L.Karsavinas ir Rusijos idėjos evoliucija eurazijininkų filosofijoje

Gal tapome svetimų piktųjų jėgų sąmokslo aukomis? O gal patys padarėme kažką ne taip, gal neteisingai supratome Apvaizdos siunčiamus ženklus? Ar galime iš to siaubo ko nors pasimokyti? Kokia mūsų išgyvenamos tragedijos prasmė?“

1917 metų Rusijos revoliucija ir įsiplieskęs pilietinis karas - vieni iš tokių istorinių sukrėtimų, milijonai žmonių buvo ištremta, nužudyta. Porevoliucinė rusų emigracija bandė apmąstyti, kas įvyko. 1921 m. Sofijoje pasirodęs straipsnių rinkinys „Išėjimas į Rytus“ ženklino vadinamojo „eurazijizmo“ pradžią - tai buvo trumpa, bet dramatiška minties istorija, vieno iš kritikų apibendrinta kaip „Rusijos idėjos išsigimimas į Kremliaus mafijos pasaulinės hegemonijos idealą“.

Eurazijininkų sąjūdis (beje, ne tik intelektualinis, bet ir politinis) buvo, ko gero, ambicingiausias porevoliucinės rusų emigracijos bandymas sukurti naują valstybinę Rusijos ideologiją, kuri pakeistų greitai, kaip tikėtasi, ir neišvengiamai žlugsiantį marksizmu paremtą bolševizmą. Nors „klasikinių“ eurazijininkų viltims nebuvo lemta išsipildyti, o jų organizacija, 1929 m. įvykus skausmingam skilimui, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje liovėsi egzistavusi, jų idėjos pergyveno komunistų viešpatavimą ir vėl atgimė XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Rusijoje iš naujo išleista visa eurazijininkų „klasika“, tiesa, ji gana laisvai interpretuojama ir suplakama su kitomis intelektualinėmis konstrukcijomis.

Vadinamasis „neoeurazijizmas“ dažniausiai siejamas su Aleksandru Duginu, nors jis yra tik vienos iš krypčių (tačiau įtakingiausios) lyderis. Dabar jau Sovietų Sąjunga laikoma žlugusiu „ancien regime“ (nors nebūtinai „belle epoque“), bandoma atsakyti į klausimus, kamuojančius imperijos netekusią Rusiją, skelbiama, kad neoeurazijizmas - vienintelė Rusijos teritorinį vientisumą, didvalstybinę jos ateitį garantuosianti filosofinių, politinių ir ekonominių idėjų sistema. Istorikas Levas Gumiliovas, asmeniškai pažinojęs vieną iš „klasikinio“ eurazijizmo pradininkų Piotrą Savickį ir laikantis save „paskutiniu eurazijininku“, 1992 m. patetiškai pareiškė: „Jeigu Rusija bus išgelbėta, tai tik kaip eurazijinė valstybė ir tik eurazijizmo dėka.“

Kad Rusijos idėja išsigimė į „Kremliaus mafijos pasaulinės hegemonijos idealą“, ko gero, lėmė nesėkmingi bandymai užmegzti tarpkultūrinį dialogą. Remiuosi prielaida (ja rėmėsi ir eurazijininkai), kad bet kokios didžios kultūros šaknys slypi religijoje. Eurazijininkų filosofinės minties paradoksas tas, kad, prasidėjęs kaip radikalus antivakarietiškas ir antiekumeninis (pirmiausia antikatalikiškas) sąjūdis, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje eurazijizmas susitaikėliškai susivienijo su nekenčiamais Vakarais, bet ne religijos, o vieno moderniausių ir radikaliausių Vakarų filosofinės minties produktų - marksizmo - pagrindu.

Pasak poeto, Rusija žvelgė (o, atrodo, ir žvelgia) į Europą, apimta neapykantos ir meilės. Šio straipsnio tikslas - atskleisti Rusijos idėjos transformaciją eurazijininkų filosofijoje, klausiant, ar šių dienų neoeurazijizmas nedaro lemtingos „klasikinių“ eurazijininkų klaidos.

Griežtas, radikalus antieuropietiškumas yra „klasikinio“ eurazijizmo išeities taškas. Eurazijininkai ne tik tęsė Rusijos filosofinei minčiai būdingą seną Vakarų kritikos tradiciją, galima net teigti, kad būtent jų mąstyme ši tradicija pasiekė kulminaciją. Pasak kai kurių tyrinėtojų, toks radikalus ir bekompromisinis antivakarietiškas nusistatymas buvo savotiška „šoko terapija“.

Ji turėjo padėti įsisąmoninti neeuropietišką Rusijos tapatybės esmę ir buvo nukreipta prieš tai, ką šio sąjūdžio krikštatėvis kunigaikštis Nikolajus Trubeckojus vadino „europeizacija“, o ji neabejotinai yra „blogis bet kokiai ne romanų-germanų tautai“. Knygoje „Europa ir žmonija“ (1920 m.) romanų-germanų civilizaciją jis pavaizdavo kaip iš prigimties agresyvią kultūrą, kurios tikslas - viešpatauti pasaulyje ir sunaikinti kitas kultūras, vykdant jas niveliuojančią ir nuasmeninančią „europeizacijč“. Europa mano esanti pranašesnė už kitas pasaulio kultūras, kurioms trūksta „civilizacijos“ (aišku, europietiškos), ir nori, kad ją laikytų universalia, bendražmogiška kultūra.

