Brolis supažindino Karoliną su Klarenso kunigaikščiu, kuris vėliau tapo
karalium Vilhelmu IV. Užsimezgusius santykius 1791 metais vainikavo
slapta santuoka Bad Pirmonte, bet ji niekada nebuvo oficialiai
pripažinta, ir galiausiai princas pametė Karoliną. Ištiktą neurozės, ją
gydė psichiatras A.Meinecke, už kurio ji galop ir ištekėjo. Karolina
mirė pas savo dukterį, tuometinio pilies savininko žmoną. Čia ir
palaidota.
Pilį valdžiusioje kunigaikščių Salmų šeimoje dažnai svečiuodavosi austrų
prozininkas ir dramaturgas Ferdinandas von Saaras. Jis vedė
kunigaikštienės draugę Melaniją Lederer ir gyveno su ja šiuose rūmuose.
Niūrią pilies aurą 1884 metais dar sustiprino Melanijos savižudybė, o
von Saaras mirė 1906-aisiais Vienoje.
Savotiškos egzotikos Blanskui teikia, o ir Nikolą Šuhajų primena, iš
Pakarpatės atgabenta medinė malksnomis dengta bažnytėlė. Ten ji buvo
pastatyta XVII amžiuje, o čionai perkelta prieš karą, kai huculų kraštas
dar buvo Čekoslovakijos Respublikos dalis. Maždaug prieš dešimtmetį
gamykla „Apos“ vairų apvalkalams siūti pasikvietė darbininkų iš
Mongolijos. Dabar Blanske jų gyvena apie tūkstantį. Tai irgi savotiška
egzotika.
- Pasak seksologų, šiuolaikinis čekas per gyvenimą pakeičia
vidutiniškai 12 partnerių, o 29 metų čekė jau būna gyvenusi daugiau nei
su 6 vyrais. Dabar gal jau išdrįsiu prisipažinti, kad temą man
padiktavo asmeninė patirtis, - pristatydamas savo knygą „Apsakymai apie
santuoką ir seksą“ kalbėjo perkamiausias čekų autorius Michalas
Vieweghas.
Pagal tuos apsakymus susuktas filmas „Begėdis“ jau išėjo į ekranus, o
beveik tuo pat metu knygynus pasiekė nauja, jau 20-oji, Viewegho knyga
- „Romanas vyrams“. Spauda skelbia, kad netrukus pagal šio rašytojo
tekstus bus pradėti trys nauji filmai. Pasak recenzentų, „Begėdis“
labiau nuobodus nei begėdiškas, o naujajame romane jie įžvelgia
atsinaujinimo požymių: greta pagrindinių personažų trijulės
pasirodantis rašytojas (autoriaus „alter ego“?) dėsto mintis, nebūdingas
pramoginiam žanrui ar komercinei literatūrai, su kuria dažniausiai
siejama Viewegho pavardė.
Kai čia, Moravijoje, pasakau savo vardą ir pavardę, vietiniai dažnai
pasitikslina, ar nesu graikas. Mat apie 1948-uosius iš pilietinio karo
siaubiamos Graikijos į šį kraštą buvo atgabenta daug vaikų, kurių
komunistuojantys tėvai labiau rūpinosi ne jais, o „teisingiausios
pasaulyje“ santvarkos įtvirtinimu. Visų graikų laimei, jos įtvirtinti
nepavyko. Man tai kaskart primena Milano Kunderos apsakymą „Aš -
liūdnas dievas“, kurio jis kažkodėl neįdėjo į atskira knyga leidžiamą
„Juokingų meilių“ variantą (prieš tai apsakymai buvo išleisti trim
atskirais sąsiuviniais). Siužetą atpasakosiu pagal matytą seną,
priešinvazinį televizijos filmą: studentas, nelaimingai įsimylėjęs
snobiškų polinkių turinčią, apie aktorės laurus svajojančią mokslo
draugę, sugalvoja klastą ir supažindina ją su neva iš užsienio atvykusiu
režisieriumi, o iš tikrųjų - su vienu iš tokių graikų vaikų, dar
išsaugojusiu žavų akcentą. Daug sėkmingiau negu minėtas įsimylėjėlis
apsukęs galvą snobei, „režisierius“ dingsta, galbūt grįžta į Graikiją, o
mergina pagimdo jo kūdikį, vis dar laukdama ir tikėdama lengvai
pažertais pažadais...
