Bet ūkio gyvenimas tebesąs toks, kad vien apie tai
pagalvojus liūdna darosi. Lietuvos centruose - miestuose ir
miesteliuose - verslas iki šiol dar nelietuviškas.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. „Posėdžių pertraukų metu pasidairykite po laikinosios
sostinės gatves, paskaitykite iškabas. Vakare nueikite į kinematografą,
į kokį didesnį restoraną. Kas tenai yra, kas tenai sėdi ir kam visa
tai? Ir kas tenai atstovauja materialinį išteklių ar perteklių? Iškabų
pavardės ir kalbos garsai atsakys į tuos klausimus.“ O kiek litų
išplaukia „į vieną šiltą kraštą“. Jau vien išorinis miestų vaizdas
rodo, kad „lietuviai verslininkai iki šiol Lietuvoje tebėra tiktai
įnamių padėtyje“.
Tad kokia gi išeitis, ką siūlo Verslininkų sąjunga ir jos šalininkai?
„Mes norime, - tęsia Polovinskas, - Lietuvą sulietuvinti pačioje jos
esmėje - jos ūkyje. Juk visiems dabar aišku, kad mūsų ekonominių
tvirtovių lietuviškumas yra Lietuvos nepriklausomybės pagrindas. Kol
nesulietuvintas ūkis, tol bus sunku kalbėti ir apie Lietuvos stiprybę,
ir apie lietuvių tautinę kultūrą“.
Skaitydamas pranešimą kongrese, Antanas Rastenis teigė: „Viena iš
svarbiausių kliūčių, kuri sulaiko platesnį mūsų kultūrinių gėrybių
naudojimą, yra per mažas pasiturinčiai gyvenančių lietuvių skaičius.“
Kaip tik ši aplinkybė lemia, sakė jis, kad vieninteliame visoje
valstybėje dramos teatre tik kai kada per spektaklį būna apypilnė
žiūrovų salė. Labiau lankomi operos ir baleto spektakliai, nes čia
nereikia mokėti lietuvių kalbos. Koncertuose taip pat mažai publikos,
nes tie, kurie turi pinigų ir galėtų juose lankytis, labiau domisi
„čigoniškai rusiškais romansais“. Aišku, tai neskatina lietuvių
kompozitorių kurti.
Apibūdinęs esamą padėtį, Rastenis pabrėžia, kad niekas nė nemano
priekaištauti kitataučiams Lietuvos piliečiams, kodėl šie neišsižada
savo tautos. Negalime reikalauti, - sakė jis, - kad žydai lankytų tik
lietuvių dramos teatrą, o ne liaudies namus, kur spektakliai vyksta rusų
kalba. Negalime reikalauti, kad jie skaitytų lietuviškas knygas ir
laikraščius, palaikytų lietuviškas mokyklas ir t.t. Negalime, nes
kiekvienos tautos žmonės turi teisę ir pareigą rūpintis savosios
kultūros reikalais.
Bet esamoji padėtis pirštu prikišamai rodanti, kad
vien politinė nepriklausomybė neužtikrins lietuvių tautos
lygiavertiškumo su kitomis tautomis. Be politinės nepriklausomybės
reikalinga dar ir ekonominė nepriklausomybė. O tai reiškia, kad
lietuviai turi įsitvirtinti srityse, kuriančiose materialinį valstybės
pagrindą. Tos sritys - tai prekyba, pramonė ir amatai.
Didžiausia kliūtis lietuviams įsitvirtinti versluose yra tai, kad jiems
beveik viską tenka pradėti nuo nulio, t.y. jie neturi nei kapitalo, nei
patirties. Kapitalui sukaupti irgi reikia tam tikrų sugebėjimų. „Todėl
man ir atrodo, kad į šį dalyką turi būti atkreiptas pirmutinis
verslininkų žvilgsnis. Pirmiausia - mokėjimas dirbti versluose.
Mokėsi gerai dirbti, atsiras ir kapitalas - visos kitos kliūtys
nebeturi būti baisios.“
Vis dėlto didelė kliūtis yra ir tai, kad kitataučiai, ypač žydai,
atvirai priešinasi lietuvių norui imtis verslo, esą tai ne jų duona.
Viešai spaudoje žydai labai gražiai kalba, girdi, jie nieko prieš, kad
lietuviai imtųsi verslo - „konkuruokite su mumis kaip lygūs su
lygiais“.
