Kyla abejonių, ar esame saugūs lankydamiesi ne tik šiame,
bet ir daugelyje kitų Lietuvos kultūros paveldo objektų, ar teisingai
elgiamės stengdamiesi jais reprezentuoti savo šalį ir kviesdami turistus
iš svetur.
Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad Kauno fortinė tvirtovė - unikalus
fortifikacijos ir vertingas kultūros paveldo objektas. 1882 m. pradėta
statyti tvirtovė buvo viena iš keleto didžiausių ir svarbiausių visoje
Rusijos imperijoje. Ją sudarė tvirtovės įgulos administraciniai
pastatai, kareivinės, artilerijos sandėliai, slėptuvės, geležinkelio
linijos, akmenimis grįsti keliai ir t.t. Svarbiausia jos dalis -
gynybinių fortų ir baterijų žiedas. Tvirtovė padarė didžiulę įtaką
Kauno urbanistinei plėtrai. Lietuvoje savo dydžiu ji pranoksta visus
kitus militaristinės paskirties kompleksus, o visumos atžvilgiu yra
palyginti gerai išsilaikiusi ir puikiai iliustruoja XIX a. pabaigos -
XX a. pradžios fortifikacijos raidą.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Kaune buvo pastatyti devyni fortai, kiti,
nors suplanuoti, liko arba nebaigti, arba jų net nepradėta statyti.
Daugelis fortų pastatyti pagal tipinį projektą, bet, atsižvelgiant į
landšaftą, šiek tiek skyrėsi jų struktūra. Tik I, II ir III fortai
buvo panašūs. 1901 m. pradėtas statyti IX fortas buvo moderniausias,
betoninis ir turėjo būti pirmasis iš planuoto antrojo fortų žiedo.
Po Antrojo pasaulinio karo jame buvo įkurtas muziejus, skirtas pažinti
hitleriniam terorui ir jo aukoms atminti. Ilgą laiką nebuvo net
užsimenama apie bendrą Kauno tvirtovės struktūrą ir pirminę jos
paskirtį. Galima numanyti, kad kaip tik dėl šios sovietmečiu veikusio
muziejaus ideologijos Lietuvos visuomenės sąmonėje forto sąvoka tapo
kalėjimo ir koncentracijos stovyklos sinonimu. Dar blogiau, kad
įsitvirtino neigiami stereotipai apie fortus kaip okupacinės valstybės
paveldą, nes tai ilgam laikui pristabdė mokslinius tvirtovės tyrimus ir
sumenkino šios tematikos aktualumą visuomenės akyse. Fortai nebuvo
suvokiami kaip fortifikacijos raidos tęsinys šalia kitų karinių objektų
- piliakalnių ar pilių. Be to, sovietmečiu kai kuriuos fortus mindžiojo
kareiviški batai. Tik išvedus Sovietų Sąjungos kariuomenę, fortų
užkardos buvo atvertos visuomenei ir atsirado galimybė juos pažinti.
Nepriklausomoje Lietuvoje kartu su smalsumo vedamais tyrinėtojais
apleistus fortus „atrado“ šiukšlintojai ir benamiai. I forte buvo
taisomi automobiliai, pievose ganėsi ožkos. Vasarą nuo forto pylimų
vaikai važinėdavo su dviračiais ir motociklais, žiemą - su slidėmis ir
rogutėmis. Gyvenamųjų namų apsuptyje atsidūrę II ir VIII fortai tapo
viešojo gyvenimo erdvėmis: pasivaikščiojimų vieta ir žaidimų aikštelėmis.
Kauno tvirtovės fortuose įsikurdavo žiemoti šikšnosparniai.
2002 m. Kauno tvirtovės fortai (tarp jų ir miesto pakraštyje, netoli
Noreikiškių kaimo, esantis I fortas) buvo įtraukti į Lietuvos kultūros
vertybių registrą. 2005 m. kultūros ministro įsakymu šis karinis
statinys buvo priskirtas prie viešojo pažinimo ir naudojimo objektų.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas
įpareigoja sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms šį„nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis“.
Prieš kurį laiką Valstybės turto fondas davė leidimą forte žaisti
dažasvydį. Forto sienos iškart nusidažė ryškiaspalviais dažais, o
teritorijoje atsirado dažasvydžiui reikalingos statinės, smėlis ir t.t.
Fortais pradėjo vis labiau domėtis kelionių organizatoriai. 2000 m.
gidai ekspertai aukščiausiu balu įvertino ekskursiją po Kauno tvirtovę
- prasidėjusi nuo I forto, ji vesdavo iki II ir V, o baigdavosi prie
Kauno tvirtovės administracinių pastatų Gedimino gatvėje ir Kauno Šv.
Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Netrukus šis maršrutas buvo
pavadintas „Kauno tvirtovės istorija“ ir įtrauktas į Turizmo
departamento administruojamą gidų, kelionių vadovų ir maršrutų registrą.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų ir karo istorikų vedamas
ekskursijas papildė gidų profesionalų, turinčių pažymėjimus, vedamos
ekskursijos, kurios dažniausiai užsukdavo ir į I fortą.
Pramintais takais vedami turistai jautėsi saugūs, o fortą pažįstantys
gidai stengėsi nepriartėti prie dviejų neuždengtų šulinių, iš kurių
vienas buvo atitvertas niekada neišdžiūvančia ir sunkiai peržengiama
bala. Pavojingesnės vietos buvo ten, kur forto žemių pylimai
baigdavosi statmenai žemyn krintančiais kazematų fasadais, bet
ekskursijos po jas nevaikščiodavo. Žinoma, gidai vis tiek įspėdavo
turistus, kokių pavojų esama fortuose, ir griežtai reikalaudavo
neatsiskirti nuo grupės. Pirmąkart grupes lydintys gidai prieš tai
apie viską būtinai išklausinėdavo patyrusius kolegas. Maršrutas buvo
sudaromas taip, kad ekskursantams nekiltų grėsmė paslysti, išsitepti ar
prisemti batus. Apleistuose fortuose apsilankė tūkstančiai ekskursijų
ir dešimtys tūkstančių žmonių: moksleivių, suaugusiųjų ir svečių iš
užsienio.
Kiekvienas apsilankymas fortuose kėlė vis didesnį visuomenės
pasitikėjimą, veikė tarsi patraukli vilionė ten vykti ir kitiems.
Kelionių organizatorių kvietimai pasivaikščioti su prožektoriais,
pamatyti žiemojančius šikšnosparnius skambėjo kur kas patraukliau negu
paprasta ekskursija po Kauno senamiestį ar Pažaislio vienuolyno
ansamblį. Susidomėjimas fortais nuolat augo, pelningų ekskursijų
sąrašas ilgėjo. Karo paveldas traukė tiek komercinės, tiek nekomercinės
veiklos organizatorius. Švenčiant pasaulinę turizmo dieną, kauniečiams
buvo siūlomos nemokamos ekskursijos po Kauno fortus. I forte įvyko
šiuolaikinio meno akcija, per kurią fortų - buvusių kareivinių -
skliautai buvo papuošti raudonomis rožėmis. Didžiulio susidomėjimo
sulaukė Kauno fotomenininko Gintaro Česonio fotografijų albumas„Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“. Vaikų kūrybinių gebėjimų ugdymo
centras organizavo paskaitą ir pasivaikščiojimą po I fortą. Buvo
akivaizdu, kad fortai tapo viešąja visuomenine erdve. Visi kauniečiai
žinojo, kad Kauno tvirtovė yra atvira.
Kauno miesto savivaldybė, įsitraukusi į tarptautinį projektą „Baltic
Fort Route“, pastatė informacinius stendus su fortų planais ir
aprašymais keliomis kalbomis. Šie stendai aiškiai apibrėžė fortus ne tik
kaip kultūros paveldo objektus, bet ir kaip lankytinas vietas.
Apleisti Kauno tvirtovės fortai atsidūrė ir savivaldybės tinklalapyje
paskelbtų lankytinų vietų sąraše. Anksčiau pro šalį automobiliais
važiuodavę žmones net neįtardavo, kad visai čia pat, po žemių pylimais,
yra fortų statiniai. Masyvūs informaciniai stendai neliko nepastebėti
ir smalsumas augo lygia greta su pasitikėjimu.
Daugelis Kauno tvirtovės tyrinėtojų ir entuziastų nuoširdžiai tikėjo,
kad fortų atvirumas visuomenei padės patraukti daugiau valdžios
institucijų dėmesio ir tai neleis jiems sugriūti. Buvo laukiama
renovacijų ir platesnio pritaikymo visuomenės reikmėms. Tikėtasi
ženklių pokyčių. Tačiau laikas bėgo, lankytojų daugėjo, o tvirtovė vis
nesikeitė. Pavasarį tirpstantis sniegas nugriovė I forto mūrinę sienelę
prie įėjimo į centrinę poterną. Tapo akivaizdu, kad pastaraisiais
dešimtmečiais fortų statiniams padaryta tokia didžiulė žala, kokios
anksčiau net kariuomenės naudojama tvirtovė nebuvo patyrusi.
