Kovo 11-oji prieš devyniolika metų: istorinio sekmadienio chronologija

1990 m. kovo 10 d. Vilniuje prasidėjusios naujai išrinktos Lietuvos TSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos (AT) dvyliktojo šaukimo pirmosios sesijos antroji diena. Mandatų komisijai pripažinus naujai išrinktų deputatų įgaliojimų teisėtumą, rytiniame posėdyje įvyko rinkimai į LTSR AT Pirmininko postą. Romualdui Ozolui ir Kazimierui Motiekai atsisakius balotiruotis, buvo balsuojama už dvi kandidatūras – Algirdą Mykolą Brazauską ir Vytautą Landsbergį.

Savo programinėje kalboje A. Brazauskas pažymėjo, kad „Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas – pagrindinis ir neatidėliotinas uždavinys“. Todėl, anot kalbėtojo, kelias į nepriklausomybę „turi būti labai gerai apmąstytas“. „Aš gerai suprantu, kad Lietuvos nepriklausomybė, paskelbta 1918 metų vasario 16 dieną, jos pakartotinis paskelbimas 1920 metų Steigiamajame Seime buvo istorinis aktas, - sakė A. Brazauskas. – Šio Nepriklausomybės akto niekas, kaip žinia, nėra panaikinęs. Jis galioja iki šios dienos“. Pretendento nuomone, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba turi „visišką teisę pasiremti šia istorine data ir toliau planuoti tolesnį politinį Lietuvos kelią į tikrąją realiąją nepriklausomybę“.

Tarp kitų A. Brazausko paminėtų problemų, kurias jis siūlė spręsti derybų su SSRS vyriausybe keliu, - sovietinės armijos Lietuvos TSR teritorijoje statusas bei „ekonominės padėties, ekonominių ryšių išsiaiškinimas“. „Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimui mes turėtume veikti lygiagrečiai tiek politikos, tiek ekonomikos sferoje, - pabrėžė kandidatas į AT Pirmininko postą. –

Aš esu realaus suvereniteto įtvirtinimo šalininkas. Vien politinio įtvirtinimo nepakanka – mano supratimu, jis turi būti lygia greta statomas ant tvirtų ekonominių pagrindų“. Į Aloyzo Sakalo klausimą, ar „reikėtų nedelsiant paskelbti politinę nepriklausomybę, o po to tvarkyti ekonomiką, ar pirmiausia reikia sutvarkyti ekonomiką, o tik po to skelbti politinę nepriklausomybę“, A. Brazauskas sakė negalįs atakyti „vienareikšmiškai“. Jo manymu, „tai turėtų būti daroma lygiagrečiai, nesistengiant konfrontuoti, kad tai neapsunkintų mūsų tolesnių veiksmų“.

Kalbėdamas apie savo programines nuostatas kandidatas į LTSR AT Pirmininko postą V. Landsbergis sakė, kad jo programa – tai ne „kokia nors asmeninė programa“. Principinių pretendento siekių šaltinis glūdi prelegento paminėtoje Sąjūdžio rinkiminėje platformoje, taipogi Sąjūdžio (ne tik kaip organizacijos) esmėje, didžiulėse Atgimimo laikotarpio permainose. „Mūsų bendras uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti jas toliau, - pabrėžė V. Landsbergis. – Tos kūrybos galias atskleidžia tik laisvi žmonės laisvoje žemėje. Mums reikia ateiti į savo laisvą žemę ir apginti mūsų pačių, mūsų vaikų gyvenimą. Mes jau ateiname, mūsų jau daug, todėl gyvenimas keičiasi greitai ir dabar stovime ant istorinio lūžio slenksčio. Aš manau, kad galiu prie to prisidėti“. Kandidatas pažadėjo sieksiąs santarvės „tarp skirtingų žmonių grupių ir politinių jėgų Lietuvoje, tarp Lietuvos tautų, tarp Lietuvos ir jos kaimynų“.

Į Česlovo Juršėno klausimą, ar nereikėtų „po mūsų laukiamų ir planuojamų sprendimų Aukščiausiojoje Taryboje neatidėliojant surengti referendumą, kad visa Lietuva paremtų mūsų būsimą sprendimą ir referendumu patvirtintų savo pasiryžimą bet kokiems sunkumams vardan laisvės“, V. Landsbergis atsakė: „Man atrodo, kad jūsų klausimas yra ne visai logiškas. Kalbate apie sprendimą, kuris bus padarytas, o po to apie referendumą, ar daryti tą sprendimą. Į šiuos rinkimus, kaip jūs žinote, Sąjūdis ėjo su labai aiškia rinkimine platforma. Aš manau, kad Lietuvos žmonės nėra naivūs, juo labiau girdėdami gausius ir dažnus perspėjimus, kaip jiems bus blogai. Ir vis dėlto jie balsavo už Sąjūdžio platformą su aiškiai įvardintais tikslais. Tai galima laikyti taip pat referendumu, nors formaliai jis ir nebuvo įformintas“.

