Tai daroma ir oficialiame moksliniame lygmenyje. Štai paskaitykime LR Seimo tinklalapyje Istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjo dr.Žilvyčio Bernardo Šaknio rekomendacijas „Lietuvos Respublikos administracinio-teritorinio suskirstymo perspektyvos: etnografiniai kultūriniai regionai“.
Šiam mokslininkui nekyla abejonių sudarant bendrą Žemaitijos ir Klaipėdos krašto etnografinę sritį ir ją vadinant Žemaitijos vardu, bet dar „akcentuojant mažlietuvių kultūrinį išskirtinumą“.
Pripažinti atskirą Klaipėdos krašto regioną, anot dr.Šaknio, nėra prasmės, nes „po Antrojo pasaulinio karo šioje teritorijoje vietinių gyventojų liko nedaug, nemažai buvo ištremtų ar pasitraukė į Vakarus, į vietinių ūkius atsikėlė gyventojai iš Dzūkijos ir Žemaitijos“.
Kitaip sakant, nėra žmogaus – nėra problemos. Negi trikdysi dabar puikiai įsigyvenusių žemaičių ar dzūkų ramybę ragindamas: prisimink, kokiame krašte, ant kokio „kultūrinio sluoksnio“ gyveni, kokį gyvenimo būdą, mentalitetą, tradicijas, papročius, o galiausiai ir patirtas kančias, patyčias – neretai ir iš tų pačių žemaičių ar Kauno valdininkų, kurie neišmanėlius lietuvininkus mokė gyventi per daug nepiktnaudžiaujant turėta autonomija 1923–1939 m., liudija dar išlikusios senamiesčio gatvelės ir vokiško stiliaus namukai.
Galima numatyti, kad tas apsidraustas mažlietuvių savitumo akcentavimas taip ir liks tik įkyruoliams retrogradams (kaip šių eilučių autorė) numestu kaulu – tegu sau graužia, o Klaipėdoje ir toliau bus kuriamos žemaičių partijos, ir toliau bus išdidžiai prisistatoma: „Mes, žemaičių kraštas...“
Regis, galime kalbėti apie dvi tendencijas, pasireiškiančias trinant Klaipėdos krašto vardą ir atminimą: viena jų – „žinome, bet nenorime“ (prisiminti, puoselėti, gerbti), kita – „norime, bet nežinome“.
Pirmąją man skaudžiai kadaise pailiustravo garbaus filosofo odė Klaipėdai: tai esąs perspektyvų, ateities miestas, nevelkąs jokio praeities šleifo, kone tabula rasa. Antrąją – mokinukų, norinčių būti stropiais, bet ne itin mėgstančių pasėdėti prie knygų, o tuo labiau norinčių palaužyti savo galvelę ir iš kelių prieštaringų knygų padaryti bendrą išvadą, poziciją, regis, atspindi dabartinės Klaipėdos apskrities internetinės svetainės kūrėjai.
Čia, remiantis Mažosios Lietuvos enciklopedija, pristatoma Klaipėdos krašto istorija. Tačiau tenka prisiminti savo logikos profesoriaus R.Plečkaičio perspėjimą: „Gerbiamieji, prieš pradėdami pokalbį, pirmiausia apsibrėžkite sąvokas“.
Taigi skaitome: „Iki 1871 metų Klaipėdos apskritis priklausė Prūsijos karalystei, 1971–1919 metais – Vokietijos imperijai“. Įdomu. Tai Vokietijai priklausė ir Palanga, ir Skuodas, įstatymiškai priskirti Klaipėdos apskričiai?
Taigi ir dabar Klaipėdos krašto vardo vengiama, Klaipėdos apskritis netapatinama su jos ribomis, prie jos prijungiamos žemaičių žemės ir pripažįstama žemaitiškoji visų gyventojų tapatybė. Tuo labiau šio vardo – gal ir įgrūsto į kokį nors stalčių su rezoliucija „atkreipti dėmesį“ – neprisireiks įteisinus bendrą Žemaitijos „iki jūros“ etnografinį regioną.
O vis dėlto šis straipsnelis pradėtas pasidžiaugiant, nes į rankas pateko Etninės kultūros globos tarybos leidinys – Martyno Purvino „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“ (Vilnius, 2008 m., 64 p.). Autorius žinomas ne tik kaip šio krašto materialaus paveldo tyrėjas, bet ir kaip aštrus polemistas. Šioje knygoje jis glaustu žodžiu, bet gausiai iliustruodamas archyvinėmis ir savo ekspedicijų metu darytomis nuotraukomis pristato įvairių mažlietuviško kaimo tipų (laukininkų, žvejų, pelkininkų ir kt.) savitumus, būdingas interjero detales ir pan., o pabaigoje suformuluoja išvadas bei pasiūlymus.
Porą iš jų – regis, paremiančių mūsų išsakytus nuogąstavimus, – pacituosiu: „3.Nuo 1990 metų dėl ekonominių ir kitų priežasčių Mažosios Lietuvos senieji kaimai bei jų pastatai sparčiai ir netinkamai perdirbinėjami, neatsižvelgiant į krašto bei atskirų vietovių etnokultūrinius savitumus. 4.Perstatant senuosius statinius, vykdant naujas statybas specifiniame ir jau labai nukentėjusiame etnokultūriniame regione būtina pasirūpinti jo savitumo išsaugojimu, ypač pabrėžiant senųjų lietuvininkų ir kitų baltų kaimo architektūros tradicijas, itin nukentėjusias per niokojimų ir nevykusių perdirbimų dešimtmečius“. (p. 61)
Autoriaus perspėjimai, taikomi vienai iš materialaus paveldo sričiai, kur kas aštriau turėtų skambėti vertinant Mažosios Lietuvos ir jos dalies – Klaipėdos krašto, kaip visuminio materialinio-dvasinio fenomeno, situaciją.
Vartant M.Purvino leidinuką galima pasidžiaugti ne tik konkrečiu faktu, bet ir Etninės kultūros globos tarybos skleidžiama nuostata, kad Lietuvoje turime penkis etnografinius regionus – šalia Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos paveldėjome ir Mažąją Lietuvą. Tik vietoj šio pretenzingo vardo – juk žinome, kam priklauso didžioji buvusios Mažosios Lietuvos dalis, labiau tiktų prieškaryje įteisintas Klaipėdos krašto terminas.
Baugi nuojauta kužda, kad, matyt, kol kas ši institucija galėjo traktuoti, jog administracinis Lietuvos suskirstymas yra viena, o etnografinis – kas kita. Ar pajėgtų ji ir kitos panašių nuostatų organizacijos savivaliauti, įstatymiškai Lietuvos suskirstymą įtvirtinus būtent į etnografinius kultūrinius regionus ir būtent – į keturis?