Tikroji šių žodžių prasmė tokia: konkuruokite su mumis kaip
lygūs su lygiais, nes tada, esame tikri, jūs mūsų neįveiksite - mes
turime kapitalą, o jūs neturite; mes turime specialius bankus ir
Lietuvos banku gebame pasinaudoti, o kur jūs gausite kreditų? Mes
turime namus geriausiuose miestų rajonuose, bet jums patalpų
nenuomosime, nors jos ir tuščios stovėtų; mes turime klientūrą ir ją
išlaikysime, nes imsim pigiau pardavinėti, o jus sumažintos kainos atves
į bankrotą; mūsų rankose urmo sandėliai, todėl jums prekes parduosime
tik antroje eilėje ir prastesnės rūšies ir t.t.
Su kitataučių, ypač žydų, pasipriešinimu, - sakė Rastenis, - tenka
skaudžiai susidurti kiekvienam lietuviui, bandančiam imtis verslo. Kad
ir kaip sunku tokį pasipriešinimą atlaikyti, vis tiek „svarbiausias
lietuvių verslininkų tikslas yra iškovoti ekonominį lietuvių
savarankiškumą, vadinasi, sukurti stiprias prekybos, pramonės bei amatų
versloves, kurios būtų lietuvių rankose! Tai yra pagrindinis tikslas.
O kova su trukdytojais yra tik antros eilės uždavinys“.
Rastenis pabrėžė, kad Verslininkų sąjunga yra ne tiek ekonominė, kiek
idėjinė organizacija. Dabartiniai verslininkai kovoja dėl Lietuvos
ekonominės nepriklausomybės panašiai kaip savanoriai, kurie kovėsi dėl
šalies politinės nepriklausomybės. Todėl verslininkų sąjūdį turi
paremti visa susipratusi Lietuvos visuomenė.
Savaitraštis „Verslas“ einąs gerai, bet jį skaito daugiausia tik patys
verslininkai. Reikėtų, kad ir kiti laikraščiai atkartotų svarbesnes
jame skelbiamas mintis, kaip yra atkartojamos užsienio naujienos.
Kongresas turėtų kviesti talkon ne tik spaudą, bet ir kitas lietuviškas
organizacijas, „kurios rūpinasi mūsų tautinių pajėgų ugdymu“.
Pirmiausia reikia moralinės jų paramos.
Būtina populiarinti lietuvių
verslininkų sąjūdžio idėjas visuomenėje. Bet svarbiausioji lietuvių
verslininkų pasisekimo garantija - krištolinis švarumas ir rimtas
pasirengimas darbui.
Programiniame Rastenio pranešime išdėstytos idėjos atsispindi ir
kongreso rezoliucijose - prašoma, kad vyriausybė sudarytų normalias
sąlygas lietuviškam verslui, kaip galima greičiau organizuotų kreditą ir
Lt Kreipiamasi ir į lietuvių visuomenę.
Keletą straipsnių „Versle“ Rastenis paskelbė po to, kai komendantas
uždraudė toliau leisti „Tautos žodį“, „Lietuvos žodį“ ir kai kuriuos
kitus leidinius, pagarsėjusius išpuoliais prieš žydus ir vadintus
antisemitine spauda. Jo atsakymas į klausimus, ar lietuviams
verslininkams reikalinga tokia spauda, ar ji gali būti naudinga
verslininkų sąjūdžiui, buvo kategoriškai neigiamas.
Bet dažnas paklaus, - sakė Rastenis, - ar turime tylėti, matydami
„neleistinus žydų pasielgimus“? Ne, tylėti nereikia, bet svarbu, kad
būtų sakoma tik tiesa, nieko neperdedant. Tai viena. Antra, apie
„neleistinus pasielgimus“ reikia rašyti visais atvejais . Pavyzdžiui,
spauda praneša, kad tas ar anas turtingas žydas, išvykdamas į Palestiną,
išsivežė ar pervedė į ten kapitalą, sukauptą Lietuvoje. Bet juk kai kas
iš lietuvių irgi išveža į užsienį nemažas pinigų sumas. Reikia ir apie
tai rašyti.
Pasak Rastenio, vadinamieji antisemitiniai laikraštukai, vienas po kito
pasirodę 1933 metais ir kaip „šviežiena“ turėję tam tikrą pasisekimą, ne
lietuvių ar Lietuvos reikalus kėlė, bet stengėsi „žydus teisingai ir
neteisingai kuo negražiausiomis spalvomis nupiešti, kad tiktai didesnė
neapykanta prieš juos lietuvių tarpe kiltų. [...], nors tenai ir būdavo
iškelta nemažai tikrų faktų, vis dėlto tie faktai buvo gražinami šmeižto
ir neapykantos puošmenomis. [...] O jeigu kas plūdimais, šmeižtais ir
neapykanta net ir gražiausias idėjas ima ginti, tas ginamosioms idėjoms
tiktai pakenkia“.
