Lietuvą įsimylėjęs švedas J.Ohmanas: „Lietuva yra kaimų kaimas, bet fainas“ (nuotraukos)

Kuklioje kontoroje burzgia kompiuteriai. Čia J.Ohmanas dabar dirba be laisvų dienų, kartais net 14 valandų per parą. Didžiuliuose redagavimo ekranuose sukasi filmo apie smogikus – Sovietų Sąjungos užverbuotus žmones, kurie pokario metais turėjo sunaikinti partizanų judėjimą (J.Ohmano dokumentinio filmo “Smogikai” premjerą šį vakarą, 19 val. 30 min. rodys Lietuvos televizija).

„Visą gyvenimą bijojau. Su partizanais būdamas bijojau. Perėjau į kitą pusę – irgi bijojau“, – ekrane pasakoja žmogus, kurį lietuviai vadintų išdaviku. J.Ohmano kamera užfiksavo daug kraupių Lietuvos praeities paslapčių – jis kartu su lietuviu istoriku Rytu Narvydu šnekinosi likusius gyvus pokario rezistencijos liudininkus.

Ne smerkti sovietų agentus, o išklausyti – toks buvo jų darbo principas. „Kiekvienas žmogus turi savo logiką. Lietuviai dažnai smerkia – blogai, ir viskas. Tačiau reikėtų mąstyti apie tai, kodėl žmogus taip pasielgė“, – švedas tvirtina esąs pasiruošęs bendrauti su visais – net pačiais didžiausiais nusikaltėliais.

„Partizaninis karas - siaubingas reiškinys, – įsitikinęs J.Ohmanas, besidomintis Lietuvos rezistencijos istorija dešimt metų , – Toks karas priešino žmones viduje. Žmones baugino ir stribai, ir partizanai. Girdėjau, kad kaimiečiai stribų nekęsdavo, o partizanų bijodavo. Tai natūralu – jei esi paprastas žmogus, tau juk svarbiau ramiai pamelžti savo karvę“.

Partizanai nebuvo šventi. Švedas įsitikinęs – nuomonė, kad civilius gyventojus žudė sovietai, norėdami apjuodinti besipriešinančiuosius režimui, nebūtinai yra teisinga. „Beveik kas antrame kaime girdėjau, kad atėję „miškiniai“ nušovė žmogų, kai kur - net visą šeimą. Karine prasme tie susidorojimai gal buvo pateisinami - taip likviduodavo šnipus. Tačiau galima suprasti ir tuos nužudytųjų artimuosius, kurie partizanus vadina banditais“, - svarsto J.Ohmanas. Praeities įvykių liudininkai švedui pasakojo, kad žudikus dažnai pažinojo - jie buvo gretimo kaimo jaunuoliai.

„Žmonės yra žmonės - jie linkę sužvėrėti. Žinoma, negalima pamiršti, kad sovietai visą laiką stengėsi supriešinti gyventojus“, - J.Ohmanas mano, kad sovietinės sistemos blogybių negalima pamiršti, tačiau būtina kritikuoti ir pačių lietuvių elgesį.

Filmas „Smogikai“ – tik vienas iš Lietuvoje nuveiktų švedo darbų. Netrukus lietuviai išvys J.Ohmano ir jo kolegos Ryto Narvydo filmą apie nepriklausomybės praradimą 1940 metais, kuriame svarstoma, ar Lietuvai vertėjo priešintis.

Puikiai lietuviškai mokantis J.Ohmanas į švedų kalbą išvertė nemažai lietuviškų knygų. Jo lentyną puošia švedų kalba išleisti Juozo Lukšos „Partizanai“, Jurgio Kunčino „Tūla“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Sigito Parulskio „3 sekundės dangaus“.

Kodėl jis visa tai daro, jeigu neturi nė lašo lietuviško kraujo? Sutiktų lietuvių akys prisipildo nuostabos, kai J.Ohmanas taria: „Esu supergrynas švedas – bent septynių kartų mano protėviai buvo švedai“.

Jam jau atsibodo pasakoti savo atvykimo į Lietuvą istoriją. Studijų metais J.Ohmanas su draugu nusprendė pakeliauti. Bastytis po Vakarus atrodė per ramu. Todėl patraukė į Rytų Europą – buvo girdėjęs, kad ten vyksta kažkoks bruzdėjimas.