Vakariniame posėdyje paaiškėjo, kad Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku išrinktas profesorius V. Landsbergis. Už jį balsavo 91 deputatas, prieš – 42, o už A. Brazauską – 38, prieš – 95. Savo atsiminimuose V. Landsbergis rašo: „Mes (Sąjūdžio deputatai. – A.K.) žinojome, kad Brazauskas nenori tikros Nepriklausomybės. Nors komunistų programoje Lietuvos Nepriklausomybė taip pat buvo įrašyta, tačiau Brazauskas į tai žiūrėjo kaip į laipsnišką procesą, atseit, reikia iš anksto susitarti gauti Maskvos sutikimą, pamažu stiprinti pozicijas, nekomplikuoti santykių su Gorbačiovu. Dėl tų priežasčių pirmininko reikėjo tik iš Sąjūdžio, nors mes jautėmė, kad dirbti gal teks neilgai, nes mus gali išvaikyti ir įvesti kokią nors diktatūrą“.

Išklausius V. Landsbergio įžanginę kalbą, paskelbiami AT Pirmininko pavaduotojų ir sekretoriaus rinkimai. V. Landsbergis į pavaduotojo pareigas pasiūlė A. Brazauską, tačiau jis balotiruotis nesutiko. „Neseniai paskelbti balsavimo rezultatai, kurie yra ne mano naudai, aš tai gerai suprantu. Todėl manau, kad jeigu dauguma mūsų parlamento narių pasisakė prieš mane, tai man visiškai netiktų būti vadovybėje“, - konstatavo A. Brazauskas. Tuomet AT Pirmininkas pateikė Bronislovo Kuzmicko, Kazimiero Motiekos ir Česlovo Stankevičiaus kandidatūras. Balsų dauguma visi trys išrenkami AT Pirmininko pavaduotojais. Po to, V. Landsbergiui pasiūlius, Lietuvos TSR AT sekretoriumi patvirtinamas Liudvikas Sabutis.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybai (MT) grąžinus savo įgaliojimus naujai išrinktai Aukščiausiajai Tarybai, deputatai nusprendė pratęsti MT galių vykdymą, kol bus sudaryta naujoji Vyriausybė, o MT Pirmininko pareigas laikinai pavedė Kazimierai Prunskienei.

Atlikus šias procedūras, parlamentarai priėmė deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, kurioje atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuvos rinkėjai, suteikdami deputatams tautos įgaliotinių statusą, įpareigojo juos atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Deklaracijoje nutarta nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą vadinti Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Po to sesijoje patvirtintas įstatymas, kuriame nuspręsta „Konstitucijoje ir kituose teisiniuose norminiuose aktuose vartoti vienintelį oficialų valstybės pavadinimą „Lietuvos Respublika“, Vytis paskelbtas oficialiu Lietuvos Respublikos valstybės herbu ir ženklu, o Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pavadinimas pakeistas į „Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą“.

22 val. 44 min. absoliučia balsų dauguma (124 deputatams balsavus už, nė vienam nebalsavus prieš ir 6 susilaikius) priimtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktas, kuriame rašoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.

Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą”.

Sugiedojus valstybinį himną, deputatai pasveikino vienas kitą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo proga. Po audringų plojimų bangos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis tarė: “Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva. Galėtume sušukti: Latvija bus laisva! (Deputatai skanduoja šiuos žodžius.) Dabar – Estija bus laisva (skanduojami ir šie žodžiai), ir visos kitos, kurios dar nelaisvos”.

Virgilijus Čepaitis, išreiškęs mintį, jog 1990 m. kovo 11-oji “XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918 metų vasario 16-oji”, pasiūlė po Nepriklausomybės Aktu pasirašyti visiems už jį balsavusiems deputatams, o ne tik LR AT Pirmininkui V. Landsbergiui ir AT sekretoriui L. Sabučiui.

Po to Aukščiausioji Taryba patvirtino įstatymą, kuriuo remiantis sustabdytas LTSR ir SSRS Konstitucijų galiojimas Lietuvos teritorijoje ir atnaujintas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos veikimas, išreiškiantis nepriklausomos Lietuvos tęstinumą. Tačiau netrukus ši Konstitucija buvo sustabdyta, o vietoj jos deputatai priėmė Lietuvos Respublikos laikinąjį Pagrindinį įstatymą.

Vėlai vakare balsų dauguma priimtas įstatymas, pabrėžiantis visų buvusių Lietuvos TSR sąjunginio – respublikinio pavaldumo ministerijų ir kitų valstybinių įstaigų absoliučią priklausomybę Lietuvos Respublikai. Specialiu nutarimu Aukščiausiajam teismui, Prokuratūrai, Valstybiniam arbitražui ir Liaudies kontrolės komitetui sesijoje taip pat pratęsti turimi įgaliojimai, kol bus suformuoti nauji valstybiniai organai.

Sesijos pabaigoje Lietuvos Respublikos AT kreipėsi į pasaulio tautas, tikėdamasi jų paramos bei solidarumo. “Mūsų sprendimas nėra nukreiptas nė prieš vieną valstybę, nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautybę, - teigiama dokumente. – Tai kelias, kuris leidžia užtikrinti Lietuvoje žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises, atsiverti laisvam bendravimui, įnešti mūsų atsakomybės ir darbo indėlį į kuriamą teisingumo ir santarvės pasaulį. Tepadeda mums Dievas ir visi geros valios žmonės”.

Istoriko profesoriaus Edvardo Gudavičiaus žodžiais tariant, “Kovo 11-oji tapo pradžia grandininės reakcijos, sugriovusios Sovietų imperiją. Taip Kovo 11-oji įėjo į pasaulio istoriją. Lietuvoje ji gretintina su Vasario 16-ąja, pasaulyje – bent jau su Wilsono 14 punktų ir Atlanto chartija”.