Taigi Brno - Moravijos sostinė, dviejų didžiųjų XX amžiaus čekų
rašytojų - Milano Kunderos ir Bohumilo Hrabalo - gimtinė. Apie miestą
galima daug papasakoti, bet pradėsiu nuo „Visuotinės lietuvių
enciklopedijos“ klaidų taisymo. Malonūs skaitytojai, netikėkite, kad
Brno buvo per „Trisdešimties metų karą 1645 užimtas švedų“. Kiekvienas
miestietis nuves jus į Šv.Jokūbo bažnyčią, kurios grakšti smailė šauna į
dangų iš paties Brno centro, ir parodys barokiškai prabangų Raduit de
Souches antkapį. Šis narsus karys genialiai vadovavo gynybai, kai miestą
apsupo 18 tūkstančių generolo Torstentono vadovaujamų švedų, prie kurių
trumpam prisidėjo dar 10 tūkstančių Transilvanijos karaliaus Henriko II
kareivių. Šiapus sienų gynėsi 1476 žmonės, tik pusė iš jų buvo
profesionalūs kariai.
Netiesa ir tai, kad 1928 m. Brno vyko Pasaulinė paroda. Tiesiog tais
metais atsidarė parodų paviljonai, specialiai pastatyti jubiliejinei,
šalies dešimtmečiui skirtai parodai „Šiuolaikinė Čekoslovakijos
kultūra“.
Bohumilą Hrabalą primena buvusiame skurdžiame Židenicių priemiestyje
pastatyta akmens plokštė, o Milano Kunderos, kuriam kitąmet sukaks 80,
santykiai su gimtine visąlaik buvo gerokai sudėtingesni. Jo puslapyje
internete rašoma: „Ne rašytojas nusisuka nuo savo tėvynės, o tėvynė
paskelbia rašytoją už įstatymo ribų, verčia jį slapukauti ir kentėti.“
Šie žodžiai - tarsi nuoroda į 1979-uosius, kai iš Kunderos buvo atimta
ČSSR pilietybė, į sudėtingus rašytojo santykius su Prahos disidentais,
pavyzdžiui, viešą diskusiją su Vaclavu Havelu, o ir į visai nesenus
įvykius.
Šiemet spalio 13-ąją savaitraštis „Respekt“ paskelbė straipsnį, kuriame
cituojamas 1950 metų pranešimas policijai, esą įrodantis, kad Kundera
įskundė iš užsienio slaptai grįžusį priešo agentą Dvoržačeką...
Paryžiuje gyvenantis Kundera pareiškė protestą tvirtindamas nežinąs,
kaip jo pavardė atsidūrė tame policijos pranešime. Dvoržačekas, kuris
buvo nuteistas 22 metus kalėti, atsėdėjo 14 ir dabar gyvena Švedijoje,
patvirtino, kad pranešime minimos detalės yra teisingos. Spalio 15-ąją
istorikas Z.Pešatas pareiškė, kad tuometis Kunderos draugas M.Dlaskas
pats Pešatui prisipažino įskundęs agentą Dvoržačeką.
