Niekinti prancūzių ir vokiečių kareivių vaikai prabilo po 60 metų

Šios istorijos į viešumą ėmė lįsti dar 2004 metais, kai pasirodė knyga „Prakeikti vaikai“ (pranc. Enfants Maudits), o kartu - televizijos dokumentinis filmas. Tuomet šimtai vyrų ir moterų, kurie dabar perkopę šešiasdešimt metų, kreipėsi į armijos archyvų departamentą Berlyne, kad sužinotų daugiau apie savo prarastus tėvus.

„Visi pasakoja tą pačią istoriją. Jie sako: „Mano gyvenime žioji skylė. Pusės manęs trūksta“, - teigia Jeanine Nivoix-Sevestre, vadovaujanti Prancūzų nacionalinei karo vaikų asociacijai (PNKVA). Organizacija buvo įkurta 2005 metais, kai nedidelė grupė „karo vaikų“ aplankė Vermachto karo netekčių ir belaisvių informacijos biurą (VKNBIB), kur saugoma 18 mln. kortelių su duomenimis apie Antrojo pasaulinio karo vokiečių kareivius.

Dabar PNKVA turi 335 narius ir 130 iš jų padėjo nustatyti tėvystės ryšius Vokietijoje. Nedidelei saujelei net pavyko atrasti tėvus, kurie vis dar yra gyvi.

Manoma, kad nuo 1940 metų gegužės iki 1944 metų gruodžio iš nesantuokinės prancūzių ir vokiečių meilės ryšio galėjo gimti apie 200 tūkst. vaikų, tačiau tikrų duomenų patikrinti neįmanoma.

Pačios PNKVA vadovės J.Nivoix-Sevestre istorija yra tipiška tokiems vaikams. 1941 metais jos šešiolikmetė motina, dirbdama parduotuvėje Normandijos kaime Cambes-en-Plaine, sutiko jauną vokiečių kareivį Wernerį.

J.Nivoix-Sevestre gimė 1942 metais. Po dvejų metų jos motina žuvo per sąjungininkų bombardavimą. „Dėl to, kas nutiko, mano motinos šeima mane atstūmė, todėl buvau užauginta svetimos moters, - sako ji. - Tiesą sužinojau būdama trylikos. Draugo paklausiau, kodėl mano asmens kortelėje yra „tėvas nežinomas“, ir atsakė, kad mano tėvas buvo vokietis. Atrodo, kad kaime visi tai žinojo, išskyrus mane“.

„Patyriau stiprų šoką. Tikrąją to žodžio prasme aš negalėjau kalbėti du su puse mėnesio. Tuo metu visi dar kalbėjo apie vokiečių įvykdytus žiaurumus. Aš išsigandau, kad mano tėvas už tai taip pat iš dalies galėjo būti atsakingas“, - prisimena moteris.

Ilgus metus J.Nivoix-Sevestre rinko informacijos trupinius apie savo tėvą. Jos motinos draugė prisiminė kario vardą ir kad jis buvo austras. Anot jos, moters tėvas buvęs blondinas, nelabai aukštas ir linkęs bendrauti. Jis grojo lūpine armonikėle ir galėjo vaikščioti ant rankų.

2003 metais ji buvo viena pirmųjų, kurie kreipėsi į minėtą informacijos biurą Vokietijoje. Tuomet J.Nivoix-Sevestre gavo duomenų apie 1941 metais Plėnės Kambe kaime apsistojusius karius. Kai kuriuos iš jų pavyko rasti ir jie turėjo grupinių nuotraukų su kitais kariais. Tačiau nė vienas neatitiko tėvo aprašo. J.Nivoix-Sevestre įsitikinusi, kad jis vėliau žuvo Rytų fronte.

Laimingesnę istoriją gali papasakoti Christine Pingeon, kuri gimė Paryžiuje 1943 metais. Jos motina buvo įsimylėjusi vokietį, dirbusį Laivininkystės ministerijoje. Willis Schoberis tuomet net išdrįso persikraustyti gyventi į prancūzės butą, o tai privertė piktai šnairuoti jo viršininkus.

1944 metais W.Schoberis dirbo Sent Malo uoste, kai sužinojo, kad jo kūdikis serga. Jis suklastojo leidimą išvykti ir nuvyko į Paryžių, bet buvo sučiuptas ir nuvežtas atlikti bausmę į Vokietiją. Nei motina, nei dukra daugiau niekada jo nepamatė.

„Nuo mažų dienų žinojau, kad mano tėvas yra vokietis, nes man tai pasakė senelė. Tačiau motina apie tai niekada nekalbėjo. Tai buvo uždrausta tema“, - prisimena Ch.Pingeon.

„2004 metais pamačiau televizijos dokumentinį filmą ir susisiekiau su VKNBIB. Ten aš sužinojau tiesą. Mano tėvas buvo įkalintas ir bandė pabėgti. Paskui vėl bandė, galiausiai buvo nuteistas dėl dezertyravimo ir nužudytas, - sako moteris. - Iš esmės tai įvyko dėl manęs. Teismo metu jis teigė, kad norėjo pamatyti savo kūdikį. Galima sakyti, kad aš jam kainavau gyvybę“.

