu prarado realybės jausmą ir pasinėrė į vaizduotės
pasaulį, kuriame asmeniniai ir kolektyviniai prisirišimai prie praeities
dar labiau sustiprėjo. JAV lietuvių kilmės sociologė, išaugusi „dipukų“
šeimoje, Liucija Baškauskaitė rašė: „Nepaisant to, kad Lietuvos
išeiviai sėkmingai asimiliavosi su JAV visuomene, jie vis tiek kentėjo
nuo chroniško liūdesio ir slegiančios kolektyvinės nostalgijos. Šis
liūdesys dažniausiai pasireikšdavo kaip tam tikras „konservatyvumas
kurio pagrindinis bruožas buvo radikalus noras išsaugoti savo
kultūros totalumą naujoje aplinkoje“.
Nėra abejonių, kad konservatyvusis impulsas atsirado DP stovyklose. Ši
nostalgija lėmė, kad troškimas išsaugoti lietuviškas etnines tradicijas ir kalbą egzilyje
virto siekiu atkurti nepriklausomą Lietuvą, o kartu su ja - savo
socialines ir politines pozicijas.
Išvados
Lietuvos karo pabėgėliai paprastai vengdavo emigracijoje kalbėti apie
save kaip apie buvusius „dipukus“. Net iki šiol DP epizodas
prisimenamas gana nenoriai. Jie save laikė išeiviais arba karo
tremtiniais.
Kita vertus, tai buvo aiškiai politinis pasirinkimas, nes
karas ir sovietinis „išvadavimas“ jiems ir jų Tėvynei buvo didelė
skriauda. Būtent okupacija, o ne jų pačių išeivystė tapo tikrąja
„Baltijos tragedija“.
Kita vertus, DP stovyklos prisimenamos kaip institucijos, kurios
pabėgėlius pavertė bejėgiais, beveidžiais ir benamiais „išvietintais
asmenimis“. Pabėgėliai į DP statusą dažniausiai žiūrėjo neigiamai, nes
benamiais jie nesijautė. Gyvenimo perkeltųjų asmenų stovyklose patirtis
atskleidė, kokie jie pažeidžiami biurokratinės sąjungininkų kontrolės
akivaizdoje. Nors humanitarinė pagalba išeiviams buvo nepaprastai
reikalinga, bet DP stovyklose imtasi ir politinės kontrolės, taigi jos
buvo „totalinės institucijos par excellence“. Ši kontrolė reiškėsi
įvairiomis intervencijomis į „dipukų“ gyvenimą (tą ir stengiausi
parodyti).
Pirma, stovyklų gyvenimą veikė įvairių biurokratinių struktūrų vykdoma
„administracinė intervencija“. Antra, DP stovyklose taikyta „politinė
intervencija“, kurią formavo įvairūs pokario politiniai faktoriai, iš jų
svarbiausias - Vakarų sąjungininkų ryžtas priversti repatrijuoti kuo
daugiau karo pabėgėlių. Išeiviai buvo ir „bendruomeninės intervencijos“
taikiniai - ją DP stovyklose vykdė įvairios „dipukų“ elito grupės.
Visos šios intervencijos lėmė, kad stovyklų gyventojai politizavosi
tautiniu pagrindu. Jų etninės šaknys sutvirtėjo, o tautinė tapatybė
virto gynybiniu mechanizmu, kuris ypač sureikšmino skirtį tarp savų ir
svetimų. Tie, kuriems jų etninė priklausomybė nebuvo visų svarbiausias
savęs suvokimo požymis, atsidūrę stovyklose turėjo su tuo susitaikyti.
Šis procesas labiausiai atsispindėjo elito pastangose iš karo
išblaškytų, skirtingoms socialinėms grupėms priklausiusių pabėgėlių
formuoti vieningą tautinę bendruomenę. Taigi, „dipukai“ tapo
kolektyvinės propagandos taikiniais. Jos pagrindiniai tikslai -
sukurti teigiamą lietuvių „dipukų“ įvaizdį Vakaruose ir išsaugoti vidinį
kolektyvinį jų integralumą. Todėl pabėgėliai stovyklose buvo smarkiai
socialiai integruojami, vėliau tuo pasižymėjo ir jų bendruomeninis
gyvenimas emigracijoje.
Vis dėlto „dipukų“ tautinė mobilizacija buvo tik vienas iš
konkuruojančių požiūrių, kaip egzilyje galėtų būti kuriama tautinė
tapatybė. Nedidelė grupelė DP menininkų ir intelektualų egzilyje bandė
savo tapatybę formuoti liberalesniais ir individualiais, o ne
kolektyviniais būdais. Jie stengėsi atsiriboti nuo tautinės propagandos
ir stovyklinio politikavimo, pasinaudoti liberalios Vakarų Europos
aplinkos siūloma individualaus tobulėjimo galimybe.
Gyvenimas stovyklose lėmė, kad pasikeitė ir socialiniai pabėgėlių
vaidmenys. Nors bandyta išlaikyti tarpukario socialinio bendravimo
modelius, aplinkybės vertė prisitaikyti prie naujų socialinių vaidmenų
ir profesijų, tinkamesnių emigrantams. Dauguma vidurinio sluoksnio
atstovų prarado turėtą statusą, kai tapo kvalifikuotais arba net
paprastais darbininkais. Suprantama, išeiviai tuo nesidžiaugė, tačiau
tokia resocializacija paskatino aktyviau dalyvauti įvairiose kultūrinėse
ir profesinėse DP organizacijose, kurios veikė ne vien kaip tapatybės
palaikymo, bet ir kaip prarastos socialinės padėties kompensavimo
mechanizmas.
Keleri metai gyvenimo stovyklose biurokratinio paternalizmo sąlygomis iš
pabėgėlių atėmė autonomiją ir savarankiškumą. Tai rodė blogėjanti ir
fizinė būklė, ir dvasinė būsena (ekspertai vadina tai „DP apatija“).
Savo ruožtu valdžios atstovai tuo pasinaudojo, kad pateisintų dar
intensyvesnę „dipukų“ gyvenimo kontrolę. Taigi, prisidengiant
efektyvesne humanitarine pagalba, pabėgėliai buvo dar labiau
kontroliuojami.
Sunkus apsisprendimas, netektys ir neteisybė išeivius persekiojo ilgus
metus. Štai kaip po daugelio metų savo kartos patirtį DP stovyklose
apibūdino išeivis Jonas Matulionis:
„Emigracija į kitus kraštus užbaigė mūsų klajoklinio gyvenimo periodą.
Jis buvo laikinas, nepastovus ir varginantis. Gyvenome iš svetimų
malonės, kiekvieną dieną žvelgdami į jų ištiestą pagalbos ranką. Ačiū,
Dievui, vakarų pasaulis mūsų neapleido, bet [...] kaip sunku gyventi iš
kitų malonės [...] Bet ar emigravus į kitus kraštus [...] kada nors
džiaugsimės pilnutiniu džiaugsmu? Abejoju. Nes be savo krašto, be
žemės, kurios syvais mitome, visada jausimės tarytum išrauti medžiai...“