Lietuvos tūkstantmetis: XIII amžius. Viena kauladirbio diena viduramžių Kernavėje (video)

***

1279-ųjų pavasario rytas Kernavėje. Vis ilgiau šviečianti saulė žemę pavertė klampia purvyne, o kylantis Neries vanduo po truputį pradėjo sunktis į miestą. Piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje, kauladirbys Rameisis lentomis grįsta pagrindine žemutinio miesto gatve skubėjo kaimynui pranešti gerą žinią. Kresnas, žemo ūgio, 30 metų dar nesulaukęs, amatininkas su šypsena veide įbėgęs į juvelyro kiemą sušuko: „Valdovas ties Aizkraukle sumušė Livonijos ordino kariuomenę. Dvare ruošiama puota.

Teks ir tau kelias kiaulaites papjauti didžiajam kunigaikščiui“. Ir žvilgtelėjo į kiemo kampe purvan susmigusias kiaules.

„Tebūnie, tačiau sumušti kryžiuočiai kurį laiką nebenorės artintis prie Kernavės“, - džiugiai mirktelėjo akį kaimynas, vienas iš keleto mieste dirbančių juvelyrų. 

Taip kiemas po kiemo subruzdo visas tūkstantinis miestas. Sužinoję Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio žygio baigtį kernaviškiai sukruto ruoštis šventei. Nuo pat metų pradžios Livonijos ordinas, susivienijęs su Danijos karaliaus kariais bei prisijungęs kuršius ir žiemgalius, lydimas krašto magistro Ernesto fon Racburgo, siaubė ir degino apylinkių gyvenvietes, tačiau visam tam atėjo galas.

Mūšyje žuvo 71 ordino riteris bei pats magistras, taigi kuriam laikui Traidenio žemėse ir Kernavės apylinkėse įsivyraus taika.

XIII a. pabaigoje - XIV a. pradžioje Kernavė buvo vienas pagrindinių ekonominių ir socialinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos centrų, tačiau 1390 metais kryžiuočių puolimo metu miestas buvo galutinai nuniokotas ir daugiau niekada nebeprisikėlė iš pelenų.

Visas viduramžių gyvenimas, nesuardytas ir neužstatytas naujais pastatais, užpiltas upės sąnašomis, liko užkonservuotas po žeme iki mūsų dienų. Dabar tai - puiki tyrimų terpė archeologams, kurie iš gerai išlikusių radinių gali atkurti XIII a. amatininko gyvenimą ir buitį.

Nuoseklūs archeologiniai tyrimai Kernavėje vykdomi jau tris dešimtmečius. Per šį laiką mokslininkai istorinėje vietoje ištyrė daugiau kaip 40 įvairių epochų archeologinių paminklų. Rastos archeologinės vertybės aiškiai parodo, kad viduramžių Kernavėje ant piliakalnių stovėjo gynybinės medinės pilys ir įtvirtinimai, čia buvo didžiojo kunigaikščio dvaras, o dabartiniame Pajautos slėnyje tuomet šurmuliavo tūkstantinis miestas, pilnas amatininkų ir pirklių.

Pasidalijęs įspūdžiais su draugu, Rameisis taip pat grįžo prie savo kasdienių darbų. Pagrindine gatve paėjęs nuo Neries piliakalnių link amatininkas pasuko į kairę, kur aukštomis pušinėmis lentomis nuo gatvės buvo atitvertas jo kiemas. Pravėręs vartelius, kauladirbys atsidūrė namuose.

Dešimties arų kiemas atrodė lyg atskira maža gyvenvietė. Šalia vartų stūksojo dvi amatininko dirbtuvės, prie pastatų uždengtoje pašiūrėje paskutinį skurdų pavasario šieną rupšnojo ožka, purvą trypė kelios kiaulės. Toliau, kiemo gale, kampais atsukta į visus keturis pasaulio kraštus stovėjo iš rąstų suręsta pirkia, pro kurios durų angą ir dvišlaičiame stoge esančią skylę veržės dūmai.

