Viską apimanti ekonomikos krizė į Lietuvą atsirito 1929-aisiais. Tuomet pradėjo kristi žemės ūkio produktų kainos. Po netikėto ir staigaus akcijų kurso kritimo Niujorko biržoje spalio 24-ąją lapkritį ir Lietuvoje ėmė kristi pramoninių prekių kainos.
Istorikas Gediminas Vaskela tikina, kad mes galėtume daug ko pasimokyti iš tų laikų.
- Ar tais metais lietuviška ekonominė krizė skyrėsi nuo pasaulinės? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo G.Vaskelos.
- Lietuviška krizė tikrai labai skyrėsi nuo pasaulinės, nes mūsų ekonomika rėmėsi pirmiausia žemės ūkiu.
Mūsų pramonė krizės beveik nepajuto. Kai Vokietijoje milijonai žmonių neteko darbo, Lietuvoje nei įmonių, nei darbuotojų skaičius beveik nemažėjo.
Darbo užmokestis mažėjo, ypač 1932 ir 1933-iaisiais. Bet vartojimo reikmenų kainos, ypač maisto, krito dar daugiau, taigi už tą patį darbo užmokestį buvo galima kur kas daugiau nusipirkti.
1930-aisiais vyras per 8 valandų darbo dieną Kaune uždirbdavo 6,80 Lt, moteris – 3,80 Lt. Po penkerių metų, 1935-aisiais, vyras per 8 valandas vidutiniškai uždirbdavo 5,20 Lt, o moteris – vėl tuos pačius 3,80.
Valstybės tarnautojai, kurių darbo užmokestis buvo fiksuotas, krizės metais dvigubai ar net trigubai pagerino savo padėtį.
Krizė Lietuvoje tęsėsi maždaug iki 1936-ųjų. Krizės pakilimas – 1932-1933 metai.
- Kas nukentėjo labiausiai?
- Labiausiai nuo krizės nukentėjo valstiečiai. Europoje mažai kraštų, kurie buvo labiau už mus atsilikę. Paminėčiau nebent Portugaliją, Albaniją, gal Lenkiją.
Tuo metu Lietuvoje kaime gyveno 8 iš 10 gyventojų. Daugelis jų buvo paėmę kreditų. Juk po Pirmojo pasaulinio karo žemės ūkio produktų trūko, jų kainos buvo didelės ir stabilios.
Ne visi kreditus ėmė dukterų vestuvėms, daugelis už šiuos pinigus modernizavo ūkį: pirko mašinų, trąšų, geresnių sėklų.
Bet atėjo laikas, kai gaminių nebebuvo galima parduoti.
Nuo 1929 iki 1936 metų žemės ūkio produktų kainos buvo nukritę 3,5 karto.
Krizę sustiprino nuo 1931 metų pašliję mūsų santykiai su vokiečiais. Vokiečiai atsisakė pirkti kiaules, žąsis.
Iki 1938-ųjų žemės neteko apie 14 tūkstančių ją gavusių bežemių ir mažažemių (22 proc.).
- Kaip per krizę tvarkėsi valdžia?
- Lietuvos valdžia buvo konservatyvi. Nors tuo metu jau imta kalbėti, kad ne auksas svarbu, o bendras ūkio pajėgumas, Lietuvai buvo būdingas konservatyvus finansų politikos pobūdis.
Teigiama, kad litas buvo tvirčiausia Europos valiuta. Šis tvirtinimas remiasi tuo, kad mes buvome įsipareigoję išmokėti už piniginį banknotą tiek aukso, kiek ant jo parašyta.
Bet iš Lietuvos nebuvo leidžiama išvežti daugiau nei 200 litų. Negalima buvo litų iškeisti į kitą valiutą. Buvo draudžiama išvežti brangenybes ir aukso lydinius, vertybinius popierius.
Toks pastovaus kurso laikymasis buvo labai nepalankus valstiečiams. Jei jie parduodavo savo produktus Vokietijoje, gaudavo markių. Lito atžvilgiu markės kursas mažėjo, todėl jie gaudavo vis mažiau litų.
- Nejaugi visi sėdėjo sudėję rankas?