Buvęs kriminalistas A.Pašekas tvirtina, kad Kunderos pavardė pranešime
galėjusi atsidurti kaip studentų atstovo, atsakingo už tvarką
bendrabučiuose, o Dvoržačekas galėjo būti sučiuptas atsitiktinai, nes
tuo metu kriminalistai sekę studentų bendrabučiuose besislapstančio
nusikaltėlio pėdsakais... Kundera perspėjo, kad paduos savaitraštį į
teismą... Pasigirdo rašytoją užtariančių balsų, nors ir negalinčių
įrodyti, kad pateiktasis dokumentas yra falsifikatas. Kaip dažniausiai
būna panašiais atvejais, labiau pasikliaujama ne liudijimais, o
dokumentais, nepaisant to, kad jie paimti iš saugumo ar vidaus reikalų
struktūrų, anais laikais pagal partijos liniją interpretavusių istorinį
teisingumą. Dar nemaloniau, kad tuoj pat buvo pereita ir prie Kunderos
prozos, pasipylė keisti svarstymai, neva dabar jau aišku, kodėl joje
toks dažnas išdavystės, įskundimo motyvas. Prisiminę romaną
„Nemirtingumas“, galėtume tarti, kad autorius tapo savo paties aprašytos
realybės auka.
Visa ši istorija dar kartą patvirtino, kad sensacijų besivaikančiai
žiniasklaidai svarbiau pati sensacija, nes dėl jos didėja tiražai, o ne
tiesos ieškojimas ir atskleidimas.
Vienoje iš gatvių, vedančių į Masaryko universiteto Filosofijos
fakultetą, kabo lenta, primenanti, kad čia gyveno tada dar gimnazistas
Karelas Čapekas, o name, kuris stovi kitoje tos pačios gatvės pusėje,
dažnai lankydavosi Robertas Musilis - ten gyveno jo tėvai, profesorius
Alfredas Musilis dėstė netoliese buvusiame Technikos universitete (dabar
tuose rūmuose - Masaryko universiteto Medicinos fakultetas). Pats
Robertas po kadetų mokyklos Moravijos Hranicėse porą metų taip pat
studijavo Technikos universitete, įgijo inžinieriaus diplomą, paskui
tobulinosi Štutgarto universiteto techninėse laboratorijose.
Inžinieriaus karjera buvo sėkminga, jis netgi patentavo chromatometrą
„Musilscher Farbkreisel“, tačiau netrukus visiškai atsidėjo literatūrai.
Deja, čia jo laukė tik pomirtinė šlovė. Milanas Kundera sako, kad jam
ypač didelę įtaką padariusi eseistinė Musilio prozos maniera.
Štai ir Masaryko universiteto Filosofijos fakultetas. Įėję ir
kairiaisiais laiptais pakilę į antrą aukštą, atsiduriame Kalbotyros ir
baltistikos institute. Čia studentai kaip pagrindinę gali pasirinkti
lietuvių arba suomių kalbą, o šalutinę - latvių arba estų, ir siekti
bakalauro arba magistro laipsnio. Šiuo metu studentų lituanistų yra kiek
daugiau negu septyniasdešimt. Nė vienas iš jų nėra lietuvių kilmės, ir
tai kelia nuostabą, nors apskritai Čekija - mokslinės baltistikos
tėvynė, Brno dirbo tokie iškilūs lietuvių kalbos tyrinėtojai kaip
Vaclavas Machekas ir Adolfas Erhartas - vienintelio čekiškai parašyto
lietuvių kalbos vadovėlio (1956) ir studijos „Baltų kalbos“ (1984)
autorius, o dabartiniu pavidalu baltistiką šiame fakultete atgaivino iš
Prahos atvykęs Tomašas Hoskovecas. Tradicija vis dėlto daro įtaką!
Fakultetas ne tik man, bet ir tūkstančiams studentų, yra miesto centras,
skirtingai negu planuose nepažymėta Romos aikštė, kuri, pasak žymiausio
dabartinio Brno prozininko Jiržio Kratochvilo, yra slaptasis magiškas
Moravijos sostinės centras. Šiaip, manyčiau, pakankamai stiprus traukos
centras yra čekų literatūra. Bent jau aš susidomėjau Čekoslovakija,
anuometiniame propagandiniame žurnale „Socialističeskaja Čekoslovakija“
perskaitęs keletą tekstų. Patraukė poeto Emilio Julišo ekspresyvus
vaizdų montažas, perteikiantis ankstyvo gaivaus pavasario ryto nuotaiką.