Tačiau visos pasaulio kultūros yra vienodai vertingos, o Europos kultūra viso labo viena iš jų. Trubeckojus ragino pasaulio tautas („žmoniją“) iškelti kultūrinio reliatyvizmo vėliavą ir sukilti prieš neteisėtas Europos pretenzijas. Produktyvus dialogas su kultūra, demonstruojančia savo pranašumą, neįmanomas, nes ji nusiteikusi ne dialogui, o agresyviam monologui. Bekompromisinė konkurencija, kova ir priešprieša lėmė, kad jau išnyko daugybė Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos, Okeanijos ir kitų kultūrų. Trubeckojus laikė Europą pasauliniu blogiu: „Reikia visada gerai atsiminti, kad slavų ir germanų arba arijų ir tiurkų priešprieša iš tikrųjų neišsprendžia problemos, nes tikroji priešprieša yra tik viena: romanai-germanai prieš visas kitas pasaulio tautas, Europa prieš žmoniją.

Piotras Savickis, recenzuodamas Trubeckojaus knygą, abstrakčią „žmoniją“ pakeitė „Eurazija“ su Rusija priešakyje. Būtent Rusija-Eurazija turės mesti iššūkį pasauliniam Europos viešpatavimui ir vadovaus globaliam antikolonijiniam sąjūdžiui.

Radikalus antivakarietiškas nusistatymas pats savaime nebūtų didelė teorinė problema, jeigu ne viena svarbi aplinkybė - eurazijininkai aistringai deklaravo savo ištikimybę Stačiatikių bažnyčiai ir krikščioniškai pasaulėžiūrai.

Ateities Rusijos ideologija neišvengiamai būsianti paremta stačiatikybe: „Eurazijininkai neįsivaizduoja nestačiatikiškos Rusijos. Nestačiatikiška Rusija nėra Rusija. Ji niekas, ji - blogiau negu niekas, ji - blogis“. Kaip tada paaiškinti, kodėl Rusijos idėja išsigimė į „Kremliaus mafijos pasaulinės hegemonijos idealą“? Kad atsakytume į šį klausimą, patyrinėkime, kaip eurazijininkai, vadinę save krikščionimis, bandė savo lyderių (pirmiausia Trubeckojaus) atkakliai ginamą kultūrinį reliatyvizmą suderinti su krikščioniškuoju universalizmu.

Kaip minėta, eurazijizmas kilo ne vien kaip radikalus antivakarietiškas, bet ir kaip radikalus antiekumeninis (antikatalikiškas) sąjūdis. Jeigu Europa yra pasaulinis blogis, tai, nuosekliai mąstant, blogio šaknų reikia ieškoti jos religijoje, t.y. katalikybėje. Eurazijininkai įžvelgė katalikybėje net socializmo ir bolševizmo ištakas. Savickis rinkinio „Rusija ir katalikybė“ pratarmėje teigė: „Tam tikru atžvilgiu bolševizmas ir katalikybė - internacionalas ir Vatikanas - istoriškai ir empiriškai yra sąjungininkai, nes abi šios jėgos kėsinasi į stačiatikybės dvasios uolą, ant kurios stovi Rusija“.

Trubeckojus straipsnyje „Susivienijimo pagundos“ ekumenines pastangas vadino „susitaikėliškumu su eretikais ir schizmatikais“, o Romos bažnyčios vykdomą bažnytinių unijų praktiką - šėtono darbu. Visos bažnyčios susivienys tik pasaulio pabaigoje ir tik dieviško stebuklo dėka. Apie kokias nors ekumenines žmonių pastangas žemiškos istorijos ribose negali būti nė kalbos. Katalikybė ir stačiatikybė yra nesutaikomos, mirtinos priešininkės. Šis straipsnių rinkinys sukėlė kai kurių rusų intelektualų pasipiktinimą.

Nikolajus Berdiajevas rašė: „Eurazijininkų požiūris į Vakarus ir Vakarų krikščionybę iš esmės klaidingas ir nekrikščioniškas. Puoselėti priešiškumą kitoms tautoms ir bjaurėtis jomis yra nuodėmė, už kurią reikia atgailauti.

Tautos, rasės, kultūros sluoksniai negali būti išskirtiniai melo ir blogio nešėjai. Tai visiškai nekrikščioniška nuomonė“. Filosofas teigė, kad neapykanta Vakarų krikščionybei, katalikybei reiškia Vakarų tautų sielos, jų gyvenimo ir išganymo šaltinių neigimą. Eurazijininkai „psichologiškai artimą“ stačiatikybei „religinį tipą“, „potencialią stačiatikybę“, įžvelgė net Rusijos islame ir budizme, o Romos katalikų bažnyčiai politiniame ateities Rusijos-Eurazijos ideokratijos projekte vietos nebuvo.

Radikali antiekumeninė nuostata skatino kultūrinį reliatyvizmą: viena krikščioniška kultūra arba civilizacija neegzistuoja, yra dvi priešybės - romanų-germanų Europa ir Rusija-Eurazija. Spalio revoliucija - tai Petro I pradėtos Rusijos „europeizacijos“ pabaigos pradžia, o marksizmu paremtas bolševizmas - tos europeizacijos kulminacija, nes europeizacija sunaikina pati save ir atsiveria erdvė naujos kultūrinės kokybės Rusijai-Eurazijai rastis.

Kaip europeizacijos tęsinys ir kulminacija, kaip teroro ir prievartos įsikūnijimas, bolševizmas, be abejo, esąs didis, net šėtoniškas blogis. „Dabar aišku, kad revoliucija atkaklumo ir patoso semiasi ne iš savo iškeltų nerealių visuomeninės būties idealų taikomojo įgyvendinimo, bet iš pačių kovos prieš Dievą ir Kristų gelmių“, - 1923 m. rašė Piotras Suvčinskis, vienas iš eurazijininkų organizacijos steigėjų, po keleto metų tapęs vienu iš „kairiojo“ (probolševikinio) sparno lyderių. Tačiau dar 1921 m. Savickis - vienas didžiausių šio judėjimo autoritetų - laiške Piotrui Struvei prisipažino: „Noriu pabrėžti, kad visada atmečiau ir atmetu ne tik komunizmą, bet ir socializmą, nesvarbu, kokio jis atspalvio ar pavidalo. Ir vis dėlto Rusijos ateitį aš linkęs sieti su Sovietų valdžios, vadinančios save komunistine, ateitimi“.

