Politikai ginčijosi, ką daryti su „taikos dividentais“ – sukurti visuotinę sveikatos apsaugos sistemą, leisti papilnėti žmonių kišenėms ar galbūt ir tą, ir tą. Optimistų vėliavnešiu tapo Francis Fukuyama, 1992-aisiais paskelbęs „istorijos pabaigą“ ir visuotinį vakarų liberalizmo triumfą.
Bet Samuelis P.Huntingtonas visa tai laikė tuščiais plepalais. Savo svarbiausiame straipsnyje „Civilizacijų susidūrimas?“ jis nutapė tamsesnį pasaulio vaizdą. Ideologines Šaltojo karo takoskyras turinti pakeisti ne visuotinė taika, o dar senesnės kultūrinės priešpriešos. Pasaulis yra padalytas skirtingų civilizacijų. Ir globalizacija, užuot jas suvienijusi, provokuoja kultūrų susidūrimą.
Maža to, S.Huntingtono manymu, Vakarų civilizacija išgyvena santykinį nuosmukį. Amerikos galiūnams, kurie manė tapsiantys naujos pasaulio tvarkos architektais, lemta būti pakirstiems kultūrinių jėgų, kurias nė nemanė egzistuojant. Ateitis sprendžiama Teherano mečetėse ir Pekino derybų salėse, o ne Harvardo aikštės kavinėse. S.Huntingtono straipsnis, pirmąkart pasirodęs 1993 metais žurnale „Foreign Affairs“, buvo išverstas į 26 kalbas, o vėliau išplėstas ir išleistas bestseleriu tapusia knyga.
„Civilizacijų susidūrimas?“ buvo tik garsiausias iš daugybės S.Huntingtono rašinių, kuriais jis skerdė šventąsias karves.
Knygoje „Trečioji banga: demokratizacija XX a. pabaigoje“ (1991 m.) jis teigė, kad demokratijai sklisti daugiau įtakos turėjo Antrasis Vatikano susirinkimas, po kurio katalikų pasaulyje nuvilnijo demokratizacijos banga, nei laisvosios rinkos plėtra. Veikale „Kas mes esame? Iššūkiai Amerikos tautinei tapatybei“ (2004 m.) S.Huntingtonas suabejojo madingu multikultūralizmu ir priminė, kad Amerikos civilizacija yra anglosaksiškojo protestantizmo produktas – bei perspėjo, kad imigracijos iš Lotynų Amerikos banga grasina pakirsti jos šaknis.
Paskutinioji S.Huntingtono knyga jam pelnė seno apdulkėjusio reakcionieriaus reputaciją. Kairieji jo ėmė nekęsti, o daugelis konservatorių – garbinti. Jis atmetė Vašingtono konsensusą pagrindusį ekonominį redukcionizmą ir verčiau žmones laikė kultūros produktais, o ne pelną ir nuostolius skaičiuojančiomis mašinomis.
Jis taip pat atmetė daugeliui nepaprastai patrauklią mintį, kad visi geri dalykai žengia koja kojon – kad laisvoji rinka kartu atsiveda pliuralizmą, demokratiją ir amerikinį gyvenimo būdą. Pačią Ameriką jis laikė gyvu paradoksu: jos kultūra virto universalia civilizacija, tačiau jos vertybės tegalėjo atsirasti ir egzistuoti labai konkrečiomis sociokultūrinėmis ir istorinėmis sąlygomis.
Nepaisant ilgos ir energingos karjeros – S.Huntingtonas 54 metus dirbo Harvardo universitete ir parašė 17 knygų įvairiausiomis temomis – jo vardas bus amžinai siejamas su terminu „civilizacijų susidūrimas“. Ar praėjus pusantro dešimtmečio po S.Huntingtono prognozės, ji vis dar teisinga?
Ir taip, ir ne. S.Huntingtonas tiksliau nei bet kuris kitas numatė Rugsėjo 11-ąją bei „karą su terorizmu“, aprašęs „kruvinas islamo sienas“. Jis taip pat išpranašavo amerikiečių nesėkmes Irake, primindamas, kad demokratija yra labai konkrečių kultūrinių procesų vaisius. Jo teiginys, kad modernizacija nebūtinai reiškia vesternizaciją, dabar atrodo savaime suprantamas – kodėl kinai turėtų priimti Amerikos ekonominį modelį, jei jis sukelia tokią sumaištį? Arba kodėl turėtų autoritariniai Artimųjų Rytų režimai pasirinkti demokratėjimo kelią, jei jis valdžią perduoda į islamistų rankas?
Tačiau ir S.Huntingtonas ne visur buvo tikslus. Savo pomėgį pasaulį ir istoriją tapyti stambiais potėpiais jis motyvavo tuo, kad be jų būtų daugiau sumaišties nei žinojimo. Tačiau ir jo paties teiginiai kartais iškreipdavo tikrovę, o ne ją susistemindavo.
Taip jis pražiūrėjo faktą, kad patys bjauriausi susidūrimai vyksta vienos civilizacijos viduje, o ne tarp skirtingų kultūrų – daug daugiau musulmonų žuvo nuo kitų musulmonų rankos, nei nuo „žydų ar kryžiuočių“; o kruviniausi XX amžiaus karai siautė tarp europiečių. Taip pat jis nepakankamai įvertino amerikinio modelio patrauklumą – Kinijos verslo elitą daug labiau domina Silicio slėnis nei jų konfucionizmo istorija.
S.Huntingtonas buvo daugeliu atžvilgiu išskirtinė asmenybė – labiausiai tuo, kad drįso suabejoti perdėtu liberalų optimizmu ir įsitikinimu, kad griuvus Berlyno sienai pasibaigė istorija.