Panašūs buvo ir Vitezslavo Nezvalo eilėraščiai. Skaičiau, žinoma,
rusiškai. Vertimo nereikėjo Otokaro Vavros filmui „Romansas kornetui“,
susuktam pagal to paties pavadinimo Františeko Hrubino poemą. Jo vaizdų
plastika buvo gal ne tokia ekspresyvi kaip minėtų poetų, bet ne mažiau
pagavi ir įtaigi. Vilniuje jau klajojo „Literarni listy“, buvo rodoma
nemažai čekų filmų, iki šiol prisimenu „Senukai skina apynius“,
muzikinius filmus su Valdemaru Matuška, o netrukus prasidėjo Prahos
pavasaris. Naktimis klausiausi „Radio Praque International“ vokiškų
laidų, nes čekiškai nesupratau, įsijausdamas ir svajodamas apie
socializmą žmogišku veidu. Europoje ir JAV maištavo studentai ir
apskritai jaunimas. Vilniaus Brodu vaikščiojo ilgaplaukiai hipiai,
kiemuose ir kambariuose buvo įnirtingai brazdinamos gitaros, iš rankų į
rankas keliavo plokštelės su bitlų ir rolingstonų dainomis. Tiesa,
dauguma tų neva hipių buvo nomenklatūros vaikeliai, o maištas apsiribojo
ilgais plaukais ir vakarietiška muzika. 1968-ųjų vasarą dirbau
ekskursijų vadovu ir kartą, kai važiavome iš Palangos į Leningradą, visą
kelią priešpriešiais žlegėjo pilkos tankų kolonos...
Rugpjūtį su pora bendrakursių susikalėm plaustą ir leidomės Nemunu
žemyn. Pernakvojom pakrantėje prie laužo, o rytą tranzistorius jau kalė
į galvas maldelę apie Čekoslovakijai suteiktą brolišką internacionalinę
pagalbą. Mūsų plaustas buvo dar bevardis. Tą rytą pakrikštijome jį
„Laisvąja Čekoslovakija“. Liūdnas krikštas. Bet kokia šventė buvo, kai
po kelių mėnesių, 1969-ųjų sausį, Čekoslovakijos ledo ritulio komanda
rezultatu 4:2 įveikė sovietų rinktinę pasaulio pirmenybėse!!! Užėjo,
pamenu, Jurgis Kunčinas, išgėrėme. Už čekus. Bet ir už save, nes
tapatinomės su jais...
Metai baigiasi. O kuo geriau juos užbaigti, jei nei apsireiškimu?
1990-ųjų rugpjūčio 5 dieną Šiaurės Rytų Slovakijoje, Zviro kalne,
trejetui vaikų, vyriausiam buvo 11, jauniausiam - 7 metai, apsireiškė
Švenčiausioji Mergelė Marija. Apsireiškimas kartojosi iki 1995 m.
rugpjūčio 6 d., jį matę teigia tūkstančiai žmonių. Apie tai pasakoja
filmas „Ivetka ir kalnas“, kurio režisieriui Vytui Janečekui atiteko
pagrindinis metų prizas dokumentinių filmų kategorijoje.
Pjesių konkurse antrąją vietą užėmė jaunos (g. 1976) poetės,
prozininkės, dramaturgės Kateržinos Rudčenkovos tekstas „Niekur“
(pavadinimas taip ir rašomas - lietuviškai). Pjesės premjera įvyko
gruodžio pradžioje Prahos „Ungelto“ teatre.
Autorė rašo, kad pjesėje atpasakoja savo ir 16 metų už ją vyresnio
lietuvių rašytojo meilės istoriją. Susipažino su juo, gavusi stipendiją
ir nuvykusi į Vokietiją. Malonu, kad šalia nepaprastų vyriškų rašytojo
privalumų, autorės įkvėptai aprašytų „Laiške buvusio meilužio žmonai“,
garsinama ir jo tėvynė - šalis, kuriai nurodyti nuo Alfredo Jarry laikų
taikomas žodelis „niekur“.