Eurazijininkų požiūris į bolševizmą visada buvo dviprasmiškas. Deklaratyvų bolševizmo smerkimą lydėjo keistas tikėjimas, kad bolševizmas, nepaisant viso jo siaubo, - tai kažkas „nelabai rimta“, iš Europos importuotu marksizmu besiremiantis bolševizmas greitai žlugs ir labai gilių žaizdų Rusijos sieloje nepaliks.

Krikščioniškąjį universalizmą nustelbęs kultūrinis reliatyvizmas lėmė, kad eurazijininkų požiūris į bolševizmą buvo gana provincialus. Esą revoliucija ir bolševikų diktatūra - tai ne visos krikščionijos tragedija, bet „vien tik“ europeizmu apkrėstos Rusijos problema, su kuria ši šalis sėkmingai susidoros ir netgi pavers tą patirtį savo klestėjimo ateityje pagrindu.

Manyčiau, kad „Rusijos idėjos išsigimimą į Kremliaus mafijos pasaulinės hegemonijos idealą“ lėmė du svarbiausi dalykai: tiek deklaratyvus, kultūrinio reliatyvizmo antspaudu paženklintas, nepakankamai pagrįstas ištikimybės Stačiatikių bažnyčiai ir krikščioniškų vertybių pagrindu kuriamai kultūrai teigimas, tiek ne mažiau deklaratyvus bolševizmo smerkimas, turintis dviprasmiško flirto su juo prieskonį.

Vienintelis (prieš prisijungiant Levui Karsavinui) profesionalus eurazijininkų teologas ir krikščioniškojo universalizmo gynėjas Georgijus Florovskis griežtai priešinosi Trubeckojaus propaguojamam kultūriniam reliatyvizmui: „Tik visuotinių, visiems reikšmingų pradų pagrindu įmanoma tikra kultūra [...], „pasaulinio-istorinio“ kelio neigimas stumia nihilizmo link, kol vertybės visiškai ištirpsta, o vertybės kategorija apskritai panaikinama“.

Ar eurazijininkų kairiojo sparno posūkis „Kremliaus mafijos pasaulinės hegemonijos idealo“ link neįrodo, kad teologas buvo teisus? 1923 m. Florovskis pasitraukė iš šio sąjūdžio, o 1928 m. parašė garsųjį straipsnį „Eurazijizmo pagunda“. Nors jame pavardės neminimos, nesunku suprasti, kad nemažai negailestingos kritikos tenka Levui Karsavinui.

Minties istorija pirmiausia yra tekstų istorija. Eurazijininkams, pretendavusiems tęsti Rusijos religinės ideologijos tradiciją, po Florovskio pasitraukimo labai trūko religinį, krikščionišką minties matmenį reprezentuojančių tekstų. Nepakanka vien deklaruoti stačiatikybę, reikia ją kūrybiškai išskleisti. Tačiau dėl daugybės priežasčių (svarbiausios iš jų buvo su krikščioniškuoju universalizmu sunkiai suderinamas kultūrinis reliatyvizmas, dviprasmiškas požiūris į revoliuciją ir bolševizmą) didieji rusų išeivijos teologai ir religiniai filosofai nebuvo linkę prisidėti prie eurazijizmo ideologijos formavimo. Vis dėlto viena išimtis atsirado.

Levas Karsavinas (1882-1952) laikomas vienu iškiliausių Rusijos filosofijos istorijoje visavienybės filosofijos tradicijos tęsėjų. Sąvoka „visavienybė“ neturi nieko bendra su „reliatyvizmu“, todėl daug kas labai skeptiškai vertino Karsavino suartėjimą su eurazijininkais. Suvčinskis, agitavęs filosofą įsitraukti j šį sąjūdį (vėliau tapęs Karsavino žentu ir vienu iš „kairiojo“ eurazijininkų sparno lyderių), 1924 m. laiške Trubeckojui rašė: „Labai gerai žinau Karsavino trukumus. Bet žinau ir tai, kad ateityje teks nuožmiai kovoti su katalikybe. O čia jam niekas neprilygsta. Man atrodo, kad šio tikslo dėlei galima į daug ką žiūrėti pro pirštus“.

1925 m. Karsavinas pradėjo spausdintis eurazijininkų leidiniuose. Nors Suvčinskis bandė įtikinti Trubeckojų, kad filosofo funkcija sąjūdyje apsiribos vien jo kaip „specialisto“ dalyvavimu polemikoje (pirmiausia antikatalikiškoje), tačiau skeptikų būgštavimai pasitvirtino su kaupu.

Karsavino vaidmuo intelektualinėje (o netiesiogiai ir politinėje) eurazijininkų veikloje yra išskirtinis ir vertinamas labai prieštaringai. Teigti, kad Karsavinui (jeigu ne kaip praktikui, tai kaip teoretikui) tenka kone didžiausia atsakomybė už eurazijizmo degradaciją ir susitaikymą su stalinistinės SSRS status quo, būtų neteisinga. Karsavinas iš tikrųjų buvo vienas pagrindinių (gal net pagrindinis) 1928-1929 metais Paryžiuje „kairiųjų“ eurazijininkų leisto savaitraščio „Eurazija“ autorių. Jo autoritetas, be abejo, galėjo įkvėpti į „kairę“ krypstančius sąjūdžio narius, o kartu trikdyti tuos, kurie laikėsi „ortodoksinės“ krypties.