Ch.Pingeon buvo suvesta su tėvo šeima, kuri ją priėmė kaip savą. Ji taip pat sužinojo turinti beveik to paties amžiaus brolį, mat jos tėvas Vokietijoje turėjo žmoną. Dabar ji ir jos brolis yra labai artimi.

Eliane Trincal gimė dveji metai po karo - jos vokietis tėvas Otto buvo karo belaisvis. Tačiau moteris save laiko karo vaiku, nes mokykloje patyrė tą pačią viktimizaciją: „Jie pravardžiuodavo mane purvinu bošu ir panašiai. Tai buvo labai sunkus metas“.

Eliane motina įsimylėjo jauną vokiečių karo belaisvį, kuris dirbo fermoje. Apie tai sužinoję vietiniai Overnjė gyventojai privertė juos išsiskirti. Otto buvo areštuotas ir nuvežtas į kitą vietovę. Niekas nežinojo, kad jaunoji prancūzė jau buvo nėščia.

„Aš dažnai klausdavau motinos, kas yra mano tėvas, bet ji atsisakydavo pasakyti. Tai buvo tabu, - pasakoja E.Trincal. - Pagaliau 2001 metais aš įtikinau ją man pasakyti tėvo vardą. Vėliau į Leipcigą išsiunčiau laiškus 30 vyrų, kurie galėjo būti mano tėvas. Vieną dieną gavau atsakymą. Tai buvo jis!“

E.Trincal savo tėvą pirmą kartą sutiko 2002 metais ir dabar matosi nuolat. „Tai buvo didelis netikėtumas man. Jis nežinojo, kad aš egzistuoju. Tačiau jis kartą žvilgtelėjo į mane ir ištarė: „Ką gi, negaliu neigti - tu iš tiesų mano duktė!“ - šypsosi moteris.

Paaiškėjo, kad E.Trincal motina 1946 metais buvo parašiusi laišką Otto į jo naują darbovietę. Tačiau fermos šeimininkui buvo prisakyta neperduoti jam jokių laiškų. Net praėjus 60 metų Otto stebėjosi, kodėl jo mylimoji su juo nesusisiekė. Pasak E.Trincal, tėvui meilės ryšys su jos motina nebuvo tik trumpas nuotykis: „Jis būtų ją vedęs, jei ji būtų jį suradusi“.

Tačiau tai, kad per ilgus dešimtmečius patirtos žaizdos greitai negyja, rodo moters atsisakymas atskleisti savo tėvo vardą ir fotografuotis: „Tai istorija su gražia pabaiga. Tačiau aš tai laikau kompensacija už vaikystėje patirtas kančias“.

Daugeliui karo vaikų vaikystė buvo išbandymas. Atmintyje giliai įsirėžęs patirtas atstūmimas ir patyčios. Blogiausiais atvejais vaikai buvo verčiami valgyti tarakonus ar gerti savo pačių šlapimą, sako J.Nivoix-Sevestre.

„Kad ir kaip būtų keista, tačiau dažnai žiauriausiai elgdavosi motinos. Jos ir jų šeimos, - pastebi moteris. - Motinos galbūt mėgavosi romantiškais ryšiais su vokiečių kariais, bet jos tikrai nenorėjo gyvo priminimo apie tai, kas nutiko“.

Tačiau Ch.Pingeon tikina, kad būdama vaikas ji nekentėjo. „Iš dalies dėl to, kad tėvas buvo mėgstamas vietovėje netoli Paryžiaus, kur aš gimiau. Manau, kad jam buvo įgrisusi visa propaganda Vokietijoje, o kai jis atvyko į Prancūziją ir susipažino su mano motina, jam atsivėrė akys“, - įsitikinusi Ch.Pingeon.

Ji teigia, kad visada žinojo turinti tėvą vokietį ir niekada nemėginusi nuo to pasislėpti, netgi savaip tuo didžiavosi. „Šia prasme aš nesu tipiškas „karo vaikas“. Tačiau kita prasme visuomet tokia buvau - mano santykiai su motina buvo sudėtingi. Ji atsisakė bent ką nors pasakyti apie tėvą. Tačiau negali savo gyvenimo grįsti melu, o kartu tikėtis, kad nebus emocinių pasekmių“, - priduria Ch.Pingeon.

Sudėtingi santykiai su motinomis gali būti paaiškinimas, kodėl tik dabar tiek daug karo vaikų išdrįsta pažiūrėti tiesai į akis. „Mes tiek metų tylėjome todėl, kad norėjome apsaugoti savo motinas ir jų vyrus - mūsų patėvius. Mes gerbėme tylos įstatymą, - aiškina Ch.Pingeon. - Tačiau laikas bėga. Mūsų tėvai mirė arba yra labai seni. Dabar jau galime kalbėti“.