Šventuoju Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras pripažintas 1521 metais, po mirties. Mirė jis 1484 metų kovo 4 dieną, prieš 525 metus, būdamas dvidešimt šešerių.
Paskelbimo šventuoju Vilniuje iškilmės vyko 1604 metų gegužės 10 dieną. Iš Romos parvežtą šventojo vėliavą su jo paveikslu per procesiją nešė vyriausiasis valstybės senatorius Leonas Sapiega. Gegužės 12 dieną, iškilmėms baigiantis, buvo pašventintas kertinis akmuo šv.Kazimiero bažnyčiai.
Netrukus karalius Zigmantas Vaza ėmėsi statyti katedroje naują prabangią koplyčią. 1636 metais karstas su šv.Kazimiero palaikais buvo padėtas šios koplyčios didžiajame altoriuje, kur išbuvo iki 1952 metų.
Prieš 20 metų palaikams grįžtant į arkikatedrą vyko iškilmingos atsisveikinimo pamaldos. Jas celebravo Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Į Šv.Petro ir Povilo bažnyčią atvyko gausybė garbių svečių – Latvijos katalikų bažnyčios atstovai, stačiatikių aukštieji dvasininkai, taip pat iš Romos atvykę išeiviai Lietuvos kunigai – Antanas Liuima ir prelatas teologijos daktaras Jonas Kazlauskas.
Bažnyčioje ir prie jos pamaldų klausėsi tūkstančiai žmonių. Minia plaukė arkikatedros link – per miestą nuvilnijo iškilminga procesija. Šv.Kazimiero sidabrinį karstą, jo statulėlę nešė Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai.
Procesijos priekyje žingsniavo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius kardinolas Vincentas Sladkevičius. Plazdėjo bažnytinės vėliavos, skambėjo giesmės.
Žmonės užpildė visas aplinkines arkikatedros erdves. Ceremoniją sveikino varpų gausmas. Įnešus karstą į vidų, šv.Mišias koncelebravo V.Sladkevičius.
Į nuolatinę saugojimo ir garbinimo vietą šv.Kazimiero koplyčią palaikai ir relikvijos perneštos po vakarinių šv.Mišių. Prieš iškilmes koplyčia buvo atnaujinta ir atgavo pradinį savo spindesį bei šviesą.