„Vėl žmona užkūrė krosnį. Nebe taip jau ir šalta. Galėjo nebedūmyti. Maistą ir lauke galima pasigaminti“, - suirzo amatininkas.

Sodybos šeimininkas patraukė tiesiai prie kubilų, kuriuose mirko elnio ir briedžio ragai. Išsitraukęs vieną šakotą ragą, atidžiai apžiūrėjo ir tyliai tarė: „Šitas tiks“.

Nusinešęs į dirbtuves, Rameisis geležiniais aštriais įrankiais pradėjo doroti minkštą, išmirkusį ragą. Pirmiausia reikėjo pagaminti krūvą balno apkalėlių. Ornamentuotos raginės plokštelės vėl papuoš po mūšio apgadintus karių balnus, kitą amuniciją. Būtina padaryti daugiau, kad likusius, neatiduotus Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui, galėtų parduoti pirkliams.

Kampe ant stalo dar guli ir raginių šukų ruošiniai. Belieka tik sujungti detales kniedėmis, dar išgraviruoti saulės ženklus, ir brangus gaminys galės keliauti į pirklių rankas. Iš rago atšakų išeis kriaunos peiliams, adatinės, verpstukai, kurių reikia daugumai, ir strėlių antgaliai. Šiuos gaminius mieste bus galima išmainyti į žuvį ar javų maišą.

Pats Rameisis, priešingai nei jo proseneliai, rugių nebeaugina, nebedirba žemės. Dabar gyvenimas pasikeitė, jam visiškai užtenka pinigų ir maisto, uždirbtų iš rago apdirbimo amato. Būdamas vienintelis kauladirbys mieste, jis jaučiasi svarbus visoje Kernavės žemėje.

Kaimynas juvelyras taip pat pragyvena iš savo amato. Už keleto namų gyvena puodžius, dar toliau batus siuva ir galvijų odą išdirba odininkas, mieste taip pat darbuojasi kalvis, geležies liejikas, dailidė, kubilų gamintojas, luotininkai ir žvejai, neriantys tinklus, bei daugelio kitų amatų atstovai. Žemdirbystė taip pat yra, tačiau tai jau ne kiekvieno miestiečio vargas, o atskira profesija, iš kurios užsidirbama duonai.

Svarbią vietą Kernavėje užima ir pirkliai. Vienas toks miesto gale, prie upės, išsistatė didžiulius svirnus prekėms laikyti. Kas keletą dienų Nerimi atplaukiantys laivai čia atgabena prekių iš Vilniaus, Naugarduko miestų, prekybininkai atkeliauja ir iš slavų kraštų bei Artimųjų Rytų.

Tiesa, vieniems pirkliams sekasi geriau, kitiems blogiau. Mieste yra ir prasiskolinusių pirklių. Netyla kalbos apie Studilą, gabenusį į Rygą vašką. Prekiautojas jo nusivežė per mažai ir likęs skolingas rygiečiui Jonui tris svarus šio brangaus daikto buvo sulaikytas bei įrašytas Rygos skolų knygoje. Tačiau tai - prekybininkų vargai, o Rameisis kol kas bėdų su pirkliais neturi.

Per pietus baigęs darbus kauladirbys susirinko paruoštus gaminius ir pažliugusiu keliu nutekšnojo į pirkią. Pušinėmis lentomis išklotos pastato grindys ir šiltas namo vidus kvepėjo sakais, dūmu ir gaminamo maisto aromatu. Tai buvo vienintelė vieta, kur tvyrojo bent kiek malonesnis kvapas, nes kieme dergė naminiai gyvuliai, o už namo iškastoje duobėje gamtinius reikalus atliko žmonės. Be to, pavasarį atšilus orams, visur smarvė dar labiau sustiprėjo.

