Kauno šviesuomenė bandė, deja, nesėkmingai, apginti Konrado (vėliau „Tulpės“) kavinę nuo sunaikinimo, “Metropolį” nuo nuvertinimo, „Žalgirio“ stadioną nuo apstatymo komerciniais pastatais,
miesto gynybinę sieną nuo šalia dygstančio aukšto metalinio biurų
pastato kaimynystės, protestavo prieš brutalų „Akropolio“ įsiveržimą -
šis statinys uždarė gatves, daugiaaukštis jo garažas uždengė Karaliaus
Mindaugo prospekto atkarpą.
Dabar užsimota sunaikinti Vienybės aikštę, kuri 1919-1940 m. buvo prisikeliančios Lietuvos lopšys.
Beje, 1919-1928 m. ji ir buvo vadinama Nepriklausomybės aikšte. Rytiniame
aikštės pakraštyje stovi kuklūs Ministrų Kabineto rūmai, kurie tik per
atsitiktinumą nebuvo sunaikinti sovietmečiu. 1960-1966 m. sudarytuose
šios aikštės planuose numatyta juos nugriauti, kad netrukdytų apžiūrėti
naujojo „Pramprojekto“ bokšto. Dabar šiame ypatingos istorinės vertės
pastate įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas. Į vakarus nuo
Vienybės aikštės yra Vytauto Didžiojo Karo muziejus su unikaliu
memorialiniu sodu, o į šiaurę nuo jo - M.K.Čiurlionio dailės muziejus.
1970 m. architektai, formuodami foną Lenino paminklui, pastatė didelį
Miestų statybos projektavimo institutą (MSPI). Dar 1960 m. pavasarį
Kauno architektai, vertindami uždaram konkursui pateiktus Vienybės (anuo
metu Juliaus Janonio) aikštės suplanavimo projektus, pirmumą teikė
tiems, kurie šioje vietoje siūlė statyti žemesnį (iki 4 aukštų) pastatą,
kad jis neužstotų medžiais apaugusių Nemuno slėnio šlaitų, rūpinosi, kad
šioje vietoje iškiltų ne „gamybinis“ pastatas, o muziejus arba parodų
paviljonas.
Po 10 metų valdžia į tai numojo ranka, architektai,
projektavę MSPI, paisė tik savo reikmių, o į visuomenės interesus
neatsižvelgė.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, okupacinės sovietų valdžios
biurokratiją pakeitė nepriklausoma plutokratija. Turčiai užvaldė Kauno
centrą. Įsigiję MSPI rūmus, jie juos dar paaukštino, apgaubė stiklu ir
pritaikė komercinei veiklai. Dalį aikštės pavertė automobilių stovėjimo
aikštele, bet šito jiems pasirodė per maža, todėl išsireikalavo, kad
galėtų statyti dviaukštį garažą po visa 2 ha dydžio Vienybės aikšte.
Dabar Vienybės aikštės laukia didžiuliai pertvarkymai. Kauno miesto
savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga „Kauno architektūros ir
urbanistikos ekspertų taryba“ surengė konkursą Vienybės aikštei
sutvarkyti. Jo tikslas iš esmės tik kosmetinis, nes pagrindiniai
aikštės pertvarkymo klausimai jau buvo išspręsti 2002 m. Kauno 162
kvartalo detaliajame plane, kurį parengė AB „Miestprojektas“ (projekto
vadovas Gediminas Bulavas).
Po visa Vienybės aikšte numatyta statyti
dviaukštį automobilių garažą, todėl iš konkurso dalyvių reikalauta tik
„rasti funkciškai optimalias bei kontekstualiai priimtinas vietas
įvažiavimams į parkavimo aikšteles. Architektūriškai išspręsti pėsčiųjų
jungtis su požemine aikštele, vadovaujantis detaliojo plano
sprendiniais“.