Per tą 1989-ųjų kelionę Lenkijoje J.Ohmanas pirmąsyk susidūrė su lietuviais. Kai pirmą sykį išgirdo žodį „Lithuania“, jis net nesuprato, iš kur tie žmonės. Tačiau greitai labai susidomėjo. Grįžęs į Švediją, jis smalsiai sekė žiniasklaidos pranešimus apie Baltijos valstybių ryžtą atgauti nepriklausomybę. Tuomet pats dirbo žurnalistu – rengė reportažus Švedijos visuomeniniam radijui.

„Mes, švedai, irgi bijojom Sovietų Sąjungos. Todėl visiems buvo didžiulis įspūdis, kad kažkas anapus jūros triukšmauja. Šiandien beveik kiekvienas švedas žino, kad buvo toks V.Landsbergis – tik jie klaidingai mano, kad jis buvo prezidentas“, – J.Ohmanas blokados metais užsidegė noru atvykti į Lietuvą. 1990–aisiais į Baltijos valstybes patekti užsieniečiams buvo sunku. Tačiau švedas rado nelegalų būdą, kaip prasmukti – dabar mįslingai šyptelėjęs jis tvirtina negalįs atskleisti konkrečių detalių.

Niūrūs sostinės Fabijoniškių daugiaaukščiai J.Ohmanui priminė George’o Orwello kūrinių vizijas. „Dieve mano, G.Orwellas buvo teisus - tokia buvo mano pirmoji mintis“, - švedas prisimena, kad jautėsi dviprasmiškai, kartu išgyveno ir siaubą, ir džiugesį.

Tačiau sutikti lietuviai G.Orwello kūrinių personažų švedui nepriminė. Ore tvyrojo vilties ir laukimo nuotaika. „Mane pakerėjo vienybė. Dabar net keista taip teigti. Šiandien puikiai suprantu, kad Sąjūdyje buvo daug susiskaldymo“, - samprotauja J.Ohmanas, kurio planuose - ir filmo apie Lietuvos Sajūdį kūrimas.

Antrąkart į Lietuvą švedas grįžo ne kaip žurnalistas, o kaip liuteronų kunigas. Teko padirbėti Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje. J.Ohmanas Upsalos universitete studijavo teologiją ir rimtai mąstė tapti dvasininku. Tačiau vėliau, dar nepriėmęs šventinimų, jis nusprendė – toks kelias ne jam. Kurti filmus ir versti knygas – kur kas įdomiau.

1993-aisiais J.Ohmanas įsigijo Lietuvoje nedidelį butą, pro kurio langą matyti devynios Vilniaus senamiesčio bažnyčios. Kai būna Lietuvoje, jis kasryt pėsčiomis eina į Lietuvos radijo ir televizijos pastatuose įrengtą savo studiją. Jis nemato reikalo pirkti automobilio – be jo jaučiasi laisvesnis.

Žinoma, lietuvius toks požiūris stebina. O švedą stebina, kad ne itin turtingai gyvenantys lietuviai gali važinėti tokiomis geromis mašinomis. „Žmonės ima - na, imdavo - kreditus, o paskui jiems nuolat trūksta pinigų. Vidurinės klasės Lietuvoje beveik nėra. Vieni gyvena pertekliuje, kiti – skurde“.

Kai žmonės jo klausia, kaip Lietuva pasikeitė per keliolika metų, švedas atsako dviprasmiškai: „Daug kas keičiasi ir kartu niekas nesikeičia“. Sovietmetis įrėžė gilius randus. „Yra žmonių, kurie deda visas pastangas, kad sukurtų savo Lietuvą. Tačiau daugelis lietuvių yra visuomet pasirengę bėgti arba pasiduoti“, - kartais Lietuvos vaizdas J.Ohmanui atrodo liūdnas. „Vakarų šalyse žmonės tiki, kad kažką gali pakeisti. O čia keturi iš penkių žmonių nori emigruoti“.

