S.Tamkevičius: „Buvo padaryta klaida labiausiai Lietuvos vardo tūkstantmetį minėti sostinėje“

Bet šiandien, kalbant apie plačiai švenčiamą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, dažniausiai nutylima apie šį žmogų.

- Kam dar, be Bažnyčios, reikėtų daugiau dėmesio skirti šv. Brunono - vyskupo misionieriaus gyvenimui ir apaštališkajai veiklai, gražiai pagerbiant atminimą žmogaus, kurį mūsų mokslininkai netgi yra pavadinę Lietuvos Kolumbu? - naujienų agentūros ELTA korespondentė kalbėjosi su Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku, Kauno arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi.

- Lietuvos vardo paminėjimas yra neatskiriamas nuo arkivyskupo Brunono mirties paminėjimo, todėl visai nesvarbu, kas mini Lietuvos vardo tūkstantmetį - Valstybė ar Bažnyčia - reikia kalbėti ir apie to vardo paminėjimo aplinkybes. Dar būtų galima suprasti šv. Brunono asmens nutylėjimą, jeigu jis Evangeliją būtų nešęs su kardu rankose, o iš tikrųjų jis buvo taikiausias misionierius, kuris, giliai tikėdamas į Jėzų Kristų ir savo širdyje puoselėdamas meilę prie Baltijos jūros gyvenantiems žmonėms, ėjo pas juos ir siekė dalytis su jais savo dvasiniais turtais. Be to, kaip liudija istorija, drauge su evangelizacija eidavo civilizacija ir kultūra. Todėl yra visiškai nesuprantamas vien tik Lietuvos vardo minėjimas, nekalbant apie esmines šv. Brunono misijos aplinkybes.

- Šv. Brunono gimtinėje Kverfurte (Aukštutinėje Saksonijoje) ir Leipcigo universitete buvo surengta tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos ir Vengrijos mokslininkai. Ar kas nors panašaus planuojama Lietuvoje, išryškinant šv. Brunono misijos reikšmę ir istorinį aplinkos kontekstą?

- Aš galiu kalbėti tik apie tai, ką planuoja daryti Bažnyčia. 2008-ųjų gruodžio pabaigoje paskelbiau, kad Kauno arkivyskupijoje pradedame minėti Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų, kuris tęsis ištisus metus, ir kad šį jubiliejų minėsime kiekvienoje arkivyskupijos bažnyčioje. Kauno ir kitose didelėse parapijose ruošime keturias dienas truksiančias evangelizacijos šventes, kuriose kalbėsime ne tik apie šv. Brunoną, bet ir apie evangelinių vertybių svarbą žmogaus ir visuomenės gyvenime, ypač šiandien, kai dėl šių vertybių trūkumo visuomenėje viešpatauja totalus nesusikalbėjimas ir moralinė degradacija. Vyskupų konferencija nutarė, kad Lietuvos tūkstantmetis bus minimas visose vyskupijose per didžiuosius atlaidus, todėl šiam minėjimui Šiluvoje paskyriau net aštuonias rugsėjo dienas.

- Kiek prisimenu, Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui buvo pradėta ruoštis prieš dvylika metų, jam skirti pinigai jau seniai padalyti, todėl nedrįsčiau kaltinti kurio nors dabartinio ministro, kad jis pinigus nukreipė ne ten, kur reikia. Be to, visi žinome, kokios sunkmečiu finansinės galimybės. Man atrodo, jog buvo padaryta klaida labiausiai Lietuvos vardo tūkstantmetį minėti sostinėje, ir didžiausi pinigai buvo nukreipti šiems renginiams. Šiandien tikriausiai jau nieko neįmanoma pakeisti, juo labiau kai Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas yra susietas su Europos kultūros sostinės renginiais. Norisi tikėti, kad ateityje tokios apmaudžios klaidos nebus kartojamos, ir vyriausybėms rūpės ne tik sostinė, bet ir tolimiausi Lietuvos kampeliai, nes ir ten gyvena tie patys Lietuvos žmonės.

- Beje, daliai sostinės renginių su tūkstantmečio „etikete“ biudžeto lėšų atsiranda, o kai reikėjo išleisti knygą apie šv. Brunono įamžinimą Pažaislio vienuolyno freskose, jos leidimą finansavo Bažnyčia, gyvenanti iš tikinčiųjų aukų. Ar neprašėte valdžios tam pinigų, ar prašėte, bet negavote ir, jei galima, tai atvirai: apie ką kalbėjotės susitikime su Vyriausybės vadovu Andriumi Kubiliumi?

- Kadangi ne aš leidau knygelę apie šv. Brunono freskų įamžinimą Pažaislio freskose, negalėčiau tiksliai atsakyti apie jos leidybos aplinkybes. Žinau tik tiek, kad šią leidybą kukliai parėmė Kauno savivaldybė, o trūkstamas lėšas leidėjai rinko iš privačių aukotojų.

Prieš kelias dienas buvau priėmime pas Vyriausybės vadovą Andrių Kubilių, kalbėjomės apie dabartinį sunkmetį ir kaip reikėtų įveikti jį su mažiausiais nuostoliais. Ta proga kalbėjomės ir apie Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą. Apgailestavau, kad beveik dauguma šio minėjimo renginių vyks sostinėje ir pasiūliau daug pinigų nekainuosiančią galimybę tūkstantmetį minėti visose Lietuvos savivaldybėse ir net seniūnijose. Savivaldybės, bendradarbiaudamos su parapijomis, labai šauniai galėtų paminėti tiek Lietuvos vardo tūkstantmetį, tiek pirmojo misionieriaus šv. Brunono žygį į Lietuvą. Bažnyčia paminėtų šv. Brunoną, o savivaldybės daugiau susitelktų prie pasaulietinio renginio suorganizavimo.

- Šv. Brunono Bonifaco iš Kverfurto gyvenimą ir prieš tūkstantį metų įvykusią krikšto misiją į Lietuvą vaizduoja Pažaislio vienuolyno freskos - vienintelis Lietuvoje šio šventojo ikonografijos pavyzdys. Vokietijoje birželio ir rugsėjo mėnesiais rengiama paroda „Šv. Brunonas iš Kverfurto - Europos misionierius ir taikdarys“. Gal tarp šios parodos eksponatų bus ir Pažaislio vienuolyno freskų atvaizdų? Jei ne, tai kas privalėtų pasistengti, kad jų ten atsirastų?

- Tikrai labai tiktų, kad šioje parodoje būtų ir Pažaislio bažnyčios freskų atvaizdų, kalbančių apie šv. Brunono misiją į Lietuvą, tačiau apie Lietuvos norą dalyvauti užsienyje organizuojamose parodose sprendžia ne vyskupai, o Kultūros ministerija, ir tokie klausimai nederinami pačiu paskutiniu momentu.