2008 m. lapkričio 14 d. Kauno architektų namuose vyko konkursinių
projektų aptarimas. Salė buvo pilnutėlė žmonių. Vienoje pusėje susėdo
dvidešimties projektų autoriai, recenzentai, vertinimo komisijos nariai,
už savo darbą gausiantys solidžius honorarus, kitoje - būrelis
piliečių, kuriems gaila centrinės miesto aikštės, ten augančių medžių ir
kurie naiviai tikisi, kad jų žodis padės sustabdyti aikštės naikinimą.
Aptarimą pradėjęs Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas pasidžiaugė, kad
architektai gerai padirbėjo ir savivaldybės administracija galės
pasirinkti tinkamiausią sprendinį. Be to, LR Vyriausybė neatlygintinai
perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn beveik 2 ha žemės sklypą
Vienybės aikštėje.
Taigi žengtas dar vienas žingsnis Vienybės aikštės
rekonstrukcijos link. Kauno miesto taryba dar 2007 metų pabaigoje
pritarė požeminės automobilių stovėjimo aikštelės Vienybės aikštėje
projektavimo, statybos, techninės priežiūros ir eksploatavimo
koncesijai. Šiame garaže turėtų tilpti 1000 automobilių.
Konkurso dalyvių uždavinys - statant atviru būdu pakišti po aikšte ne
mažiau kaip du aukštus garažų, kurių sienas skirtų tik keli metrai nuo
aikštėje stovinčių pastatų: Vytauto Didžiojo universiteto centrinių
rūmų pietuose, Kauno technologijos universiteto centrinių rūmų ir
Laisvės paminklo vakaruose, buvusio MSPI pastato šiaurėje ir
„Pramprojekto“ rytuose.
Milžiniškas gerai izoliuotas gelžbetonio rūsys
teikia nedaug galimybių pasireikšti architektų fantazijai. Todėl visą
dėmesį kūrėjai sutelkė į aikštės paviršių, siūlydami ne tik iškloti ją
įvairių spalvų betonu, bet ir pamarginti raštais. Vieną aikštės galą
būtų gražu pakelti, o kitą nuleisti, gal net visą K.Donelaičio gatvę po
aikšte pakišti. Kai kuriems projektų autoriams atrodo, kad ir ant
garažų dangčio medžius galima sodinti, esą jie užaugs tokie pat gražūs,
kaip ir tie, kuriuos, vykstant statyboms, teks nukirsti.
Projektuotojai nuolankiai įvykdė visus reikalavimus. Kitaip apie
„riebias“ premijas nebūtų galėję nė svajoti. Recenzentai - prof.
habil. dr. Vladas Stauskas, dr. Tomas Grunskis ir dr. Andrius
Novickas - nekvestionavo nei konkurso sąlygų, nei pačios požeminių
garažų po aikšte idėjos, jie tik grupavo ir lygino tarpusavyje atskirus
projektus. Prof. Stauskas sakė, kad nė vienas iš pateiktų projektų
nėra tinkamas, bet, atrinkus tris ar keturis geriausius ir juos
tarpusavyje suderinus, būtų galima projektą įgyvendinti.
Kitaip kalbėjo tie, kuriems rūpi kultūros paveldas, gaila, miesto meras
aptarime neužtruko ir jų pasisakymų negirdėjo. Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Algirdas Patackas pabrėžė, kad
projektuose nenumatyta išsaugoti net paminklinių medžių, pavyzdžiui,
Vaižganto su Vydūnu 1920 m. pasodinto Atkuriamojo Seimo ąžuolo, kuris
yra greta „Pramprojekto“ bokšto, vienoje linijoje su Nežinomo kario kapu
ir Laisvės paminklu. Kadaise „Pramprojekto“ statytojai buvo užnėrę ant
jo metalinį lyną, sužalojo žievę ir tik inteligentams pradėjus
protestuoti ąžuolas buvo aprištas lentomis, imta atsargiau su juo
elgtis. Ilgainiui medžio žaizdos užgijo. Tačiau randai liko. Tai
simboliška.
Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis
karštai kalbėjo apie būtinybę išsaugoti aikštėje augančius medžius, jei
į tai nebus atsižvelgta, žadėjo rengti protesto akcijas. Jį palaikė
aktorius Tomas Vaisieta, kviesdamas kauniečius kovoti dėl savo paminklų
ir priminė Perlojos valstiečius, kurie raudonųjų okupantų siautėjimo
laikais krūtinėmis užstojo bandytą nugriauti Vytauto Didžiojo paminklą,
ir jis stovi iki šiol.
Urbanistikos profesorius Algimantas Miškinis priminė, kad Vienybės
aikštė ir K.Donelaičio gatvė yra paskelbtos kultūros vertybėmis ir
įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Kultūros paveldo departamento
Kauno padalinio vadovė Irena Vaškelienė stebėjosi, kodėl konkurso
organizatoriai nesikreipė į departamentą dėl kultūros paveldo objekto
perprojektavimo sąlygų.
Projekto sąlygas parengė aukštos kvalifikacijos specialistai: dr.
Kęstutis Zaleckis, dr. Jūratė Kamičaitytė-Virbašienė ir arch. Nijolė
Steponaitytė. Tiesa, iš sąlygų sunku suprasti, kad Vienybės aikštė
atsiduria ant milžiniško garažo stogo. Projekto specifikacijoje tikslas
nusakomas taip: „suprojektuoti universalią, harmoningą viešąją erdvę,
susietą su Kauno miesto centro viešųjų erdvių sistema, reprezentuojančią
istorinę vietos atmintį ir darniai įsijungiančią į Naujamiesčio bei
Žaliakalnio architektūrinį-urbanistinį kontekstą - Vienybės aikštę,
skirtą miestiečių kasdieniniam bendravimui ir poilsiui, taip pat
iškilmingoms ceremonijoms ir šventiniams renginiams“.
Projekto uždaviniai: „1) atskleisti ir išryškinti Vienybės aikštės, kaip vienos
svarbiausių miesto viešųjų erdvių, semantinį, kultūrinį, socialinį ir
miestovaizdinį (architektūrinį, urbanistinį) potencialą; 2) respektuoti
aikštės erdvės istorinę evoliuciją; 3) suformuoti glaudžius Vienybės
aikštės ir gretimų architektūrinių urbanistinių darinių, kitų viešųjų
erdvių ir svarbių visuomeninių pastatų, gamtinių formų funkcinius ir
vizualinius ryšius; 4) sukurti vientisą, patrauklią, miesto tapatumą
stiprinančią reprezentacinę-rekreacinę viešąją erdvę; 5) išnagrinėti
galimybę statyti Vienybės aikštės prieigose statinius, stiprinančius
vietos tapatumą, funkcionalumą ir išskirtinumą miesto kontekste; 6)
pasiūlyti aikštės erdvėje meninių objektų, stiprinančių aikštės
semantinį krūvį ir kultūrinį reikšmingumą“ ir t.t.
Techniniuose reikalavimuose rašoma: „Kompleksiškai spręsti mažosios architektūros,
vizualinės informacijos elementų, išorinės vaizdinės reklamos objektų,
dangų, apšvietimo, apželdinimo klausimus. Sprendžiant aikštės
apželdinimą, numatyti galimybę išsaugoti aikštės rytinėje dalyje, netoli
buv. Ministrų tarybos, augantį seną ąžuolą“.
Būtų galima tęsti konkurso organizatorių reikalavimus tobulam aikštės
sutvarkymui. Tačiau, kai čia pat, šalia Laisvės paminklo ir svarbiausių
Lietuvos muziejų, projektuojami nusileidimai į požemius, statomi
ventiliacijos kaminėliai ir panašūs įtaisiniai, kyla abejonių, ar
projektavimo sąlygų rengėjai nuoširdžiai tikėjo, kad galima įgyvendinti
jų keliamus uždavinius. Visas šias dangiškas svajones sugriauna į
aikštės požemius nusitaikę garažai, spjaudysiantys dūmais ir siera.
2000-2001 m. panaši požeminių garažų statybos grėsmė buvo iškilusi ir
Vilniuje, juos miesto savivaldybės užsakymu projektavo UAB „Conceptor“.
Spauda ir televizija požeminius garažus plačiai reklamavo.