Kitame straipsnyje Rastenis savo neigiamą požiūrį į antisemitinę spaudą
ir apskritai į antižydiškus išpuolius stengiasi dar labiau pagrįsti.
Jis nurodo, kad, nesiskaitant su padorumu ir teisybe, galima daug
daugiau apie žydus blogo prikalbėti ir greičiau sukelti lietuvių
visuomenėje pasipiktinimo jais audrą, bet argi tokiu keliu einant nebūtų
su melo ir neapykantos purvais sumaišytas pats verslininkų vardas ir jų
idėja?
Tai kas gi suinteresuotas vadinamosios antisemitinės spaudos leidyba?
- klausia Rastenis ir atsako, kad tie laikraštukai, kuriems sudrausti
prireikė net „komendanto rankos“, buvo leidžiami „nieko bendro su
lietuviais verslininkais neturinčių jaunų vyrų“. Juos skatino
antižydiški veiksmai vienoje kaimyninėje Lietuvai valstybėje, apie
kuriuos buvo žinoma ir Lietuvoje. Be to, naujus laikraštukus nesunku
buvę platinti, juos leisti apsimokėjo. „Vadinasi, kažin kas savaip
pakreipęs lietuvių verslininkų idėją, galima sakyti, ant lietuvių
verslininkų pečių pasistojęs neblogai uždirbo.“
Rastenis pabrėžia, kad siekis suburti lietuvių verslininkų luomą nėra
specifinis veikimas prieš žydus. Jeigu interesai kartais susiduria, tai
vyksta paprasta konkurencija, bet lietuviai verslininkai „neturi ir
nenori imtis nepadorių priemonių“. Tokių priemonių neturėtų griebtis ir
žydai, priešingu atveju jiems bus pasipriešinta. Bet šis
pasipriešinimas nukreiptas tik prieš „neleistinus reiškinius“, o ne
prieš visą žydų tautą, todėl jokia antisemitinė spauda čia nereikalinga.
Į neteisybę turi reaguoti visa lietuvių spauda.
Matyt, sąžiningos ekonominės konkurencijos principo ne visada sugebėta
laikytis. Kita vertus, nebuvo lengva patikrinti faktus ir nuspręsti, ar
tai iš tikrųjų „neleistinas reiškinys“. Todėl, nors kategoriškai
pasisakyta prieš antisemitinę spaudą, bet panašaus pobūdžio straipsnių
pasitaikydavo ir „Versle“, ypač prabilus apie vadinamąją „miestų
reformą“.
3. Verslo sulietuvinimas ir „miestų reforma“
Verslo sulietuvinimas arba atlietuvinimas, kaip rašyta „Versle“,
glaudžiai sietas su gebėjimu atsilaikyti konkurencinėje kovoje. Tai
leistų formuotis viduriniajam gyventojų luomui (sluoksniui) arba
tautinei buržuazijai, kuri, įsitvirtindama miestuose, juos atlietuvintų.
Viena iš svarbių prielaidų tapti tinkamais konkurentais seniesiems
verslininkams, pirmiausia prekybininkams, laikyta lietuvių prekybininkų
parengimas.
Neatsitiktinai Verslininkų sąjunga, vos pradėjusi veiklą,
įsteigė prekybos mokyklą Kaune ir ragino vyriausybę steigti jų daugiau.
Klaipėdoje duris atvėrė prekybos institutas. Ketvirtojo dešimtmečio
viduryje jau buvo nemažai nuveikta rengiant lietuvius prekybininkus.
Bet, jei lietuvis baigė prekybos mokyklą ar šiaip įgijo prekybininko
patirties ir įsteigė prekybos įmonę, tai dar nereiškia, kad jo verslas
klestės. Svarbu užsitikrinti nuolatinę klientūrą, todėl raginta, kad
lietuviai eitų pirkti tik į lietuvio krautuvę.
„Versle“ ne kartą piktintasi, kad, nepaisant agitacijos, dar dažni
atvejai, kai lietuvis pirkėjas ar užsakovas pasuka į kitataučio krautuvę
ar įmonę. Taip yra todėl, kad lietuvių tauta nuo seno laikosi neigiamo
požiūrio į prekybą ir kitus verslus. Esą lietuviui žemdirbiui yra
negarbinga prekiauti ar imtis amatų. Tesiverčia tuo kitataučiai. Iš
čia ir kyla nepasitikėjimas lietuviais, pradedančiais verslą. Rimta
kliūtis lietuviams verstis prekyba kaip tik ir yra „savosios,
lietuviškos, visuomenės nepalankumas, nepasitikėjimas savaisiais“.
