Taip Jonas Mekas pavadino savo naujausią projektą, pristatytą garsiojoje Londono „Tate Modern“. Keturios dalys, vaizdinis jo 1990–1991 metų dienoraštis, sudarytas iš ištraukų vaizdo kamera filmuojant Niujorko kambaryje stovinčio televizoriaus ekraną kaskart, kai per žinias rodydavo reportažus ir informaciją apie Lietuvą. Keturios dalys, transliuojamos visą dieną. Prisipažinsiu, dešimtą ryto nuėjau manydama – pažiūrėsiu kokią vieną dalį, ir – namo. Iš „Tate“ išėjau tik po šešių, pamačiusi visas keturias.
J.Meko „Lietuva ir SSSR žlugimas“ įtraukė dėl daugelio priežasčių: prisiminimų, įdomios, mums nežinotos informacijos, meistriško Meko tempo ir vaizdo medžiagos redagavimo. Tikrai išeini įsitikinęs, kad Mekas – ne vien kino legenda, ne vien svarbiausias šiuo metu gyvenantis lietuvių menininkas, bet ir turbūt vienas didžiausių lietuvių mąstytojų.
Iš buitine vaizdo kamera nufilmuotų reportažų jis sukuria trilerį. Trilerį, kurio pagrindinis herojus – mūsų, lietuvių, laisvės siekis. Šio herojaus Mekas ilgame „aktorių“ sąraše, kuris praslenka pro žiūrovų akis filmo pabaigoje, neįvardina.
Aktorių daugybė. Tai – ir televizijos ekrane matomi amerikiečių žurnalistai, politologai, analitikai, ir žinių laidų vedėjos, kurios pagražintos profesionaliais dvidešimties metų senumo mados makiažais, didžiulėmis laku supurkštomis šukuosenomis ir dar didesniais švarkų pečiais, ir George'as Bushas Vyresnysis.
Taip pat – anuometinis Vakarų numylėtinis Michailas Gorbačiovas – tais laikais, kai dar darė pasaulio politiką (dabar daro tik „Louis Vuitton“ reklamas ir, kartu su dviem kagėbistais „verslininkais“, tėvu ir sūnumi Lebedevais, kasmetį „labdaros“ balių Londone).
Žinių reportažuose jį regime žavų ir besišypsantį – Vašingtone, dar žavesnį ir flirtuojantį matome susitikime su darbininkėmis Vilniaus fabrike, ir visai nežavų, piktai grūmojantį pirštu bei praradusį savitvardą – rėkiantį Vilniaus gatvėje apsuptai miniai: „Kam jums ta nepriklausomybė, pagalvokit, jūs pražūsit ir nemokėsit su ja gyventi!“
Tąkart, toje minioje prie Konservatorijos, buvo ir mano mama. Tąkart, ji neištvėrusi garsiai jam šūktelėjo: „Žmogui duotas vienas gyvenimas, leiskit jį mums nugyventi žmoniškai!“
Juk tai ir yra laisvės esmė – būti laisvam, net ir žinant, kad nesėkmės atveju gali pražūti. Laisvė – tai galimybė už savo nesėkmes kaltinti save patį, o ne tavo pavergėją. Šiandien, žvelgdama atgal vis susimąstau, ką man primena sovietmečio metai. Ir nerandu tikslesnės metaforos už… zoologijos sodą. Visi sėdi uždaryti, pilkuose betoniniuose narvuose. Neturi judėjimo laisvės – pasmerkti nugyventi gyvenimus narve, geriausiu atveju – vieną narvą pakeisti kitu. Bet vis tiek tik zoologijos sodo (geležinės uždangos) ribose. Zoologijos sode nėra peizažo, o tik jo imitacija narvuose. Čia nėra kovos už būvį, čia nėra natūralios atrankos, čia neveikia visagaliai motinos gamtos dėsniai – ereliai čia neskraido, liūtai – nemedžioja grobio, elniai – nesuremia ragų kovoje dėl patelės, o lokiai – nežvejoja lašišų.
Geriausiu atveju tik tingiai paplasnoja pakirptais sparnais ar parisnoja ratu, kol atsimuša į voljero tinklą. Bet užtat žino, kad lygiai penktą valandą ateis prižiūrėtojas (socialistinė socialinė sistema) ir numes jų skurdų davinį – lygiai tiek, kad nepadvėstum badu.
Visiems po lygiai – ir tam, kuris vikrus bei nerimstantis, ir tam, kuris tingiai raivosi kampe, nepakeldamas užpakalio. Nes juk vis tiek – bruzdėti gali tik narvo ribose.
Tad šiandien, girdint virkavimus ir „nostalgiją sovietmečiui“, pagalvoji, kad taip virkauti gali tik tie, kuriems toji zoologijos sodo nelaisvė taip giliai įsigėrusi po oda, kad jie nebemoka gyventi laisvėje, kaip tie gimę nelaisvėje gyvūnai, kurie, atsidūrę laisvėje, žūva, kurie ilgisi narvo ir nostalgiškai pro praeities rūką prisimena tik prižiūrėtojo atnešamą mėsgalį, bet ne jo bato spyrį.