Buvo įrodinėjama, kad automobiliai už nedidelį mokestį stovės po žeme, todėl
nebus užgriozdinamos gatvės ir šaligatviai. Vilniečiai sukilo prieš
tokias užmačias. Penkiolika nevyriausybinių organizacijų, tarp jų ir
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga (LKAS), dalyvavo
pasipriešinimo akcijoje. 2001 m. kovo 1 d. Lietuvos mokslų akademijoje
buvo surengtas forumas „Požeminiai garažai Vilniaus senamiestyje -
nauda ir žala“. Ypač griežtai pasipriešinta garažų statybai prie
Katedros aikštės, Šventaragio skvere, kur po žeme susiformavusiais
kanalais Vingrė teka į Nerį.
Pastačius gelžbetoninį požeminį garažą,
Vingrė būtų užtvenkta, ji ieškotų naujos tėkmės ir nežinia, kur pasuktų,
kurio iš senųjų pastatų pamatus pradėtų plauti. Geologas Antanas
Pečkaitis iškėlė klausimą, kas apdraus gretimų teritorijų urbanistinį
paveldą nuo hidrogeologinių procesų neigiamos įtakos. Visuomenės
spaudžiami, garažų statytojai vis dėlto atsitraukė. Iš planuotų
daugybės požeminių automobilių stovėjimo aikštelių buvo pastatyta tik
viena - po Gedimino prospektu ir tik aukštesnėje Neries slėnio
terasoje.
Vilniaus patirtis praverstų ir Kauno atveju. Vienybės aikštė prasideda
Nemuno slėnio pašlaitėse ir leidžiasi į žemesniąsias slėnio terasas.
Hidrogeologai tikriausiai nepaneigs, kad iš gruntinių Nemuno ir Neries
tarpupio atragio sluoksnių sunkiasi vanduo, savais takais srūvantis į
Nemuną ir nuolat papildantis jo vandenis. Palyginti nedideli šlaito
papėdėje stovintys pastatai tapo kliuviniu šiai tėkmei, vanduo ieško ir
susiranda naujas protakas.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus sienos
skilinėja - tai iš šlaito srūvančio vandens, išplaunančio gruntą,
„nuopelnas“. Projektuojamas milžiniškas utilitarinės paskirties
gelžbetoninis rūsys užtvenks visas dabar susiklosčiusias požemines
tėkmes, sutelks jas į didesnius srautus. Niekas šiandien negalėtų
pasakyti, kur tie srautai tekės, kurių aplink aikštę stovinčių pastatų
pamatai bus paplauti, o sienos pradės trūkinėti.
Prieš kasant transporto tunelį Vilniuje, šalia Nacionalinės Martyno
Mažvydo bibliotekos, daug kalbėta ir rašyta apie pavojus, kilsiančius
šio didžiulio pastato pamatams. Šiandien jau susirūpinta
neatidėliotinais bibliotekos pamatų tvirtinimo darbais, tam skirti
milijonai, tačiau visuomenė neinformuojama nei apie susidariusią avarinę
būklę, nei apie jos priežastis.
Kitas platesnio aptarimo reikalaujantis klausimas yra transporto
organizavimas Kauno centre.
Kauno centras labai patrauklus. Į jį palyginti patogu atvažiuoti
visuomeniniu transportu: autobusais, troleibusais, mikroautobusais.
Centre statomi garažai pritrauks daugybę privačių automobilių, tai
pablogins eismo sąlygas visuomeniniam transportui. Dabar daugelis tų,
kurie atvyksta į Kauno centrą automobiliais, palieka juos Karaliaus
Mindaugo prospekte ir į centrą eina pėsčiomis. Pastačius požemines
aikšteles prie Prisikėlimo bažnyčios, daugelis, palikę automobilius, į
centrą nusileis funikulieriumi. Prie platesnių periferinių gatvių
reikėtų pastatyti keletą daugiaaukščių garažų. Mokestis už automobilių
stovėjimą turėtų būti skirtingas: brangus centre ir pigus arba visiškai
nemokamas atokiose nuo centro aikštelėse.