Tokį nepasitikėjimą stengtasi išsklaidyti ne vien straipsniais „Verslo“
laikraštyje, bet ir skaitant paskaitas visuomenei: „Joks darbas žmogaus
nežemina. Svarbu, kad jis būtų sąžiningai atliekamas, kad darbo
vykdytojas vadovautųsi aukštos krikščioniškos etikos dėsniais.“
Pakeisti požiūrį, neva lietuviams imtis verslo yra negarbinga, vis dėlto
pavyko. „Sąjungai ir visiems veikėjams verslininkams jau pavyko iškelti
Lietuvoje ir įrodyti prekybininko, pramoninko ir amatininko darbo bei jų
vaidmens tautos gyvenime svarbumą. Tai, nedvejodamas pasakysiu, yra
pats didžiausias laimėjimas. Visi juk puikiai atsimename, kad dar labai
neseniai į verslus Lietuvoje buvo žiūrima su geroka paniekos ir
nepasitikėjimo doze.“
Neabejota, kad siekis atlietuvinti miestus arba miestų sąjūdis, kaip
tada sakyta, atitinka visos tautos, o ne vien verslininkų ar kurios nors
kitos grupės interesus. „Verslo“ redaktorius Albinas Briedis,
skaitydamas paskaitą per radiją, teigė: „Miestų sąjūdį iškėlė ne kuri
viena politinė grupė, jis iššauktas paties gyvenimo ir su juo eina visi
lietuviai, nežiūrint politinių, tikybinių ar kitokių pažiūrų skirtumo.“
Verslininkų sąjunga skelbė, kad jos pagrindinis tikslas - sulietuvinti
ir sukultūrinti Lietuvą, keliant lietuvių ūkinį pajėgumą. Sąjungos
nariai buvo susirūpinę, kodėl tokia apverktina lietuvių kalbos, nors ji
paskelbta valstybine, padėtis.
Ne kartą ragino imtis priemonių lietuvių
kalbai ginti, siūlyta surengti akciją, kad viešose vietose (įstaigose,
gatvėse, kavinėse, krautuvėse, traukiniuose ir kitur) būtų kalbama tik
lietuviškai: „Gana jau to kuklumo, kad dėl vieno kito kitataučio, per
tiek metų nepasistengusio pramokti lietuviškai, mes kalbam jų ar net
kita (pvz., su žydais - rusų) kalba“.
Kartu su lietuvių kalba akcentuota ir kultūros svarba, nurodant, kad
Latvijoje ir Estijoje išsimokslinimo ir kultūros lygis yra aukštesnis, o
su tuo susiję ir kiti teigiami reiškiniai - ten mažesnis vaikų
mirtingumas ir apskritai sergamumas, didesni laikraščių ir knygų
tiražai, taigi žmonės daugiau skaito ir pan. Pažymima, kad geresnę
padėtį Latvijoje ir Estijoje pagal daugelį rodiklių atitinka Lietuvos
tautinių mažumų, bent jau pagrindinės iš jų - žydų, padėtis.
Pavyzdžiui, Lietuvoje lietuvių gimnazijų yra 38, o kitataučių - 18, tad
viena žydų gimnazija tenka 9500 žydų, o viena lietuvių gimnazija -
maždaug 60000 lietuvių.
Vadinasi, skelbdama šūkį „Lietuvis - pas lietuvį“ ir artimą jam
„Lietuva - lietuviams“, ragindama plėsti lietuvių kalbos vartojimo
arealą, kelti kultūrą, Verslininkų sąjunga siekė sutelkti lietuvių
visuomenę lietuviškiems verslams ugdyti, kad šiuo pagrindu suaktyvėtų
kultūros raida ir paspartėtų tautos modernėjimo procesas.
Verslininkų sąjungos veikėjai tikino, kad keliant šūkį „Lietuva -
lietuviams“ nenorima žydų varyti iš Lietuvos ar pan., tik išreiškiama
nuostata, kad lietuviai turi dominuoti visose srityse, jiems turėtų
priklausyti apie 85% visų verslų. Sąjungos generalinis sekretorius
K.Mačernis, kalbėdamas apie 1937 metais nuveiktus darbus, nurodė, kad
šis šūkis nėra „kokia agresinga tezė, nukreipta prieš kurias mažumas,
bet tezė - reikalaujanti išlyginti tautybių procentus versluose“.