Karsavino įsitraukimas pastūmėjo eurazijininkų mintį „Kremliaus link“, bet kažin ar Karsavino nedalyvavimas būtų išgelbėjęs nuo lemtingo skilimo į „probolševikinę kairę“ ir „ortodoksinę dešinę“. Drįsčiau teigti: Karsavino filosofinis talentas lėmė, kad šis apgailėtinas minties nuosmukis nusidažė gilaus dramatizmo, gal net tragizmo spalvomis. Karsavino „probolševikinė“ pozicija buvo didingos, paradoksalios ir neįtikėtinai optimistinės jo metafizikos padarinys.

O daugelis laikraščio „Eurazija“ skaitytojų, nesusipažinusių su Karsavino metafizika ir skaičiusių tik „laikraštines“ (supaprastintas) jo filosofijos versijas, bolševizmą priėmė, su stalinistine SSRS susitaikė praradę tikėjimą kitokia Rusijos raidos galimybe arba iš baimės, kad bus išmesti iš Rusijos istorinio proceso, amžiams neteks tėvynės. Šiuo atžvilgiu Karsavino „prosovietiniai“ tekstai, be abejo, svarbūs eurazijininkų degradacijos istorijoje, tačiau vien jais filosofo vaidmuo neapsiriboja.

Karsavinui, vienam didžiausių filosofų profesionalų, spausdinusių savo tekstus eurazijininkų leidiniuose ir, be abejonės, didžiausiam metafizikui, visavienybės filosofijos tradicijos tęsėjui, buvo aišku, kaip sunku krikščioniškąjį universalizmą suderinti su Trubeckojaus skelbiamu „perėjimu nuo absoliutizmo prie reliatyvizmo“. Galima nepritarti jo mokymui apie „simfoninę asmenybę“ (Berdiajevas pavadino tai „metafiziniu žmogaus vergystės pagrindimu“), bet negalima jo tekstuose nematyti tiesioginio iššūkio reliatyvizmo dogmai. Pagal pirminį eurazijininkų sumanymą Karsavinas turėjo „kovoti su katalikybe“ ir jis puikiai susidorojo su šia užduotimi - straipsnyje „Atsiskyrusio tikėjimo pamokos“ profesionaliai sukritikavo katalikiškąją dogmatiką (pirmiausia filioque) ir pavadino katalikybę erezija.

Tekstuose, parašytuose 1922-1929 m., diegiama mintis, kad eurazijininkai Rusijos idėjai grąžina universalią, pasaulinę, visą krikščioniją apimančią dimensiją. Atsiveria Rytų ir Vakarų, Rusijos ir Europos kultūrų dialogo galimybė, užgniaužta eurazijizmo „tėvų“. Dabar Rusijos idėja kristalizuojasi ne kaip antagonistinė Europos priešprieša, ne kaip Vakarų antiidėja, o kaip uždavinys bendrame krikščioniškame universume. „Stačiatikių arba rusų kultūros užduotis kartu ir universali, ir individuali-nacionalinė?“ - klausė Karsavinas.

Ir atsakė: „Ši kultūra turi atskleisti, aktualizuoti nuo VIII a. [paskutinio Visuotinio susirinkimo, kurį pripažįsta tiek Rytų, tiek Vakarų bažnyčia - A.M.] saugomas jos potencijas, atskleisti jas priimant į save tai, kas aktualizuota Vakarų kultūroje, o tą, kas priimama, papildant tuo, kas sava. „Papildymas“ ir yra nacionalinis darbas, be kurio nėra pasaulinio darbo.“

Karsavinas teigė, kad stačiatikių kultūra stovi kryžkelėje: „Arba ji įvykdys pasaulinį, visavienį (eceeduHoe) darbą įsisavindama tai, kas aktualizuota Vakaruose, ir tai, kas įsisavinama, papildydama atskleidimu to, kas yra jos pačios ideali užduotis, arba ji atskleis tik tai, kas yra jos pačios, t.y. panašiai kaip ir Vakarai atsisakiusi darbo ir būties pilnatvės, aktualizuos ribotą visavienybę. Arba, galiausiai, ji liks kryžkelėje - potencialumo būsenoje, sentikystės sustabarėjime atkakliai nepriimdama svetimo arba svetimame netekdama to, kas sava, nuasmenėdama europeizacijoje - ir vienu, ir kitu atveju žūdama“.

Sukritikavęs Romos propaguojamą ažnytinių unijų praktiką, filosofas rašė: „Bažnyčių susivienijimas nėra diplomatinė sutartis. Bažnyčių susivienijimas yra kultūrų susivienijimas [išskirta mano - A.M.], o tam būtina stačiatikybėje gyva kultūros ir religijos vienybės sąmonė, tam negana formalių, nors ir labai iškilmingų pareiškimų. Iš tikrųjų bažnyčių susivienijimas jau seniai vyksta [išskirta mano - A.M.], tačiau to nepastebi teologizuojantys juristai, kurie nesupranta pačios problemos esmės.

Nuo mūsų ir nuo katalikybės priklauso, kaip greitai ir veiksmingai bus vienijamasi, galbūt tai priartins mus ir prie viską vainikuosiančio formalaus akto. Kad priimtume ir padarytume savu tai, kas svetima, reikia nustoti buvus savimi, susitaikyti ir pasiaukoti. Tačiau, kad susivienytume, ne mažiau svarbu išreikšti save ir visa tai, kas sava. Bet šis savęs išreiškimas nėra katalikybei būdingas sustabarėjimas, savęs teigimas ir puikybė, nėra įsitikinimas, kad, būdamas teisus, turi tiesos pilnatvę. Kol egzistuoja toks savęs teigimas, o būtent tuo persmelkta Vakarų sąmonė, susivienyti neįmanoma.“

Vakarų ir katalikybės kritika, kad ir kokia griežta ji būtų, čia jau nebeužkerta kelio Vakarų ir Rusijos kultūriniam dialogui. Dar daugiau - šis dialogas yra būtina sąlyga įgyvendinti pačią Rusijos idėją. Straipsnis „Rytai, Vakarai ir Rusijos idėja“, iš kurio paimtos šios citatos, parašytas 1922 m., t.y. dar iki Karsavinui oficialiai prisišliejant prie eurazijininkų.