Privačios bendrovės labiausiai suinteresuotos garažų statyba miesto
centre, nes iš jų tikimasi gauti daugiausia pelno. Pelnas tuo didesnis,
kuo patogesnėje miesto vietoje yra garažas.
Miestų plėtros patirtis rodo, kad ten, kur patogu, atsiranda daugiau
važiuojančiųjų. Talpios automobilių aikštelės pritrauks dar daugiau
mašinų į miesto centrą. Centro prieigose didės automobilių kamščiai,
nes juos lemia ne gatvių plotis ar stovėjimo aikštelių plotas, o menkas
sankryžų pralaidumas. Todėl eismas miesto centre turėtų būti
reguliuojamas derinant įvairias priemones.
Europos miestų centruose nepriimta laisvai važinėti privačiais
automobiliais. Kodėl Kauno savivaldybė elgiasi atvirkščiai ir taip
energingai imasi miesto centre statyti garažus privatiems automobiliams,
o Vyriausybė lengva ranka perduoda jai neįkainojamą valstybės žemę?
Tokiame kontekste kalbėti apie visuomenines vertybes darosi net nejauku.
Kai architektai susirūpinę tik vaizdais, pavidalais, architektūros
formomis, darosi nepatogu kalbėti apie Vienybės aikštės aplinkumos
saugumą.
Inžinierių teiginius apie požeminių garažų konstravimo
sunkumus, požemio vėdinimo problemas ir padidėsiančią oro taršą
architektas Dalius Šarakauskas, pirmininkavęs projektų aptarimui, atrėmė
pabrėždamas neribotas technines šių laikų galimybes. Tai universalus
argumentas, kurį nuolatos kartoja ne tik Kauno, bet ir Vilniaus
biurokratai, taisydami kelius turčių užgaidoms tenkinti.
Jau 13 metų Vilniuje ruošiamasi tvarkyti Lukiškių aikštę, įvyko trys
projektų konkursai. Yra priimtas LR Seimo nutarimas (1999-02-11 Nr.
VIII-1070), kuriame teigiama: „Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip
pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų
memorialiniais akcentais“.
Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
2007 m. gruodžio 5 d. patvirtintose šios aikštės sutvarkymo konkurso
sąlygose įrašytas reikalavimas po aikšte įrengti požeminius garažus.
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga (LKAS) šiuo klausimu padarė
pareiškimą, kad Lietuvai svarbūs paminklai negali būti statomi ant
garažų stogų. Jie turi stovėti ant Motinos žemės. LKAS pirmininkas
Alvydas Žickis gavo tris minutes pasisakyti šiuo klausimu Vilniaus
miesto savivaldybės tarybos posėdyje. Daugumos lyderiui Rolandui Paksui
nepatiko abejonės dėl požeminių garažų Lukiškių aikštėje, jis pasiūlė
šiuo klausimu daugiau nediskutuoti.
Miesto tarybos narių dauguma
nubalsavo už tai, kad požeminių garažų statyba liktų kaip viena iš
konkurso sąlygų. Spaudoje daug rašyta apie Lukiškių aikštės konkurso
rezultatus, bet niekas - nei menininkai, nei apskritai inteligentai -
nesuabejojo, ar dera simbolį „Laisvė“ statyti ant garažo stogo. Gal jau
visus užliūliavo mitas apie neribotas šiuolaikines technines galimybes?
Matyt, todėl dvasinės galimybės pasidarė tokios apgailėtinai ribotos.
Kauno visuomenė per pastaruosius savivaldybių rinkimus pasisakė prieš
„akropolių“ statytojus ir jų rėmėjus, valdžią perdavė kitoms politinėms
jėgoms, vildamasi, kad naujoji miesto savivaldybės taryba rūpinsis ne
tik pelningomis investicijomis, bet ir saugos gamtos, kultūros paveldą,
atsižvelgs ne tik į investuotojų, bet ir į daugumos miestiečių
poreikius. Ar rinkėjų lūkesčiai nebus ir vėl apvilti?