Iš pat pradžių, kai tik susikūrė, Verslininkų sąjunga paskelbė, kad
sulietuvinti verslus sieks per konkurencinę kovą, bet verslininkus
lietuvius turi paremti visa lietuviškoji visuomenė („Lietuvis - pas
lietuvį“), o iš dalies ir valstybė (per valstybinius užsakymus ir pan.),
bent jau tiek, kiek ji rėmė ir remia kooperaciją. Šitos tradicinės
linijos laikytasi iki pat 1940 metų. Bet reikalai nesiklostė taip
sparčiai ir sėkmingai, kaip norėjosi, todėl maždaug nuo 1935 m. vis
dažniau pasigirsdavo imtis radikalesnių reikalavimų.
Raginimas imtis ryžtingų veiksmų aiškiai nuskambėjo jubiliejiniame
verslininkų kongrese, vykusiame 1935 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje.
Pranešėjas Albinas Briedis kalbėjo: „Po žemės reformos šiandien
svarbiausias tautos siekimas - reformuoti miestus, sulietuvinti juos.
[...]. Juk nepakenčiamas dalykas, kad lietuviai, visame krašte
sudarydami 85% visų gyventojų, prekyboje, pramonėje ir amatuose tesudaro
vos 33%“.
Pranešime buvo pakartoti ir įprastiniai verslininkų raginimai, tokie
kaip „Lietuvis - pas lietuvį“ ir pan., bet iškelta ir naujų,
radikalesnių: „Verslininkai kovoja ne tik už lietuvišką, bet ir už
turtingą Lietuvą. Kodėl lietuvis [...] turi būti skurdžius ir bedarbis?
Gana mūsų kapitalui likti universaliam ir dardėti nežinia į kurias
padanges. Jis privalo būti nacionalizuotas ir neapleisti Tėvynės“.
Nors nepatikslinta, bet iš konteksto aišku, kad kalbama tik apie žydų
kapitalą, nes nemažai jo atsiduria Palestinoje.
Panevėžio kongrese atkreipęs į save dėmesį Albinas Briedis, Kaziui
Sruogai pasitraukus, buvo paskirtas „Verslo“ redaktoriumi nuo 1936 m.
kovo 15 d. Pirmame vedamajame straipsnyje naujasis redaktorius pareiškė,
kad verslininkų sąjūdžio pagrindas yra tauta, o vykdytojas - valstybė.
Be vieno ir be kito esą neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos. Tauta esanti
valstybė, o valstybė - tauta. Toks valstybės vaidmens iškėlimas -
neatsitiktinis, nes įgyvendinti keliamus reikalavimus įmanoma tik
padedant valstybei.
Kitame straipsnyje Briedis rašė, kad Lietuvos kapitalas turi būti
neatsiejamai susijęs su tauta ir tapti miestų sąjūdžio pagrindu.
„Lietuvių tautos valia valstybei yra privaloma. Pražūtinga, jei
valstybė gyventų sau, o tauta vėl sau.“
Taigi „tautos valia“ valstybei yra privaloma. O tautos valia - tai
siekis, kad lietuviams priklausytų ne mažiau kaip 85% viso Lietuvos
kapitalo. Vadinasi, valstybė turėtų remti, o gal net garantuoti, kad
šis siekis būtų įgyvendintas.
Atsakydama į reikalavimus ryžtingais veiksmais paremti lietuvius
verslininkus, Vyriausybė pabrėžė, kad ir toliau laikysis laisvosios
konkurencijos principo, o priimti tam tikrus įstatymus, kurie suteiktų
privilegijų lietuviams verslininkams, nėra reikalo.
Vyriausybės poziciją glaustai, bet aiškiai išdėstė vidaus reikalų
ministras gen. Kazimieras Skučas interviu, duotame „Verslui“. Jo
nuomone, lietuviai verslininkai turėtų sparčiau įsitvirtinti miestuose,
tačiau ne laukdami ar gavę privilegijų, o „pilnai išnaudodami visas
ūkines galimybes, prisitaikant prie valstybės sąlygų ir ekonominės
padėties ir evoliucijos keliu, palaipsniui ir normaliomis priemonėmis
sėkmingai konkuruoti rinkoje. Tokiam darbui jie turės visuomet tinkamą
paramą“.