Kaip tik į tokias ir panašias jo idėjas ragino „pro pirštus“ žiūrėti Suvčinskis, pristatydamas Karsaviną kaip kovotoją su katalikybe. Skeptiškas Trubeckojaus požiūris pasitvirtino - ateidamas pas eurazijininkus, Karsavinas atsinešė labai pavojingą idėjų kraitį. Karsavinas tiek 1922 m. (dar ne eurazijininkas), tiek 1925 m. (jau eurazijininkas) yra tas pats rusų visavienybės filosofijos tradicijos puoselėtojas, kuris tikruoju istorijos subjektu visada laikė vieningą Kūriniją, o ne atskiriems istoriniams likimams pavaldžias, už vietą po saule tarpusavyje kovojančias kultūras-monadas.

Šioje visavienybės filosofijos versijoje būties struktūra yra hierarchinė, simfoninė ir asmeninė. Pasaulinis istorinis procesas - tai didinga simfonija, individualias žmogiškas asmenybes hierarchiškai pranoksta simfoninės asmenybės - tautos, kultūros, baž nyčios ir ištisos civilizacijos. Papildydamos viena kitą (tai nereiškia, kad tarp jų nėra konkurencijos!) jos krypsta dieviškai tobulo bendravimo - Švč.Trejybės - link.

1926 m. Paryžiuje buvo išleistas vienas svarbiausių programinių eurazijininkų dokumentų „Eurazijizmas: sisteminio išdėstymo bandymas“. Teksto anonimiškumas leidžia spėti, kad tai - kolektyvinės kūrybos vaisius. Dugino manymu, „pagrindinė autorystė priklauso Savickiui“, bet labai juntama visavienybės filosofijos dvasia, siekiant aprėpti visą Kūriniją (Karsavinas per tardymą NKVD patvirtino dalyvavęs rengiant šį dokumentą).

Karsavino metafizika yra, ko gero, optimistiškiausią per visą Rusijos filosofijos istoriją ir viena optimistiškiausių filosofijos istorijoje apskritai. Manyčiau, būtent šis optimizmas sudarė prielaidas jo „probolševikinei“ nuostatai. Blogis pagal Karsaviną yra netobulas gėris. Nepaisant visų baisybių ir žiaurumų, pasaulis potencialiai yra dangaus karalystė, o rusų tauta apdovanota ypatinga pasaulio dieviškumo intuicija.

Straipsnyje „Religinė bolševizmo esmė“ (1925 m.), parašytame vokiečių kalba, Karsavinas teigė: „Pagrindinė Rusijos stačiatikybės idėja - gyvenimo prašviesėjimo idėja, ne gyvenimo apskritai, bet šio konkretaus gyvenimo. Rytų Bažnyčios dvasia persmelktas rusų krikščionis visą žmoniją, visą kosmosą suvokia kaip tikrą, nors ir netobulą, Kristaus kūną. Religinė užduotis - šį nuodėmingą, bet nuostabų pasaulį tobulinti, kol bus pasiektas begalinis Dievo žmogiškumas.“ Straipsnyje, irgi parašytame vokiečių kalba (jis išspausdintas žurnale „Der Gral“), filosofas teigė: „Rusijos idėja yra religinė idėja. Teoriškai ji suponuoja absoliutų Absoliuto pažinimą, praktiškai - absoliutų Absoliuto įgyvendinimą, t.y. viso to, kas egzistuoja, sudievinimą...“

Taigi Rusijos idėja yra pasaulio perkūrimo, būties atnaujinimo, tobulesnio gyvenimo idėja. Ji skatina ne pasyviai kontempliuoti, o aktyviai ir kryptingai veikti. Karlas Marxas rašė: „Iki šiol filosofai tik aiškino pasaulį, o dabar atėjo laikas jį pakeisti“. Žinoma, Karsavinui, vienam didžiausių rusų religinės filosofijos šulų, buvo visiškai svetimas marksistinės pasaulėžiūros lėkštas materializmas, bet jį žavėjo bolševikų aktyvumas, socialinis patosas, ambicija kurti naują gyvenimą: „Sovietų socializme slypi galingas kūrybinis proveržis. Tai siekis kurti naują gyvenimą, naują visuomenę, naują valstybę, be to, kurti nedelsiant, nelaukiant vos bepasivelkančios senutės istorijos.

[...] Neabejotinai teigiamas ir vertingas Rusijos revoliucijos bruožas yra socialinės ir politinės kūrybos patosas“. Antikrikščioniška bolševikų ideologija ir net jų vykdomos piktadarystės - tai istorijos paviršius, o ne esmė. 1925 m. Karsavinas įtikinėjo skaitytojus: „Kad suprastume komunistinio bolševizmo jėgą ir ilgalaikiškumą, kad jį įveiktume, reikia nugalėti polinkį melodramatiškam jo supaprastinimui, nelaikyti jo esmės vien blogiu, bet už jo blogio ir jo blogyje atrasti iškraipomą tiesą, nes jo jėga bet kokiu atveju yra ne blogyje, o tiesoje. Už maišto žiaurumų ir absurdo, už komunistinių žygių ir revoliucinės frazeologijos beprasmybės reikia įžvelgti naujo gyvenimo simptomus ir, neatsisakant absoliučių vertybių, tam gyvenimui padėti.

