Užgniaužtą Lietuvos balsą rengtasi transliuoti iš Kauno klinikų ir automobilių (nuotraukos)

Lrytas.lt papasakoti apie dramatiškus įvykius sutikęs jų dalyvis, Europos Radijo sporto federacijos viceprezidentas kaunietis Algis Kregždė tikina, kad radijo mėgėjų triūsas pasiekė tikslą – informaciją apie žudynes prie Vilniaus Televizijos bokšto per kelias minutes gavo užsienio žurnalistai.

„Tuo metu interneto dar nebuvo, nors veikė palydovinis ryšys, jis buvo karinis. Mūsų mėgėjiškas radijas pasitarnavo tuo, kad jo dėka buvo galima pasiekti labai plačius sluoksnius. Informaciją, kurią mes perduodavome iš Lietuvos, labai operatyviai gaudavo tie, kam ji buvo skirta. Normalu, kad krizinėse situacijose visuomet atsiras žmonių, kurie norės padėti visuomenei“, – sakė KTU radijo klubo narys, Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto inžinierius A.Kregždė.

Anot pašnekovo, pirmasis į KTU radijo klubo narius kreipėsi tuometis Kauno vicemeras Saulius Gricius. Jis pasiteiravo, ar nebūtų įmanoma sukurti ryšio tilto į Vakarus tam atvejui, jeigu prasidėtų ginkluota sovietų karinių pajėgų agresija.

Rengiantis galimam Parlamento puolimui, Aukščiausiosios Tarybos gynėjai į rūmus jau buvo atsivežę ir sumontavę radijo stotį, tačiau ši nebuvo galinga. Kauniečiai disponavo nepalyginamai galingesne ir modernesne technika.

„Tuomet KTU radijo klubo sportinis lygis buvo ypač aukštas. Tais laikais turėjome labai pažangią techniką, galėjome bet kuriuo paros metu susisiekti su bet kuriuo pasaulio tašku. Puikiai suvokėme – kuo daugiau žmonių Vakaruose žinos apie įvykius Lietuvoje, tuo lengviau bus pasiekti tikslą diplomatiniais kanalais“, – prisimena tuo metu KTU vyresniuoju moksliniu bendradarbiu dirbęs A.Kregždė.

Likus kelioms dienoms iki tragiškų Sausio įvykių, KTU radijo mėgėjai signalą mobilizuotis gavo iš Kauno miesto savivaldybės. Savus informacijos šaltinius turėję politikai, suvokdami, kad gali prasidėti karinė agresija, radistų primygtinai prašė pasiruošti.

„Sausio 13-osios naktį mūsų vyrai budėjo, palaikė radijo ryšį su Aukščiausioje Taryboje veikusia stotimi. Kai prasidėjo įvykiai, pradėjo žūti žmonės, per kelias minutes mėgėjiško radijo ryšio kanalais informacija buvo perduota į užsienį. Taigi po 5 minučių žinias apie tai, kas nutiko Vilniuje, jau turėjo televizijos tinklo CBS, radijo stoties VOA („Amerikos balsas“ – red. past.), dar vienos užsienio naujienų agentūros žurnalistai. Po kurio laiko apie žudynes prie Televizijos bokšto, prie Parlamento susirinkusią šimtatūkstantinę minią sužinojo visas pasaulis“, – pasakojo A.Kregždė.

Kauno Technologijos universiteto radijo klubo aktyvistai, apie 15 žmonių, dramatiškomis dienomis pasikeisdami budėjo prie radijo stočių.

„Reguliariai buvo transliuojami užsieniui skirti pranešimai apie bet kokius dėmesio vertus įvykius. Nuolat palaikėme radijo ryšį su Aukščiausiąja Taryba, jų prašymu pasauliui retransliuodavome komunikatus, nes dėl mažesnio techninio pajėgumo tai padaryti iš Vilniaus buvo sunku. Visas mūsų aktyvas, prie radijo stočių pusę metų paeiliui budėję žmonės, savo energiją skyrė tik šiam tikslui, jokio asmeninio gyvenimo tuomet tarsi ir nebuvo. Sudarėme budėjimo grafikus, prie stočių vienu metu budėjo ne mažiau kaip trys žmonės“, – prisiminė A.Kregždė.

Lietuvos radistams ėmus intensyviai dirbti, labai greitai Vakaruose susikūrė mūsų valstybės siekiams simpatizavusių radijo mėgėjų grupė. Jie nuolat budėjo eteryje, palaikė ryšį su Lietuva. Turėdami asmeninius kontaktus su savo šalių žiniasklaidos atstovais, jiems perduodavo ką tik gautą informaciją apie sovietų agresiją Lietuvoje. Kai kurie šių užsieniečių vėliau buvo apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais.

Po kruvinųjų įvykių prie radijo stočių Kaune budėję radijo mėgėjai nebuvo tikri dėl savo saugumo. Po KTU miestelį, kur dirbo radistai, ėmė važinėti automobiliai su radijo pelengacijos įranga (radijo signalo vietos nustatymo įrenginys – red. past.).

„Pelengatorius pats mačiau savo akimis. Dėl to su bendrabučių komendantėmis buvome aptarę atsargumo variantus. Jeigu kareiviai bandytų laužtis į vidų, studentai galėjo pasitraukti į iš anksto paruoštus kambarius, skubiai atsigulti į lovas, apsimesti nieko nežinančiais“, – pasakoja A.Kregždė.

Šiandien mažai kas prisimena, kad dramatiškomis Lietuvai dienomis, ruošiantis visiškai okupacijai ir informacinei blokadai, grupė entuziastų Kauno medicinos universiteto klinikose (KMUK) įrengė ir paruošė darbui itin galingą radijo stotį. Jos siųstuvas turėjo pradėti veikti tuo atveju, jei sovietų kariuomenei užėmus visas radijo stotis, Lietuva liktų be svarbiausio tais laikais informacijos šaltinio – radijo bei televizijos.