Ministras išvardijo ir savybes, kurias lietuviai verslininkai turėtų
išsiugdyti, jeigu jie nori sėkmingai konkuruoti. „Linkiu lietuviams
verslininkams stiprėti kaip ekonomiškai, taip ir savo profesijos
reikaluose, vis ugdant gerąsias verslininkų ypatybes - kaip darbo
pamėgimą ir jo tinkamą atlikimą, žodžio laikymą, mandagumą, punktualumą,
sąžiningumą ir t. p., nes tik tinkamo profesinio lygio verslininkas gali
rimtai konkuruoti rinkoje ir turėti reikiamą pasisekimą.“
Panašiai kalbėjo ir teisingumo ministras Antanas Tamošaitis Palangos
kongrese, vykusiame 1939 m. liepos pradžioje. Jis paragino lietuvius
verslininkus laikytis tradicinės Verslininkų sąjungos linijos,
nelaukiant ir nesitikint kokių nors privilegijų ar išimtinės paramos:
„Ne kokiomis privilegijomis, ne išimtina valstybės parama verslininkai
galės įsikurti miestuose, bet tik savo pasiruošimu, tik sugebėjimu
dirbti ir tinkamai atlikti savo verslo patarnavimus. [...]. Kitokiu
būdu išplėstas mūsų verslininkų kadras būtų trapus. [...]. Todėl
Verslininkų sąjungos veikimo svoris turi būti nukreiptas į pasiruošimą
verslams ir į mūsų prekybininkų bei amatininkų sąžiningumo bei
tvarkingumo ugdymą.“
Pasisakymų žydų atžvilgiu radikalėjimą ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje
lėmė ne tik vidinės priežastys, bet ir įvykiai kitose Vidurio Europos
šalyse - žydų teisės buvo suvaržomos Lenkijoje, Čekoslovakijoje,
Vengrijoje, jau nekalbant apie Vokietiją.
Versle rašyta, kad užsienio
spaudoje žydų klausimas plačiai svarstomas ir siūlomi būdai jam spręsti,
kai kurios valstybės yra priėmusios griežtus įstatymus ir suvaržiusios
žydų teises. „Gal tik Europoje yra vienintelė valstybė - Lietuva,
kurioje tas klausimas nesvarstomas ir į žydus žiūrima kaip į savo
tautiečius, gerbiant juos kaip ir visus kitus piliečius.“
Nepalankų nusiteikimą skatino ir žydų kraustymasis iš Klaipėdos į
Lietuvą, daugiausia į Kauną, 1938 m. pabaigoje. Lietuvos verslininkams,
pirmiausia kauniečiams, ir apskritai Kauno gyventojams tai sukėlė
papildomų nepatogumų. Žydai senbuviai atvykėlius stengėsi apgyvendinti
savo namų butuose, suteikti jiems darbą. Todėl pareikalauta, kad
lietuviai, nuomojantys butus žydų namuose, išsikeltų, o nepanorusius to
padaryti, pradėta iškeldinti per teismus. Verslininkams irgi teko
išsikraustyti iš patalpų, nuomotų krautuvėms, amatų dirbtuvėms ir t.t.
„Verslo“ laikraščio žiniomis, baigiantis 1938 metams, iš Klaipėdos į
Kauną persikraustė apie 4 tūkstančiai žydų. Dar 2 tūkstančių laukta
atsikeliant artimiausiu metu. Tarp atvykėlių daugiausia buvo
prekybininkų, pramonininkų, amatininkų. Su nerimu laukta padidėsiančios
konkurencijos, kai jie atnaujins savo verslus.
Dėl Klaipėdos žydų antplūdžio imta svarstyti, ar nereikėtų Lietuvai imti
pavyzdžio iš kitų valstybių, kur žydams yra uždrausta supirkinėti turtą
iš ne žydų. Juk jie jau nemažai sklypų Palangoje, Kretingoje, Kaune ir
kitose vietose supirkę. Esą laikas susirūpinti ir mums, kad „žydai
neturėtų teisės iš lietuvių supirkinėti turtų“.
Buvo minimi ir kiti konkretūs žydų teisių suvaržymai kitose valstybėse.
Pavyzdžiui, rašyta, kad Slovakijoje žydai advokatai gali aptarnauti tik
žydus, o žydai notarai, kaip ir kiti valstybės tarnautojai žydai,
apskritai atleidžiami iš darbo.
Daugumai žydų valdomų prekybos ir
pramonės įmonių yra paskirti komisarai, kontroliuojantys tų įmonių
veiklą. Lenkijoje priimtas įstatymas, ne tik draudžiantis žydams pirkti
iš lenkų, bet ir lenkams parduoti ar kitaip perleisti turtą žydams.