Pasak filosofo, „Bolševizmas, t.y. maksimalizmas, yra būdinga rusų tautos ypatybė. Rusai buvo bolševikai nuo pat savo istorijos pradžios“. Didžiausia problema ta, kad „šiuolaikinis bolševizmas nepakankamai bolševikiškas, t.y. nepakankamai rusiškas arba stačiatikiškai krikščioniškas“.

Kitaip tariant, šiuolaikinis bolševizmas nėra įsisąmoninęs Rusijos religinės idėjos, kuri apima daug daugiau už marksizmo peršamą socialinį ir ekonominį tikrovės pertvarkymą, tačiau jis vis tiek yra Apvaizdos įrankis. 1929 m. jau „kairiųjų“ eurazijininkų laikraštyje Eurazija Karsavinas rašė: „Komunistai [...] yra gudrios Istorijos Dvasios nesąmoningi įrankiai ir aktyvūs nešėjai [...] tai, ką jie daro, reikšminga ir reikalinga“.

Karsavinas eurazijininkų mintį išvadavo iš kultūrinės morfologijos ir kultūrinio reliatyvizmo, o Rusijos idėją sugrąžino į pasaulinės istorijos kontekstą. Programiniame tekste „Eurazijizmas“ Karsavinas (beveik neabejotina, kad jis) teigė: Rusijos idėja yra „socialinio ir politinio teisingumo, teisybės (npaedbi), netgi teisingo socialinio ir politinio gyvenimo kitų labui idėja; individas gyvena dėl tautos ir kitų individų, tauta - dėl žmonijos ir kitų tautų. [...] Todėl Rusijos kultūros idealas ne prieštarauja jos bendražmogiškai misijai, o su ja sutampa. [...] pažindami bendražmogišką Rusijos misiją, pažinsime ir pateisinsime Rusijos individualybę“.

Tiek stačiatikiška, tiek bolševikinė (potencialiai vis tiek stačiatikiška) Rusija turi ką pasakyti pasauliui. Spalio revoliucija - ne provincialus sukilimas prieš Petro I pradėtą Rusijos europeizaciją, o „internacionalinė revoliucija, reikalinga ir nešanti gėrį visai žmonijai“. 1928 m. gruodžio 8 d. (beje, tai jau „lietuviškasis“ Karsavino periodas - nuo tų metų sausio jis gyveno Kaune) Eurazijos vedamajame filosofas rašė: „Užgimstančią naujos kultūros formą eurazijizmas įžvelgia sovietų santvarkoje [...] eurazijizmo požiūriu, Rusijos užduotis - atskleisti tai, kas nauja, ko dar nebuvo, kas pasirodo kaip Rusijos genijaus išraiška [...] Tačiau tai yra ir epochos uždavinys, pasaulinės kultūros uždavinys, todėl Rusijos, buriančios aplink save kitų kultūrų gyvas jėgas, paskirtis yra bendraistorinė.

Vis dėlto iškeldamas „bendrą reikalą“ ir materijos vertingumą, eurazijizmas yra aukščiau už siaurą materialistinę pasaulėžiūrą ir savo idėjos pagrindo ieško ne religijų surogate, koks yra komunizmas, bet rusų stačiatikybėje. Pripažindamas antnacionalinę („internacionalinę“) Rusijos revoliucijos reikšmę, eurazijizmas teigia: tai, kas internacionalu, sutampa su tuo, kas nacionalu - rusiška, įgyvendinti pirmąjį įmanoma tik antrajam išsivysčius“.

Kaip draugiškai šiame tekste sugyvena „sovietų santvarka“ su „pasauline kultūra“, „stačiatikybė“ su „Rusijos revoliucija“, „nacionalinis“ su „internacionaliniu“... Karsavinas čia neįžvelgė jokio prieštaravimo. Jo filosofinės prielaidos leido rašyti tokius tekstus „neatsisakant absoliučių vertybių“.

Didinga jo metafizika leido suvokti pasaulį kaip tapsmą Bažnyčia, kaip potencialią dangaus karalystę, o blogį - kaip netobulą gėrį, todėl jam nereikėjo egzistenciškai pasirinkti tarp religinės Rusijos idėjos ir bolševikinės Rusijos tikrovės. Filosofas, pasaulį interpretuodamas kaip teofaniją, įžvelgė šią idėją net ten, kur kiti matė Dievo priešų siautėjimą. Bet „quod licet Jovi, non licet bovi“.

Daugumai „eilinių“ piliečių, mąstančių ne taip metafiziškai, egzistencinį pasirinkimą vis dėlto reikėjo daryti, nes komunistų valdžia Rusijoje nė neketino trauktis ir vis stiprėjo. Intelektualinėje plotmėje susitaikyti su oficialia SSRS ideologija - marksizmu - vertė baimė, kad to nepadariusieji atsidurs Rusijos istorinio proceso užribyje. Praktinėje plotmėje šis pasirinkimas dažniausiai reiškė bendradarbiavimą su sovietų valdžia, o kartais (kaip Marinos Cvetajevos vyro Sergejaus Efrono atveju) ir tarnybą „Kremliaus mafijai“, tapus NKVD agentu.

Savickis 1929 m. apkaltino Euraziją komunizmo propaganda ir marksizmo apologija, eurazijininkų idėjų kompromitavimu ir profanacija. Tačiau prisiminkime jo paties prisipažinimą 1921 m.: „Rusijos ateitį aš linkęs sieti su Sovietų valdžios, vadinančios save komunistine, ateitimi“. Kai Florovskis, galutinai nutraukęs ryšius su eurazijininkais, 1928 m. parašė straipsnį „Eurazijizmo pagunda“, laikraščio „Eurazija“ dar nebuvo. Teologas ir filosofas, vienas iš keturių „Išėjimo į Rytus“ autorių, aršiai kritikavo ne prosovietinę Euraziją, o programinį eurazijininkų tekstą „Eurazijizmas: sisteminio išdėstymo bandymas“. Tai vienas iš kanoninių „ortodoksinio“ eurazijizmo tekstų.