O labiausiai – kad tai buvo jaunystės laikas, kai kailis blizgėjo net ir šykščiuose nelaisvės spinduliuose. Jiems norisi parodyti tuos Jono Meko filmo kadrus – kad pamatytų kaip anuomet, prieš dvidešimtį metų skyrėsi vakariečių ir iš „sovietyno“ ištrūkti bandančiųjų lietuvių veidai – mūsiškiai beveik visi be išimties buvo beviltiškai pilki, tarsi sunkiai sergančių žmonių, suvargę, o moterys – be laiko susenusios. Šiandien jei kuo ir skiriamės – tai tik tuo, kad dažnai labiau išsipuošiame, labiau perlenkiame lazdą, esame „ryškesni“ už Europos senbuvius – turbūt paprasčiausiai norime atsigriebti.
Betgi grįžkime prie paties filmo. Čia matome ne tik minios, bet gerai pažįstamus veidus. Prunskienės – tada ji dar tebebuvo Kazimiera, o ne Kazimira, ir, nepaisant kimštų plačių pečių – dar ne „kunigaikštiško“ stoto.
Pritrenkia jos panašumas su Dalia Grybauskaite – kalbėjimo manieros, minčių dėstymo, net išvaizdos. Nustebina tai, kaip anuomet išgarsintą „triumfuojantį“ vadinamosios gintarinės ledi vizitą į Vašingtoną matė Amerika – ne mes.
Televizoriaus ekrane sunkiai ne tik angliškai suprantanti, bet net ir po vertėjo žodžius klaidžiojanti, išsigandusi moteris, nelabai sugebanti atsakyti net ir į paprastą klausimą – ar susitikimas buvo produktyvus, ir, jei taip, ką pažadėjo JAV?
J.Meko filme pakitęs perspektyvos taškas atveria vis naujų vaizdų. Pavyzdžiui, tai, kad kai mes, užkimdami patys save drąsinome: „Vakarai – su mumis!“, „Vakarai“ bailiai tylėjo, tiesiog laukdami, kuo viskas baigsis tai „atskalūniškai respublikai“.
Viena tragiškiausių, siaubingiausių mūsų patirčių – Sausio 13-oji – J.Meko filme vos šmėsteli keliais dokumentiniais kadrais. Tai suprantama – iš kurgi jų galėjo būti daugiau, jei užsienio žurnalistai nebuvo įleidžiami į Lietuvą, o pati televizija ir televizijos bokštas jau buvo užimti rusų kariuomenės? Kurioziškas filmo momentas, kai televizijos tiltas tarp Vašingtono, Maskvos ir Vilniaus ūmai nutrūksta – Algimantas Čekuolis dingsta iš ekrano. Mat tuo metu palydovinės tiesioginės transliacijos iš Vilniaus kabelis driekėsi į Maskvą, o jau iš ten – sklido į palydovą. Supranti, kad A.Čekuolis yra tas žmogus, kuris vis tiesioginėse transliacijose tampa Lietuvos balsu, ir įtari, kodėl – kad tuo metu tai bene vienintelis visoje Lietuvoje patyręs žurnalistas, šiaip ne taip kalbantis angliškai. Be to, ten, kur pristinga žodžių – kompensuoja juos charizma. Vien ko verta frazė, kai paklaustas, ką mano apie siūlomą pratęstą skyrybų su SSSR laikotarpį, jis nepasimetęs atšauna: „Reikalas tas, kad mes niekada nebuvome „ištekėję“, mes buvome tiesiog išprievartauti!“
Tačiau ne ši, o kita frazė įsimena labiausiai. Tai – profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai, privertę susigėsti visą Vakarų pasaulį: „Ar gali vienos žmonių grupės laisvė būti parduota kitos žmonių grupės laisvės vardan? Kokia tada laisvės prasmė?“
Pats profesorius – beveik nepasikeitęs – dalyvauja filmo pristatyme ir jo pabaigoje atsako į auditorijos klausimus. „Kodėl nekoordinavote savo veiksmų su, tarkime, Latvija ar Estija? Kodėl veikėte taip nutrūktgalviškai?“ – klausia vienas britas.
„Nes nebuvo laiko laukti – reikėjo pasinaudoti susidariusia situacija, ištrūkti, kol nebuvo pakeista SSSR konstitucija“, – atsako profesorius. Ir staiga supranti, kad mes iš tikrųjų padarėme stebuklą – pasinaudodami susidariusia situacija, rizikuodami viskuo, nors kartą pamindami savo bailumą, prisitaikėliškumą, sugebėjome išlįsti pro adatos skylutę į laisvę. Ir kartu – sugriauti blogio imperiją, tautų kalėjimą.
Žinau, tai skamba neįtikėtinai. Tačiau rekomenduoju pažiūrėti Jono Meko filmą „Londonas: Lietuva ir SSRS žlugimas“.