Žuvusiųjų giminaičiai nesėkmingai siekė teismuose peržiūrėti prokuratūros
sprendimą atsisakyti tirti šiuos įvykius, kad būtų galima nustatyti, ar jie
nebuvo genocido aktas.
Aukščiausiasis teismas paliko nepakeistą kelių žemesnės instancijos
teismų sprendimus, priimdamas nutartį, kad 1940 metų įvykiams turi būti
taikomas sovietinis Baudžiamasis kodeksas, priimtas 1926 metais.
Pagal šį kodeksą nusikaltimams taikomas 10 metų senaties terminas.
Katynės miške netoli Smolensko buvo sušaudyti 22 tūkst. lenkų, tarp jų -
15 tūkst. lenkų karininkų, likusių Sovietų Sąjungos kontroliuojamoje
teritorijoje, kai ji Lenkiją pasidalijo pagal Molotovo-Ribbentropo
(Molotovo-Ribentropo) paktą su nacistine Vokietija.
Advokatė Ana Stavickaja, atstovaujanti 10-ies žuvusiųjų giminaičių
interesams, pažadėjo paduoti skundą į Europos Žmogaus Teisių Teismą
Strasbūre, kur jau yra dviejų lenkų skundai dėl „Katynės bylos“.
Apie Katynėje netoli Smolensko aptiktą masinių žudynių vietą vokiečiai
paskelbė 1943 metų balandžio 13 dieną. Tačiau jau po dviejų dienų Maskvos
radijas apkaltino vokiečius lenkų žudynėmis, aiškindamas, kad lenkų
karininkus jie sušaudė 1941 metais. Šios versijos laikėsi ne tik SSRS, bet
ir liaudies Lenkijos vadovai.
Tiesa paaiškėjo tik daugiau kaip po pusės amžiaus. 1990 metų balandžio 13
dieną Maskva prisipažino, jog lenkų masines žudynes Katynėje, Charkove ir
Tverėje vykdė NKVD.
1992 metais Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas paviešino
dokumentus, apkaltinančius žudynėmis SSKP CK politinį biurą ir J.Staliną. Po
metų viešėdamas Lenkijoje B.Jelcinas perdavė dalį Katynės žudynių dokumentų.
2005 metais Rusijos karinė prokuratūra užbaigė beveik 14 metų trukusį
Katynės žudynių tyrimą, pripažindama, kad tai nebuvo masinės žudynės ir
todėl nieko negalima teisti. Rusija nuslėpė net 116 iš 183 tyrimo bylos
tomų.