Apgailėtina šio paveldo objekto būklė paskatino fortų gynėjus vienytis
- buvo įkurta neformali visuomeninė grupė, ėmusi organizuoti talkas ir
pradėjusi kasinėjimus. Išvežti šiukšles iš fortų atrodė graži
iniciatyva. Talkinti ėmėsi ne tik mėgėjai, buvo čia ir istorikų, ir
architektų. Nebuvo tik kam imtis atsakomybės už saugumą. Visiems
atrodė, kad pavojingas karo laikų paveldas - sprogmenys - guli po
storu žemės sluoksniu. Tačiau mėgėjiškas darbas su kastuvais vis tiek buvo
per daug avantiūristinis. Nelegalūs kasinėjimai vyko, sprogimų nebuvo
ir imta manyti, kad net Pirmojo pasaulinio karo metais labiausiai
apšaudytuose I, II ir III fortuose nelikę jokių sprogmenų. Talkininkai
drąsiai rinko per dešimtmečius susikaupusias šiukšles, pjovė aukštą
žolę, vaikščiojo grioviais. Šių talkų kontekste turistinė ekskursija
fortų takais priminė pasivaikščiojimą po Laisvės alėją ar Santakos
parką.
Šalia jau seniau veikusio Vytauto Didžiojo universiteto Karo istorijos
centro ir Lietuvos karo istorijos draugijos, Kaune atsirado ir daugiau
organizacijų, kurios ryžosi spręsti tvirtovės problemas. Buvo įkurta
Kauno tvirtovės asociacija ir Karo paveldo centras. Daugiau dėmesio
Kauno tvirtovės paveldui ėmė skirti ir IX forto muziejus. Pasirodė
pirmieji leidiniai - ilgamečio tvirtovės tyrinėtojo Arvydo Pociūno
knyga „Kauno tvirtovės gynyba 1915 metais“, Vladimiro Orlovo „Kauno
tvirtovės istorija“ ir dviejų autorių parengtas Kauno tvirtovės atlasas,
puikiai talkinantis mėgėjiškiems pasivaikščiojimams po fortus. Į šių
knygų pristatymus susirinkdavo ypač daug žmonių.
Sprogimas nugriaudėjo, atrodytų, „nekalčiausioje“ forto vietoje - per
ten eina kiekvienas forto lankytojas. Nepaisant geranoriško rūpesčio ir
tvirtovės labui atliktų darbų, tenka pripažinti, kad fortų viešumas tapo
ir skaudžia rykšte. Visuomenė pati atvėrė kelius į apleistus fortus,
tačiau neįvertino su tuo susijusių pavojų - „neaiškių“ lankytojų, kurie
čia ėmėsi neleistinos veiklos, ir neatsakingo jų elgesio.
Kai kalbame apie Lietuvos kultūros paveldo objektus ir lėšas jiems
restauruoti, galvojame tik apie išliekamąją jų vertę ir turizmo naudą,
bet pamirštame, kad būtina rūpintis ir žmonių, norinčių pažinti savo
kraštą, saugumu. Šiurpi Kauno tvirtovės pamoka šaukte šaukiasi kuo
skubiau priimti sprendimus, užtikrinsiančius, kad lankytis Lietuvos
kultūros paveldo objektuose yra saugu. Ekspertai turi suskirstyti
kultūros paveldo vietas į saugias ir pavojingas, į rekomenduojamas
turistams ir nerekomenduojamas. Reikia įvertinti, kurios iš jų
tinkamos ekskursijoms, o kurios - ne. Prie pavojingų vietų turi stovėti
apie tai įspėjantys ženklai.
Kas atsitiks su Kauno fortais, jei uždrausime žmonėms juose lankytis?
Neprižiūrimi fortai taps dar pavojingesni. Po juos pradės landžioti
asocialūs asmenys, ieškantys patogios vietos apsigyventi ar pasislėpti.
Kultūros paveldas turėtų būti atviras visuomenei ir jos iniciatyvoms,
tačiau pirmiausia reikia užtikrinti jo saugumą. Kauno tvirtovės
objektai turi potencialą tapti kultūros, švietimo ir laisvalaikio
židiniais, tačiau šiandien jie, deja, nėra tam tinkami, o tikslas šiuo
atveju negali pateisinti priemonių.
Valstybės institucijos kratosi atsakomybės dėl to, kas įvyko Kauno
tvirtovėje. Visuomenė privalo pasipriešinti tokiam nusikalstamam
atsainumui. Reikia bendromis jėgomis imtis to, kas iki šiol nebuvo
padaryta, ir kuo skubiau užkirsti kelią pavojams, kurių kyla kultūros
paveldo objektuose dėl apgailėtinos fizinės jų būklės.
O tiems, kurie viliasi, kad šis nelaimingas atsitikimas padės laimėti
daugiau valdžios dėmesio Kauno tvirtovei, norėčiau pasakyti: jokio
laimėjimo čia nėra, tai nepaprastai skaudus visų pralaimėjimas.