Lietuviams J.Ohmanas nebijo išsakyti karčios kritikos. Kritikuoja jis viską – net lietuvių mokėjimą kritikuoti. „Televizijos laidose matau sakančius – ne, jūs visiškai manęs nesupratote, jūs nusišnekate. O reikėtų sakyti: aš jus suprantu, esate iš dalies teisus, bet nesutinku su tuo ir tuo“. J.Ohmanas pastebi, kad lietuviai kritiką dažnai supranta kaip asmeninį puolimą. Žmogus neatskiriamas nuo veiksmo, todėl veiksmo kritikavimas reiškia, kad nori kritikuojamąjį sužlugdyti.

„Lietuvoje apskritai visas gyvenimas toks dvigubas, kad kritikuoti tiesiog būtina abi puses. Pavyzdžiui, aš kritikuoju žmones, kurie dejuoja, kad viskas blogai, ir nieko nedaro. Pasiekti savo tikslų įmanoma, jei įdėsi daug pastangų. Tačiau matau ir kitą pusę – iš tiesų žmogus, kuris nori kažką daryti, Lietuvoje dažnai sulaukia reakcijos “dink iš čia”, – sako J.Ohmanas, – Dar labai trūksta empatijos - jei padarysi klaidą, niekas tavęs nesistengs suprasti. Tai yra primityvios, provincialios visuomenės bruožas“.

Tačiau jis Lietuvoje mato galimybę mokytis, kaip kovoti už savo idėjas. „Jei gebi atrasti sąveiką su lietuviais, gali būti sukurti nenugalimi dalykai. Deja, sąveikos nebuvimas yra viena šios postsovietinės visuomenės problemų - galbūt net pati didžiausia“.

Nors daugelį lietuvių kamuoja baimė išsiskirti, žvaigždžių kultas čia itin stiprus. J.Ohmanas turi savo paaiškinimą: „Sovietmečio visuomenėje žmogaus kaina buvo itin maža. Tas beprotiškas susidomėjimas žvaigždžių šou rodo visuomenės norą rasti priešingybę – aš esu kažkas, aš galiu būti išskirtinis, ypatingas“.

Kita vertus, švedą stebina, kaip dažnai lietuviai nesugeba viešai pristatyti savo minčių. Apsilankęs Vilniaus knygų mugėje jis pastebėjo, kad daugelis pristatymų panašūs į savimeilės paradus: „Viena knyga, vienas autorius, o scenoje kokie penki ar net septyni žmonės, kuriems visiems reikia leisti paplepėti. O klausytis to plepėjimo dažnai labai nuobodu“.

Lietuvių nemokėjimas įsiklausyti į vienas kitą gali būti ir priežastis, kodėl Lietuvoje nekuriami nenuobodūs vaidybiniai filmai. Filmo kūrimas yra didelės žmonių komandos darbas. „Šiuolaikiniai lietuviški vaidybiniai filmai – „pravalų pravalas“, – žargonu rėžia švedas, – Su viltimi ėjau į „Nereikalingus žmones“, emigracija – tokia aktuali tema. Tačiau po pusės filmo užsinorėjau išeiti“.

Per gyvenimo Lietuvoje metus apie filmų kūrimą švedas prisiklausė daug negražių gandų – pavyzdžiui, apie tai, kaip filmavimo grupė sėdi ir tik geria, užuot stengęsi kuo geriau atlikti savo darbą. Jo manymu, geri filmai apie Lietuvos tapatybę yra itin reikalingi - tai padeda ne tik pristatyti Lietuv ą pasauliui, bet ir iš šalies pažvelgti į save.

Kaip švedas pasiūlytų lietuviams tobulinti visuomenę? Pradėti galvoti apie bendras pastangas ir jų įgyvendinimą, ieškoti tapatybės, tobulinti švietimo sistemą - toks jo atsakymas.

„Lietuviai kartais lietuviškumu rūpinasi per mažai, o kartais - per daug ir ne ten, kur reikia. Man vienas žaviausių Lietuvos bruožų yra daugiakultūriškumas. Susitelkimas vien į save daro žalą tautos kultūrai. Reikia duoti erdvės kitiems supratimams“.

Čia pat švedas J.Ohmanas nuramina, kad visa jo kritika nereiškia, kad Lietuvoje gyventi yra blogai – juk jis pats čia sėkmingai ir įdomiai gyvena. „Lietuva yra kaimų kaimas. Tačiau man tai atrodo „fainas“ kaimas. Reikia tą praeities šūdų kibirą suvalgyti, o tada kartu imtis darbų. Tada bus geriau“.