„Pradėjome analizuoti galimybes, ką daryti visiškos okupacijos sąlygomis. Mums labai padėjo tuometis Sąjūdžio aktyvistas Liatukas, dirbęs Kauno radijo centre. Gavome galingą 5 kilovatų radijo siųstuvą. Tais laikais tai buvo didelis ir sunkus įrengimas, maždaug spintos dydžio. Nelegaliai jį pervežėme į klinikas. Kauno miesto savivaldybė jau buvo su medikais sutarusi, šie skyrė patalpas. Apie siųstuvą, kuris jau buvo įjungtas ir sėkmingai išbandytas, dėl savaime suprantamų priežasčių žinojo labai ribotas žmonių skaičius“, – prisiminė A.Kregždė.

Ruošdamiesi juodajam scenarijui, KTU mokslininkai buvo pagaminę antenas, kurias per keliolika minučių buvo pasiruošta iškelti ant ypač aukšto Kauno klinikų kamino. 5 kilovatų siųstuvas turėjo transliuoti pranešimus apie 6 Mhz dažniu. Pasak A.Kregždės, iš Kauno klinikų vykusias transliacijos paprasčiausiais radijo imtuvais būtų girdėję viso pasaulio žmonės.

Baiminantis, kad sovietų okupantams susekus siųstuvą, nenukentėtų prie jo dirbę žmonės, KTU mokslininkai ėmėsi dar vienos gudrybės. Visą klinikose sumontuotą ryšio sistemą jie sukonstravo taip, kad ši galėtų veikti autonominiu režimu.

„Radijo stotis savarankiškai būtų veikusi tol, kol okupantai jos nebūtų užpelengavę ir išjungę. Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip – jos naudoti nereikėjo, tad po kiek laiko siųstuvas buvo išmontuotas ir grąžintas atgal“, – sakė A.Kregždė.

Gresiant okupacijai, per kurią visos Lietuvoje veikusios radijo ir televizijos stotys būtų užimtos sovietų kariškių, KTU mokslininkai gavo užsakymą pasiruošti juodžiausiam scenarijui.

„Pačiu kraštutiniu atveju buvo nuspręsta panaudoti mobilias radijo stotis, kurios turėjo veikti vidurinėmis bangomis. Taip būtų buvę siekiama parodyti informacinį aktyvumą, visuomenei pranešti svarbias žinias“, – prisiminė A.Kregždė.

KTU radijo klubo nariai sukūrė ir pagamino 50 vatų galios radijo siųstuvus. Juos planuota sumontuoti automobiliuose. Pajungus pačias paprasčiausias, iš ilgo laido pagamintas antenas, informacinius pranešimus žadėta transliuoti didžiųjų Lietuvos miestų gyventojams.

Po kruvinų Sausio įvykių Kaune suskubta ruoštis galimam miesto savivaldybės rūmų šturmui. Juose KTU entuziastų grupė taip pat buvo įrengusi radijo stotį. Prie jos pasikeisdami nuolat budėjo radijo mėgėjai, šis postas nebuvo paliekamas be priežiūros nei dieną, nei naktį.

„Jeigu būtų prasidėjęs savivaldybės šturmas, mes jau būtume turėję tiesioginį ryšio kanalą ir su pasauliu, ir su Aukščiausiąja Taryba. Anglų kalba iš anksto buvo parašyti komunikatai, kreipimaisi į pasaulio bendruomenę, kad Kaunas okupuotas. Savivaldybėje, prie radijo stoties, mūsų vyrams teko budėti gal mėnesį, gal ir daugiau, kol padėtis stabilizavosi“, – apie pasirengimą galimam šturmui pasakojo A.Kregždė.

Dramatiškomis dienomis, kai buvo sprendžiamas tolimesnis Lietuvos likimas, radijo mėgėjai ne tik perdavinėjo svarbią informaciją užsieniui, tačiau taip pat ruošėsi elektroniniam karui. Ne paslaptis, kad tuomet aktyviai vykdyta radijo žvalgyba – klausytasi sovietų kariškių pokalbių. Vėliau ketinta žengti kur kas rimtesnį žingsnį – panaudojus specialią techniką, sovietų tankus palikti be ryšio.

„Buvo padarytas projektas, kaip sustabdyti sovietų tankų radijo ryšį. Štai stovi radijo stotis, naudota tankuose, ji turi tik keturis kanalus, todėl užblokuoti juos labai paprasta. I6 dalies tai buvo vykdyta, tačiau iki galo to daryti neprireikė“, – teigė A.Kregždė.

Mokslininkų sukurtus impulsinius ultratrumpųjų bangų ruože veikiančius trukdytuvus planuota sumontuoti lengvuosiuose automobiliuose. Jais privažiavus arčiau veiksmų zonos, tankai kuriam laikui būtų likę be radijo ryšio.

Paradoksalu, tačiau savo postuose daugiau nei pusmetį budėjusių KTU radijo klubo narių Lietuvos valdžia taip ir neįvertino.

„Mūsiškiai apdovanoti nebuvo. Kodėl? Ne dėl to buvo dirbama. Juk reikėtų apdovanoti visus tuos šimtus tūkstančių žmonių, kurie, ką galėjo, tą darė. Nejaugi buvo lengva tiems, kurie šalo Sitkūnuose tam, kad išliktų informacinis kanalas – Vilniaus radijas, arba Juragiuose – kad liktų Lietuvos televizija. Tačiau manau, kad visi apdovanoti – Lietuva juk yra laisva“, – svarstė A.Kregždė.