Šv.Brunono miestas. Net jeigu šviesusis arkivyskupas nepaguldė ten galvos ir nė nebuvo įkėlęs kojos, Lenkijos miestelį Gižycką galima vadinti jo vardu – čia stūkso šv.Brunono bažnyčia, jo žūčiai atminti įbestas kryžius, net vaistinė pasidabinusi „šv.Brunono“ pavadinimu.
Nedideliame vokiškos architektūros miestelyje nelabai kam rūpi, kad vienuolis, saksų grafo sūnus Brunonas Kverfurtietis (apie 974–1009 m.) mūsų šalyje pirmiausia siejamas su pirmą kartą paminėtu Lietuvos vardu. Tačiau tūkstantmečio iškilmėms taip pat rengiamasi. Jau visas šimtmetis kaip šv.Brunonas yra Gižycko kultinė asmenybė. Mat XX a. pradžioje žymus jo biografas vokietis Heinrichas Gisbertas Voigtas iškėlė mintį, kad būtent šiame mozūrų krašte pagonių krikštyti patraukęs dvasininkas neteko galvos.
Šių istorinių „radybų“ proga vietos valdžia 1908 metais prie Negocino ežero pastatė kryžių. Jis tebestovi. Prie kryžiaus po sniego užklotu - pradėti taisyti iškleipę laiptai, supiltos smėlio kalvos, išdygę nauji žibintai – valdžios tūkstantmečio renginiams pradėtą vietovės remontą sustabdė atslinkusi žiema.
Tačiau Lietuvos istorijos instituto istorikas Tomas Baranauskas abejoja, ar šv.Brunonas buvo nužudytas ir galbūt neteko galvos dabartinio Gižycko apylinkėse.
Šių įvykių atspirties tašku tyrėjai laiko lietuviams gerai žinomą įrašą iš Kvedlinburgo analų: „(1009 metais) šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų“. Nėra aišku, kur tais laikais buvo Rusios ir Lietuvos pasienis, o pagal kitas kronikas, prūsų ir lietuvių genčių pasienis, todėl jau XIX amžiuje ėmė rastis pačios įmantriausios arkivyskupo žūties vietos interpretacijos. Viena jų ir priklauso minėtam vokiečiui H.G.Voigtui.
„H.G.Voigtas iškėlė mintį, kad Lietuva galėjo būti Mažoji Lietuva, Nadruvos žemė, prūsai - tai galindai, o Rusia - tai į jos įtaką pakliuvusios jotvingių žemės, Sūduva. Visų šitų trijų žemių paribyje jis ir ieškojo vietos, surado ją dabartiniame Gižycko miestelyje, - aiškina istorikas T.Baranauskas. – Šitos versijos gal nevertėtų net minėti, bet ji išplito ir įsitvirtino Gižycko žmonių sąmonėje. Nors pačios prielaidos tai teorijai yra pakankamai fantastiškos“.
Mirtis pavertė kankiniu
Pasak T.Baranausko, šv.Brunonas buvo pakankamai žymus to meto žmogus, misionierius, pasižymėjęs literatūrine veikla - aprašęs savo pirmtako šv.Adalberto (Vaitiekaus) misiją.
„Įkvėptas šv.Adalberto, kuris 996 metais žuvo Prūsijoje, užsidegė misijų veikla, tapo misijų arkivyskupu ir remiamas Lenkijos karaliaus Boleslovo Narsiojo, išsirengė į savo garsiausią misiją krikštyti pagonių, kurios metu buvo nužudytas. Tai reiškia, kad tapo kankiniu dėl tikėjimo, o viduramžiais tai laikyta itin garbinga mirtimi“, - sako istorikas.
Šv.Brunonui dar pavyko pakrikštyti kunigaikštį Netimerą, bet vėliau atsirado kitas kunigaikštis, kuris jį nužudė ar suorganizavo nužudymą. „Bepigu buvo krikštyti Lenkiją ar Rusiją, kur buvo po vieną valdovą didžiulei teritorijai. Baltų žemėse nebuvo politinės vienybės ir vieno kunigaikščio krikštas mažai ką lėmė“, - aiškina T.Baranauskas.
Šv.Brunono misija ir liūdna baigtis pateko į ne vieno kronikininko akiratį. Tos tragiškai pasibaigusios misijos liudininku save pristatęs Bavarijos vienuolis benediktinas Vipertas parašė pasakojimą „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.), o italų teologas šv.Petras Damianis savo versiją surašė „Šv.Romualdo gyvenime“ (apie 1040 m.).
Tačiau kuo daugiau variantų – tuo daugiau painiavos, kur vis dėlto šv.Brunonas paguldė galvą.
