Tačiau tokioms nuostatoms devynerių metų Gottfriedas turėdavo nuostabų atkirtį. Galbūt jis vokietis, galbūt jo tėvas tarnavo Vokietijos armijoje, bet jo senelis, Vermachto karininkas, buvo arčiausiai to, kad nužudytų patį A.Hitlerį.
„The Times“ žurnalistas su G.von Stauffenbergu kalbėjosi tą dieną, kai Didžiosios Britanijos kino teatruose pasirodė filmas „Valkirija“ (premjera Lietuvoje - vasario 20-ąją), kuriame Tomas Cruise'as vaidina Clausą von Stauffenbergą, Gottfriedo senelį. 1944 metų liepos 20 dieną C.von Stauffenbergas po susitikimo su A.Hitleriu kambaryje paliko bombą lagamine. Tai buvo sąmokslo nužudyti fiurerį ir užbaigti karą kulminacija. Jeigu lagaminas nebūtų perkeltas į kitą vietą, o ąžuolinis stalas nebūtų stovėjęs tarp bombos ir A.Hitlerio, šis veiksmas būtų galėjęs išsaugoti milijonus gyvybių.
Savo istorija norintys didžiuotis vokiečiai C.von Stauffenbergo vardą išaukštino. Kaip sako dabar jau 44 metų Gottfriedas - kanonizavo.
Buvo begalė knygų, dokumentinių filmų, jubiliejinių minėjimų. Bet taip buvo ne visuomet. Per jo gyvenimą, pradedant nuo septintojo dešimtmečio, vokiečių požiūris į naciams opozicinį judėjimą pasikeitė. Iš karto po karo daugelis vokiečių rezistencijos dalyvius laikė šalies išdavikais.
Tie, kurie nesipriešino, turėjo stiprią motyvaciją viską kuo greičiau užmiršti. „Daug lengviau buvo sakyti: „Mes visi buvome kalti, mes visi buvome įtraukti, mes visi buvome suklaidinti, - teigia Gottfriedas. - Bet kai buvo sužinota apie sąmokslą, po kurio šimtai žmonių buvo nužudyti, o tūkstančiai areštuoti, suvoki, kad kažką buvo įmanoma padaryti“.
Vyras atkreipia dėmesį į tai, kad daug kitų sąmokslininkų taip pat siekė nužudyti A.Hitlerį ir dėl to rizikavo nė kiek ne mažiau, tačiau neturėjo tokių galimybių padėti bombą: „Tai buvo tik istorijos atsitiktinumas. Niekas kitas neturėjo nuolatinių susitikimų su A.Hitleriu. Tautoms reikia herojų. Jiems reikėjo pasirinkti vieną ir išsirinko jį“.
Kai kurie iš Stauffenbergo giminės, o dabar jau yra daugiau nei tuzinas proanūkių, vienas iš jų - Gottfriedo keturmetis sūnus Leopoldas, prieštarauja, kaip filme pavaizduotas jų patriarchas.
„Man nemalonu, kad viešai scientologiją išpažįstantis aktorius vaidina mano tėvą“, - piktinosi Bertholdas von Stauffenbergas, Gottfriedo tėvas. Bertholdo brolis Franzas buvo dar šiurkštesnis: „Pernelyg dirbtinas, pernelyg trumpas, pernelyg nuobodus“. Bet Gottfriedas filmui išliko atlaidesnis: „Jie pakeitė istoriją. Bet ar tai svarbu? Aš taip nemanau. Jie norėjo parodyti grupės ir žmogaus motyvaciją. Buvau susirūpinęs, kad tai bus kičas. Bet tai nėra kičas“.
Jis nutyla. „Labai džiaugiuosi, kad nėra sekso scenų su mano senele“, - galiausiai priduria.
Jo senelė karo pabaigos sulaukė koncentracijos stovykloje, kur ji pagimdė kūdikį. Moteris spėjo pastoti prieš jos vyro nužudymą. Kiti keturi jos vaikai buvo pervežti į kitus namus ir jiems buvo suteikta kita pavardė. Stauffenbergų pavardę jie atgavo tik pasibaigus karui.