Rusijos ateitis čia siejama, tiesa, ne su bolševikais ir komunistine ideologija, bet su porevoliucinės Rusijos „naujuoju valdančiuoju sluoksniu“. Senasis Rusiją valdęs sluoksnis arba žuvo (dažnai herojiškai) per revoliuciją ir pilietinį karą, arba nešlovingai merdi emigracijoje. Naujasis valdantysis sluoksnis, skirtingai nuo „europeizuoto“ imperinės Rusijos valdančiojo sluoksnio, „organiškai“ išaugo iš liaudies, todėl nėra susvetimėjęs su masėmis, su „apačiomis“. Jo gyvybingumą rodo pergalė pilietiniame kare, o gebėjimą valdyti - tai, kad pavyko išsaugoti buvusios imperijos teritorinį vientisumą. Yra tik viena problema - netinkama ideologija.

Iš Vakarų importuotą marksizmą reikia pakeisti rusų ir kitų Eurazijos tautų prigimtį geriausiai atitinkančia ideologija - eurazijizmu. Todėl „būtina sukurti naują partiją, kuri būtų šios naujos ideologijos nešėja ir sugebėtų užimti komunistų partijos vietą. Ši partija turi vietoj bolševikų tapti pagrindine ir kryptį formuojančia jau susikūrusio naujojo Rusijos valdančiojo sluoksnio jėga“. Komunistus turi pakeisti eurazijininkai arba juos (išskyrus užkietėjusius fanatikus) reikia atversti į eurazijizmą.

Ar toks tikėjimas totalitarinio režimo transformacija nebuvo beviltiškai naivus? „Argi siela - tuščias indas, kuriame kaip nori galima kaitalioti ideologinį turinį? [...] Eurazijininkų vaizdiniams apie ideologijų kaitą būdingas ne tik keistas ir kraupus naivumas, bet ir skausmingai tragiškų religinių-istorinių procesų visiška užmarštis“, - piktinosi Florovskis.

„Kairieji“ eurazijininkai irgi netikėjo, kad įmanomas toks idėjų „perpylimas“, bet jie pasuko į priešingą pusę. Jeigu Rusijos ateitis neatsiejama nuo „naujojo valdančiojo sluoksnio“ ateities, tai istorinis realizmas reikalauja susitaikyti ir su „naujojo valdančiojo sluoksnio“ ideologija.

Argi sovietinės tikrovės apologija Eurazijos puslapiuose nėra natūralaus proceso, kurio prielaidos glūdėjo pačiose eurazijininkų minties ištakose, logiška pabaiga? Argi Karsavino tekstai šiam apgailėtinam ir niūriam procesui nesuteikė tragiško intelektualinio žavesio? Rusijos idėją jis išvadavo iš kultūrinės morfologijos ir kultūrinio reliatyvizmo, sugrąžino jai pasaulinę dimensiją ir ji tapo atvira tarpkultūriniam dialogui.

Deja, čia ir glūdi paradoksas: Karsavinas manė, kad Rusijos dialogas su Vakarais vyks krikščionybės pagrindu, marksistinė frazeologija jam - viso labo tikrovės „paviršius“, o dauguma kairiųjų eurazijininkų būtent marksizmą laikė Rusijos ir Vakarų bendrumo pagrindu. Vasilijus Zenjkovskis „Rusijos filosofijos istorijoje“ teigė, kad Rusijos ir Vakarų filosofinę mintį vienija bendros temos (trys pagrindinės - asmenybė, laisvė ir sociumas), nulemtos krikščioniško tikėjimo.

Beje, socialinę temą Zenjkovskis kildina iš krikščioniškosios Dievo karalystės idėjos. Suvčinskis straipsnyje „Naujieji Vakarai“ aiškino, kad Rusiją su Vakarais sieja bendros „XX amžiaus problemos“. Kas tie „naujieji Vakarai“? Ogi... Sovietų Rusija, perėmusi iš Vakarų pareigą spręsti didžiąsias XX a. problemas (pirmiausia socialines). Komunistinė Rusija įgyvendina slaptą Europos svajonę - socializmą. Ji „kovoja už savo ateitį, nešina svetimomis vėliavomis“ (turimas omenyje pirmiausia marksizmas). Tai jau šis tas daugiau negu vien visavertis kultūrų dialogas. Eurazijininkų valstybės teorijos kūrėjas, teisės filosofas Nikolajus Aleksejevas laikraščio „Eurazija“ poziciją apibūdino kaip „visišką kapituliaciją prieš Vakarus, konkrečiai prieš Vakarų komunizmą“.

Pasak Florovskio, „eurazijininkų sąjūdžio lemtis - dvasinės nesėkmės istorija“. Pridurčiau - ir nepavykusio kultūrinio dialogo istorija. Iš pradžių atmetę galimybę užmegzti Rusijos dialogą su Vakarais autentišku - krikščionybės - pagrindu, vėliau jie ėmė siūlyti, kad toks dialogas remtųsi agresyvia ideologija, kuri skelbia klasių kovą ir neigia religiją. O kokių vertybių pagrindu dvasinį ryšį su Europa ketina užmegzti šiuolaikiniai neoeurazijininkai?

Šiuolaikinio neoeurazijizmo pozicija, palyginti su šio sąjūdžio „klasikų“ nusistatymu prieš „romanų-germanų“ civilizaciją, rodo tam tikrą „posūkį į Europą“. Aišku, ir neoeurazijizmas (ypač Aleksandro Dugino kryptis) yra antivakarietiška, antiliberali ir antidemokratiška ideologija. Vis dėlto Vakarų kritikos (griežčiau pasakius, neapykantos jiems) centras dabar perkeltas anapus Atlanto, į „labiausiai užbaigtą, monstrišką Europos įsikūnijimą - JAV“.