„Vipertas pasakoja, kad iš karto, kai misija peržengė Prūsijos sieną (matyt, turėtos galvoje jotvingių žemės), šv.Brunonas buvo nuvestas pas Netimerą. Ten jį norėta sudeginti, nes šis supleškino pagoniškus stabus, tačiau įvykęs stebuklas ir jis nesudegęs tame lauže. Tada Netimeras su savo aplinka patikėjo ir apsikrikštijo. Bet jam žygiuojant toliau, kitas kunigaikštis jį užpuolė ir nužudė“, - sako istorikas.
Vėlyvas XV amžiaus šaltinis arkivyskupo žudiką vadina Zebedenu, tačiau, pasak T.Baranausko, tai nėra labai patikimas šaltinis.
Raktas – upės pavadinimas?
Vis dėlto, tas pats nepatikimas šaltinis vienintelis pateikia ir labai konkrečia nuorodą į šv.Brunono nužudymo vietą – Alstros upė, kur esą buvo įmesta nužudytojo galva.
„Jeigu tikėtume šiuo vardu, pirmiausia turėtume žemėlapyje žiūrėti į Naugarduko apylinkes, Molčiadės kraštą (dabartinė Baltarusija – red. past.), kur dabar tekanti upė vadinama Jatra arba Jatranka. K.Būgos nuomone, baltiška šios upės vardo forma būtų „Aitra“. Jos skambesys būtų panašus į „Alstra“. Iš tikrųjų tai tokia vieta, kur susikirto jotvingių, Rusios ir Lietuvos žemės. Tai atitiktų ir kitų šaltinių apibūdinimą, kad šv.Brunonas žuvo Lietuvos ir Rusios ar Lietuvos ir Prūsijos pasienyje“, - pastebi T.Baranauskas, šią versiją laikantis viena iš realiausių.
Tačiau pasakojimų labirintai gali nuvesti ir į kitas vietoves. Anot istoriko, jeigu vadovautumės Viperto žodžiais, kad „kai tik peržengėme sieną, iš karto buvome nuvesti pas karalių“, Brunono žūties vietos tektų ieškoti kažkur ties Lenkijos ir jotvingių žemių pasieniu. „Čia yra logikos. Tik nelabai aišku, kur tas pasienis buvo XI amžiuje. Manoma, kad tai galėtų būti netoli Drohičino apylinkių (dabartinė Lenkija – red. past.)“, - nurodo istorikas.
Variantas - dabartinė Lietuvos teritorija
Norintiems paieškoti šv.Brunono nužudymo vietos nebūtina keliauti į Lenkiją ar Baltarusiją. Bent kelios interpretacijos siūlo žvalgytis po Lietuvą.
Šįmet baltistas dr. Letas Palmaitis išleido knygą apie šv.Brunono misiją, kurioje pateikia naują variantą apie žūties vietą. Interviu dienraščiui „Kauno diena“ jis tvirtino, kad Netimeras krikštytas prie ežero, kur dabar plyti Dainių pelkė, nuo Jurbarko nutolusi apie tris kilometrus. O toliau į šiaurės rytus patraukusi misija buvo užpulta ir išžudyta prie Alsos ir Mituvos upių santakos.
Lenkų istorikas Bialumskis visai neseniai, interpretuodamas tą patį „Alstros“ pavadinimą, atrado panašumų su Strėvos upe, lenkiškai – Strava, kuri teka per Kaišiadorių rajoną, Žiežmarius. „Bent vienas skiemuo sutampa, tačiau tai irgi nėra rimtas pagrindas tokiai interpretacijai. Tuo labiau, kad ir Rusia nuo šitos vietos pakankamai toli“, - komentuoja T.Baranauskas.
Galiausiai kai kurie istorikai Rusios pavadinimą bandė sutapatinti su Rusne, t.y. Mažosios Lietuvos teritorija, beveik Klaipėdos kraštu. „Tačiau tai būtų jau labai mažai tikėtina versija“, - skeptiškai įvertino istorikas. Tačiau galbūt būtent dėl to Klaipėdoje įsikūrusi šv.Brunono Kverfurtiečio parapija.
O istorikės Rasos Mažeikos interpretacija siūlo paieškas perkelti net į Vokietiją. „Pagal ją, Alstros pavadinimą paskelbęs šaltinis viską painioja, todėl gali būti, kad tai - šv.Brunono gimtinėje tekanti Elsterio upė, kuri lotyniškai buvo vadinama Alstra. Raidė raidėn. Manau, R.Mažeikos nuomonė yra pakankamai pagrįsta“, - sako T.Baranauskas, sufleruodamas, kad šv.Brunono žūties vietos paieškos dar greitai nesiliaus.