Pagal vieną receptą žmogaus mėsa buvo susmulkinama į mažus gabalėlius ar griežinėlius, pašlakstoma mira ir alavijo sultimis ir tuomet įmerkiama kelioms dienoms į vyną. Galiausiai toks „Vaistas“ turėjo būti pakabinamas labai sausoje ir vėsioje vietoje. Galiausiai, nurodo receptas, jis turėtų būti panašus į įprastą rūkytą mėsą be jokio dvoko.
Vokiečių vaistininkas Johannas Schroederis šį receptą užrašė XVII amžiuje. „Vaistui“ naudojama mėsa turėjo būti „raudonojo žmogaus lavono, kuriam maždaug 24 metai“, jis turėjo būti miręs „dėl smurto, bet ne nuo ligos“, o tuomet paguldytas „po mėnesiena vienai dienai ir nakčiai“.
„Der Spiegel“ rašo, kad XVI-XVII amžiuose Europoje tokie „vaistai“, kurių metu naudojamas žmogaus kūnas, vartoti lygiai tiek pat, kiek ir žolelės, šaknys ir žievės.
Medicinos istorikas Richardas Suggas iš Didžiosios Britanijos Durhamo universiteto, dabar rašantis apie tai knygą, teigia, kad žmogaus lavono dalių ir kraujo buvo galima įsigyti bet kurioje vaistinėje. Tai istorikas vadina „medicininiu kanibalizmu“. Anot R.Suggo, kanibalizmas buvo paplitęs ne tik „Naujajame pasaulyje“, bet ir Europoje.
Tokia praktika baigėsi tik XVIII amžiuje, kai prasidėjo Apšvietos epocha. „Kai prasidėjo Apšvieta, gydytojai mėgino atsikratyti prietarų“, - aiškina R.Suggas. Pavyzdžiui, 1782 metais gydytojas Williamas Blackas rašo sveikinantis atėjus galui „šlykščiai ir neveiksmingai“ medicinai, kai „mirusio žmogaus kaukolė buvo susmulkinama“.