„Jei norime, kad mūsų tauta būtų vieninga ir greičiau susicementuotų, o
Lietuva būtų lietuviška, turime susirūpinti išleisti panašius įstatymus
ir suvaržyti žydų sauvaliavimą ir šeimininkavimą miestuose.“
Bet tai, kaip elgiamasi žydų atžvilgiu kitose valstybėse, kokie
įstatymai ten priimti ir pan., buvo tik papildomas argumentas, keliant
radikalius reikalavimus Lietuvoje. Padėtis, kai negausi tautinė mažuma
savo rankose laiko didesniąją tautos turtų dalį, buvo vadinama
„didžiausia socialine neteisybe“, kurią būtina nedelsiant atitaisyti.
Tai turėtų būti daroma „aiškiu lietuvio protegavimu“ visose srityse:
mokyklose, ypač aukštosiose, vidaus ir užsienio prekyboje, pramonėje,
mokesčių politikoje ir t.t. „Šia linkme turi būti pasukta tuojau ir
visai aiškiai ir jos turi būti laikomasi tol, kol lietuvis negaus jam
priderančios vietos visose ekonominio gyvenimo srityse.“
Teigta, kad jau „pribrendo laikas imtis nuosavybės reformos miestuose,
kaip jos buvo imtasi žemės ūkyje“. Tai lyg priminimas ar atgaivinimas
ir išplėtojimas idėjos apie kapitalo nacionalizaciją, iškeltos Panevėžio
kongrese 1935 m., bet kuris laikas neminėtos. Šį kartą kalbėta
konkrečiau.
Miestuose (turėta galvoje pirmiausia Kaunas) lietuviai vis labiau
stumiami į pakraščius, o sklypai centruose atsiduria kitataučių rankose.
Lietuvis miesto centre nebegali įsigyti ne tik patalpų krautuvei ar
dirbtuvei, bet ir buto. „Siekiant lietuviško miesto, reikia uždrausti
miestų žemių ir namų perleidimą nelietuviams, dabartinę būklę reikia
reformuoti, suteikiant lietuviams galimumą grįžti į miestų centrus, iš
kur juos išvarė svetimtaučiai.“
Kokiu būdu lietuviams galėtų būti suteikta galimybė grįžti į miestų
centrus, nepaaiškinta. Matyt, turėta galvoje, kad, priėmus atitinkamus
įstatymus, žemės sklypai, o gal ir namai miestų centruose būtų
konfiskuojami ar nacionalizuojami, dabartiniams jų savininkams žydams
išmokant kompensaciją, ir perleidžiami (parduodami) lietuviams.
Pabrėžiama, kad tokia reforma pagal socialines kultūrines pasekmes
prilygtų jau įvykdytai žemės reformai, nes ne mažiau už ją sustiprintų
valstybės pamatus. Taip buvo pradėta kalba apie vadinamąją miestų
reformą.
Kapitalų ir miestų reformos klausimu pasisakė ir vienas iš Žemės
reformos Lietuvoje sumanytojų, jos vykdytojas, buvęs žemės ūkio
ministras kunigas Mykolas Krupavičius.
„Verslo“ žurnalistas aplankė Krupavičių Suvalkų Kalvarijoje, kur šis
kunigavo, ir paprašė pasidalyti mintimis apie miestų atlietuvinimą ir
apie lietuvių verslininkų sąjūdį apskritai.
Krupavičius pasakęs: „Norint visiškai miestus atlietuvinti, siekiant
ekonominės nepriklausomybės, mums tuojau reikalinga kapitalų reforma,
tokia pat, kaip žemės reforma. Bet - čia pastebi dekanas - ši
kapitalų reforma yra daug sunkesnė, žymiai sunkiau pravedama“.
Tai daryti reikėtų labai atsargiai, nes vietoj teigiamų rezultatų galima
sulaukti neigiamų padarinių. Kas galėtų tokios reformos imtis?
Suprantama, tik vyriausybė. Kaip ta reforma turėtų atrodyti ir kaip ją
reikėtų pradėti įgyvendinti, tuo tarpu atsakyti esą negalima. Reikia
gilesnių studijų. Prie Finansų ministerijos veikia Tautos ūkio taryba,
sudaryta iš įvairių ekonominio gyvenimo specialistų. Jie galėtų
kapitalų reformos projektą parengti.
Negana tik sutvarkyti kredito reikalus ir urmo prekybą, - tęsė dekanas,
- būtina eiti toliau. Pavyzdžiui, dabar kaime ūkį gali pirkti,
valdžiai leidus, tik tie, kas verčiasi žemės ūkiu. Panašiai reikėtų
daryti ir miestuose, neturėtų būti taip, kad kas nori, tas perka, kas
kam nori, tam parduoda. „Toks nuostatas prisidėtų prie miestų
atlietuvinimo. Vyriausybė turėtų šitą reikalą juo greičiau sutvarkyti.