- Lietuvos valdžia faktiškai nenorėjo kištis į ūkio reikalus. Kita vertus, kai Vokietija atsisakė pirkti kiaules ir reikėjo pradėti gabenti produkciją į Angliją, valdžia nemažai padarė, kad valstiečiai prisitaikytų prie pakitusių sąlygų.
Būdavo organizuojamos parodos, ūkininkų rateliai, valstybė padėjo ūkininkams įsigyti veislinių gyvulių, primokėdavo už parduodamus gyvulius.
Valdžia pakėlė supirkimo kainas, pradėjo taikyti subsidijų sistemas.
Bedarbiams buvo organizuojami viešieji darbai. Nedarbo pašalpos buvo mokamos trumpą laiką, bedarbių registruojama nedaug – keletą tūkstančių.
- Ar krizė turėjo įtakos diktatūrai?
- Tuo metu valdžioje buvę tautininkai paniškai bijojo bet kokio nepasitenkinimo.
Kai 1935-1936 metais valstiečiai pradėjo streikuoti, valdžia labai išsigando ir griebėsi griežtų bausmių.
Vyko tikri susirėmimai. Valstiečiai neleisdavo į miestą vežti produktų. Autoritarinė valdžia neramumų organizatorius ir vykdytojus tuoj pat susodino į areštines. Kai valstiečiai bandė išvaduoti savo draugus – pradėjo šaudyti. Tie kerštaudami ėmė padeginėti pastatus.
Bent 18 žmonių buvo nuteisti mirties bausme (4 sušaudyti), 184 nuteisti kalėti.
- Kaip krizė atsiliepė vidurinei klasei?
- Ji laimėjo. Per krizę laimėjo visi, kurie gavo nuolatinį atlyginimą, taip pat ir mokyklų sargai.
Dauguma miesto žmonių bent jau nepralaimėjo. Valstybės tarnautojai gaudavo algas, kurios nemažėjo. O kainos krito perpus.
- Ar tuo metu padidėjo emigracija?
- Per krizę emigracija sumažėjo, nes JAV bei Lotynų Amerikos šalys atsisakė priimti emigrantus ir nustatė kvotas.
1929 metais iš Lietuvos emigravo beveik 16 tūkstančių gyventojų (iš jų 10 tūkstančių – į Braziliją ir Argentiną, 1000 – į JAV). 1932-aisiais iš viso emigrantų buvo vos tūkstantis (į Lotynų Ameriką – vos 140, į JAV – 151).
1932-1936 metais lietuviai sudarė tik penktadalį visų emigrantų iš Lietuvos. Didžioji dalis emigrantų buvo žydai, kurie važiavo daugiausia į Palestiną, bet tai – ne krizės pasekmė.
- Ar krizės metu padidėjo nusikalstamumas?
- Labai sunku palyginti su ankstesniais metais, nes iki 1931-ųjų Lietuvoje buvo registruojami tik kriminaliniai nusikaltimai, o po to – visi nusikaltimai kartu.
1931-aisiais Lietuvoje buvo užregistruota 57 616 nusikaltimų. Po dvejų metų jų skaičius šoktelėjo trečdaliu – beveik iki 80 tūkstančių nusikaltimų, 1937-aisiais pasiekė 87 tūkstančius ir pradėjo kristi. Labiausiai nusikaltimų padaugėjo Šiaulių ir Marijampolės apskrityse.
Lietuvoje kalėjimuose kasmet kalėdavo apie 3-3,5 tūkstančio gyventojų. Nuo 1935-ųjų šis skaičius šoktelėjo iki 4,5 tūkstančio. Maždaug 1000 jų buvo politiniai kaliniai.
- Kaip gyveno kaimo žmonės?
- Lietuvoje žmonės nebadavo. Mažiau vartojo, mažiau parduodavo, mažiau pirkdavo. Vaikai eidavo dirbti į kitus ūkius. Keliasdešimt tūkstančių išvyko dirbti pas ūkininkus į užsienį. Maždaug 20 tūkstančių dirbo Latvijoje, apie 15 tūkstančių – Rytprūsiuose.
Bet 1934-1937 metai – patys sėkmingiausi Lietuvos ūkiui. Nors formaliai tai – dar krizės metai, bet buvo padarytas milžiniškas šuolis, palyginti su ikikriziniais 1924-1928 metais.
Krizė privertė krutėti, negulėti ant krosnies.