Kita vertus, krinta į akis, kiek daug intelektualinių sąjungininkų (ypač Amerikos kritikos fronte) Duginas randa tarp Europos filosofų. Čia ir „konservatyviosios revoliucijos“ ideologai Arthuras Moelleris van den Bruckas, Oswaldas Spengleris, Jernstas Nikishas, Ernstas Jungeris. Ir „tradicionalistai“ - Julius Evola, Renė Guenonas. Ir „eurokontinentalistai“ - Alenas de Benoist, Jeanas Thiriart as, kuriam priklauso geopolitinė Eurazijos „nuo Dublino iki Vladivostoko“, kaip atsvaros Amerikos dominavimui, vizija (eurazijizmo „tėvų“ požiūriu, tai būtų visiškas nesusipratimas), Robertas Stickeras, Claudio Mutti, Marco Battarra, Christianas Buche, Carlo Terracciano (daug pasako šio italų filosofo, kuris, pasak Dugino, yra „įsitikinęs eurazijininkas“, teksto pavadinimas „Amerika - tai mirtis. Eurazija - tai kelias ir gyvenimas“). Vienas kritikas, prikišdamas neoeurazijizmui autentiškos stačiatikiškos pasaulėžiūros stoką, apibūdino jį kaip „keistą, vakarietiškai aranžuotą Rytų mistikos ir Vakarų ezoterikos mišinį“.

Krikščioniškosios pasaulėjautos nuosmukis, paženklinęs XX a. trečiojo dešimtmečio eurazijizmą, dabar yra dar akivaizdesnis. „Eurazijizmo doktrina - daugeliu atžvilgių geopolitinė doktrina“, - teigia Duginas pratarmėje Piotro Savickio raštams ir išvardija kelis „romanų-germanų“ geopolitikos klasikus: H.J.Mackinderis, A.Mahanas, V. de la Blache'as, K.Schmittas, N.Spykmanas.

Būtent geopolitikos, pasak Dugino, „unikalaus mokslo“, atradimas yra bene vertingiausias eurazijininkų įnašas į Rusijos minties istoriją. Todėl rusų geopolitikos pradininkas Savickis yra „nuostabus mąstytojas, iškilus konservatyvusis revoliucionierius, ryškus Trečiojo kelio ideologas“, o Karsavinas, Rusijos idėją sugrąžinęs į bendrą krikščionišką universumą, atvėręs kultūrinio dialogo tarp Rusijos ir Europos galimybę, yra „gana vidutiniškas filosofas“.

Neoeurazijizmo flirtas su Europos intelektualine tradicija daugiau negu akivaizdus. Duginas to neneigia. Jis neslepia susižavėjimo, kad eurazijizmo teisės teoretikas Aleksejevas rėmėsi Spengleriu, Schmittu, net Guenonu. Esą „jau vien šitas faktas rodo, koks teisingas ir tikslus yra mūsų nuolat pabrėžiamas eurazijizmo tapatinimasis su pagrindine vakarietiškojo tradicionalizmo linija, su Trečiojo kelio ir konservatyviosios revoliucijos teorijomis“. Dialogas su Europa užmezgamas, bet Guenono, galiausiai persimetusio į islamą, ir Evolos, mėginusio reanimuoti indoeuropiečių „pagonybę“, nemažai prisidėjusio prie fašizmo ideologinio pagrindimo, tradicionalizmas nedaug ką bendro turi su krikščioniškąja tradicija.

Kaip ir eurazijizmo „klasikai“, ne krikščionybę Duginas laiko dialogo tarp Rusijos ir Europos pamatu, jis remiasi iš esmės jau nukrikščionėjusios Europos intelektualiniais produktais. Akmuo, ties kuriuo suklupo XX a. trečiojo dešimtmečio eurazijininkai, vadinosi marksizmas. XXI a. eurazijizmas nesugeba atsilaikyti prieš kitas nukrikščionėjusios Europos intelektualinės tradicijos pagundas: tradicionalizmą, „konservatyviąją revoliuciją“, geopolitiką.

Prisiminkime Florovskio žodžius: „Posūkį į Europą pateisino ne techninės reikmės, bet religinės kilmės ir užduoties vienybė [...] Rusiją ir Europą sieja Kristaus vardas, kad ir kaip jis būtų iškraipytas ir net išniekintas Vakaruose. Yra gili ir neįveikta religinė riba tarp Rusijos ir Vakarų, bet ji nepanaikina jų vidinio mistinio-metafizinio ryšio ir krikščioniško solidarumo. Rusija, kaip gyva Bizantijos paveldėtoja, liks stačiatikiškais Rytais nestačiatikiškiems, bet vis tiek krikščioniškiems, Vakarams vieningo kultūrinio-istorinio ciklo viduje“.

XXI a. pradžios eurazijininkai dar mažiau gabūs (neturi jie savojo Karsavino!) megzti dialogą su Europa autentišku Rusijos ir Europos kultūrų - krikščionybės - pagrindu.

Stačiatikybė jiems yra tik fasadas ir deklaracija, o ne kūrybiškai besiskleidžianti tikrovė, į neoeurazijininkų tekstus dar įžūliau braunasi dvasios ir pagoniški dievai. Bet kalbėtis su Europa vis tiek reikia. Negalima nesikalbėti. Negi su Konfucijumi ir Buda bendraus rusų mintis? Ir tasai pokalbis vyksta.

Deja, nedaug gyvos krikščioniškos dvasios beturi europietiško intelektualinio dialogo partneriai. Kristaus mokymą vis labiau išstumia „unikalus mokslas“ - geopolitika.