Sena gerbiama Romos katalikų šeima Stauffenbergai dažnai apibūdinami kaip aristokratai.
Gottfriedas nori tai paneigti, nors jis ir susiduria su tam tikrais sunkumais aiškindamasis, ar jiems priklauso penkios ar šešios pilys (viena buvo paveldėta visai neseniai). Jis sako augęs, žinodamas šeimos istoriją, bet tikina, kad per šeimos susitikimus tai nebuvo svarbi pašnekesių tema.
1974 metais, kai Gottfriedui buvo vos devyneri, jo tėvas, kaip ryšių tarnybos karininkas, buvo išsiųstas į Kemberlėjaus koledžą (Didžioji Britanija) ir, nepaisant protestų, jo sūnus iškeliavo kartu.
Tik sulaukęs vienuolikos, kai perėjo į vokišką mokyklą, Gottfriedas sužinojo apie savo istoriją. Viena iš jo pravardžių buvo „bombų dėliotojas“ ir jo dažnai klausta: „Kur tavo akies raištis? Kur tavo lagaminas?“
Kai jis baigė mokyklą ir pradėjo karinę tarnybą, Vokietijoje valdė krikščionis demokratas Helmutas Kohlis. Tai buvo pirmasis kancleris, kuris netarnavo karo metais, todėl atstovavo bent jau iš pirmo žvilgsnio laisvai nuo karo kaltės tautai. Kai 1984 metais reikėjo minėti pasikėsinimo į A.Hitlerį metines, Vokietija norėjo išaukštinti savo herojus.
„Jiems reikėjo dviejų kareivių, kurie Berlyne atstovautų armijai ir padėtų vainiką. Tėvas manęs paklausė, ar norėčiau tai padaryti, ir aš atsisakiau, - pasakoja Gottfriedas. - Bet galiausiai jie mane įtikino. Paskambino iš Gynybos ministerijos ir pasakė: „Mes tikrai norėtume, kad tu nueitum. Jie negalėjo man įsakyti vykti į Berlyną, bet jų žinią aš supratau“.
Dabar jo senelio istorija tapo tokia garsi, kad stereotipinis pasakojimas apie tai, jog geras vokietis kovoja su demoniškuoju A.Hitleriu, užgožia istorinius svarstymus: sąmokslininkai buvo demokratai ar elito atstovai? Ar jie žinojo, kad karą pralaimėjo? Ar jie kovojo už save? Ar jie suvokė, su kokiu blogiu kovoja?
„Aš laikyčiau juos ypatingais žmonėmis, - tvirtina Gottfriedas. - Jie turėjo ištrūkti iš bendros Vokietijoje vyravusios nuotaikos, žengti vieną žingsnį į priekį ir kovoti su kriminaliniu režimu nelegaliomis priemonėmis. Aš manau, kad daugelį jų įkvėpė karas Rytų fronte. Tai buvo rasinis karas. Buvo įsakyta nušauti kiekvieną komisarą. Rezistencijoje esantiems pareigūnams tai buvo lemiamas lūžis. Jie sakė, kad tai prieštarauja teisei ir žmogiškumui“.
Niekas nesužinos tikrųjų sprogdinimo sąmokslininkų motyvų. Bet yra tiesos C.von Stauffenbergo bendrininko Henningo von Tresckowo žodžiuose, kuriuos pacitavo Gottfriedas: „Dabar svarbūs jau ne praktiški šio maišto tikslai, bet įrodymai pasauliui ir istorijai, kad rezistencijos žmonės išdrįso žengti lemiamą žingsnį“. C.von Stauffenbergas ir jo kolegos parodė, kad ir tuomet buvo „gerų vokiečių“.
Palikę restoraną „The Times“ žurnalistas ir jo pašnekovas Gottfriedas praėjo „Valkirijos“ reklaminį plakatą. Gottfriedas jo nepastebėjo, bet ištarė: „Žinote, esi nuolat verčiamas palaikyti ryšį su savo istorija. Kartais tai labai įgrysta. Dažnai save pagaunu svarstantį: „Ar būčiau pajėgus pasielgti taip pat? Ar būčiau toks drąsus? Tikiuosi, niekada to nesužinosiu“.