Be jos žinios ir kontrolės ir miestuose nuosavybė negali būti
perleidžiama iš rankų į rankas, dažnai Lietuvai visai nenaudingam
elementui.“
Esant dabartinei padėčiai, lietuvis gali įsigyti sklypą tik miesto
pakraštyje, kur jokia prekyba verstis jis negalės. Vadinasi, jis
nustumiamas į blogiausią vietą. „Toks svetimtaučių elgesys, jų
nusistatymas neužleisti lietuviams priklausančių pozicijų nėra
pateisinamas. Kad to viso nebūtų, reikia tam tikrų nuostatų, įstatymo.“
Krupavičiaus nuomone, reikėtų ne tik priverstinai išpirkti žemės sklypus
Kauno centre, bet ir apskritai suvaržyti naudojimąsi nuosavybe.
Svarbi ir ta aplinkybė, kad kalbėdamas apie tariamai būsimą miestų
reformą Krupavičius ją prilygino jau įvykdytai žemės reformai.
Seniesiems žemės savininkams buvo išmokama šiokia tokia kompensacija, o
naujieji savininkai, valstiečiai, mokėjo išperkamuosius mokesčius.
Vadinasi, miestų reformos sumanytojų nuomone, nekilnojamasis turtas
miestuose turėjo būti paimamas, seniesiems savininkams, žydams, išmokant
kompensaciją, ir už tam tikrą kainą perleidžiamas lietuviams. Peršasi
būtent tokia išvada, nors nepavyko užtikti, kad taip stačiai kur nors
„Versle“ būtų pasakyta.
Koks tas įstatymas, suvaržantis naudojimąsi nuosavybe, turėtų būti, kad
jis nesuardytų visuomeninės santvarkos pagrindų, niekas nežinojo. Lyg
ir norėta, kad įstatymas liestų tik tam tikrą visuomenės dalį, vieną
tautinę mažumą. Bet kaip tada su konstitucija ir visa teisine sistema?
Manyta, kad Tautos ūkio taryba galėtų kapitalų reformos įstatymo
projektą parengti, o vyriausybė imtųsi jį įgyvendinti ir pan. Tačiau
visos vyriausybės nuosekliai laikėsi pozicijos nekurti lietuviams
verslininkams kokių nors išskirtinių šiltnamio sąlygų.
Pažadėdavo tik
remti jų pastangas pozityviu darbu, o ne kažkokiomis prievartos
priemonėmis siekti savo tikslo. Pozityvaus darbo principą gynė ir
vietoj kun. Vlado Mirono vyriausybės sudaręs naują vyriausybę gen.
Jonas Černius. Vienoje iš savo kalbų jis pabrėžė, kad Lietuvių
verslininkų sąjunga, padėdama lietuviams verslininkams kurtis miestuose,
turi tai daryti „kultūringomis priemonėmis: darbu, ištverme ir
pasišventimu“.
Ministrų tarybos deklaracijoje pasakyta, kad vyriausybė neskirstys
piliečių į lietuvius ir nelietuvius, bet gerbs visų teises. Be to, joje
pabrėžiama, kad vyriausybė esminių permainų nedarys, o tęs pradėtus
darbus, vadinasi, laikysis ir pozityvaus darbo principo.
Kadangi miestų ir kapitalų reformą turėjo vykdyti ne kas kitas, o
vyriausybė, tai radikalų pasiūlymai, rinkos požiūriu, beje, visiškai
nerealistiški, atsitrenkę į vyriausybės nedviprasmišką poziciją, taip ir
liko tik pasiūlymais. Jie, iš tikrųjų būdami antisemitinio pobūdžio,
atspindėjo tik tam tikro verslininkų sluoksnio nuotaikas.
Tiek
visuomenėje apskritai, tiek tarp verslininkų vyravo nusiteikimas
laikytis pozityvaus darbo principo. Per ketvirtąjį dešimtmetį
lietuviai, normaliomis rinkos sąlygomis plėtodami verslus, jau buvo
pasiekę neblogų rezultatų. Tačiau esminiam lūžiui, kad lietuviai labiau
įsitvirtintų versle, reikėjo dar bent vieno dešimtmečio, deja, viena po
kitos sekusios okupacijos šį procesą nutraukė.
Lietuvių verslininkų sąjunga teigiamą vaidmenį suvaidino tuo atžvilgiu,
kad sužadino lietuvių visuomenės ambicijas nesitenkinti vien žemės ūkiu,
o drąsiai imtis verslo, kad sutvirtėję materialiai sutvirtintų
lietuviškosios miestų kultūros pamatus.