„Nusivalyk nagines. Neseniai iššlaviau grindis, o tu vėl purvo prineši“, - paliepė kauladirbio pati. Tik truputį aukštesnė nei pusantro metro moteriškutė sukosi pagrindiniame gyvenamajame kambaryje. Siena atitverta antroji patalpa skendėjo tamsoje.

Priešais įėjimą pirkioje kaitra tvieskė akmeninė krosnis, o gyvulių pūslėmis aptempti langai ir samanomis užkamšyti plyšiai tarp rąstų sulaikė kambaryje šilumą. Ant sienoje įtvirtintų lentynų šmėžavo moliniai išdegti puodai bei kauladirbio ornamentuoti indeliai iš beržo tošies, kuriuose šeimininkė laikė grūdus, miško gerybes, žoleles ir kitas maisto atsargas.

Pietums šiandien buvo paruošta žuvis. Iš krosnies ištrauktus molinius kepaliukus šeimininkė padėjo ant stalo. Sudaužius molį nušvito savo sunkoje garuojanti žuvis. Užkąsti žuviai kauladirbio žmona nuo krosnies nuėmė keptų paplotėlių iš javinių miltų, o atsigerti pasėmė šaltinio vandens iš šalia stovėjusio medinio kibiro.

Lyg nujausdami pietų metą iš kiemo į vidų sugužėjo vaikai. Dvylikos ir dešimties metų berniukai bei septynmetė mergaitė - trys iš penkių šeimoje gimusių vaikų. Kiti du mirė nesulaukę nė trejų metų.

Visą dieną lauke žaidę vaikai stovėjo pirkioje purvini ir sušalę. Apibaręs visus tris, kad išsipurvino iki ausų, tėvas vis dėlto leido sėstis valgyti pietų.

Pavalgęs pietus Rameisis su visais dirbiniais išsiruošė į piliakalniuose įtvirtintą kunigaikščio rezidenciją. Vakarop slenkanti saulė apšvietė visus keturis medinius gynybinius įtvirtinimus, įrengtus ant piliakalnių. Pirmasis, didingiausias, pastatytas ant centrinio Aukuro piliakalnio, tiesiai priešais visą Pajautos slėnį. Čia įsikūręs pats Traidenis.

Mediniu miesto grindiniu artėdamas pilių link kauladirbys jautė pagarbią baimę. Įžengus tarp piliakalnių šlaitų visas įprastas pasaulis pasikeitė. Žmonės kalbėjo įvairiausiomis kalbomis, o į didžiojo kunigaikščio dvarą zujo amatininkai ir pirkliai - ne tik iš žemutinio miesto, tačiau ir iš įvairių pasaulio kraštų.

Rengiamai puotai žvejai nešė žuvis, medžiotojai tempė nušautą elnią. Laukinio gyvulio šone įsmigusi strėlė styrojo perskrodusi visą elnią. Išmirkytas žolelėse ir keptas ant laužo taurusis elnias taps karališku patiekalu.

Nuo dviejų kitų gynybinių piliakalnių laiptais leidosi ir kilo šarvais apsirėdę kariaunos vyrai, nuolat saugojantys valdovo buveinę. Dalis sužeistųjų raišiojo mūšiuose patirtus sužeidimus.

Aukuro kalno papėdėje atidavęs kunigaikščio dvaro pavaldiniams raginius dirbinius, su likusiais kauladirbys nupėdino ant Pilies kalno. Tai viena seniausių miesto dalių, kuri vėliau buvo aptverta mediniais įtvirtinimais. Neįsitekę čia, Rameisio protėviai jau kėlėsi gyventi į Pajautos slėnį. Dabar į Pilies kalną visi miestiečiai susirenka tik puolant kryžiuočiams ar kitiems priešams.

Įžengęs pro vartus kauladirbys papuolė į tikrą sąmyšį. Pirkliai pirko ir pardavė, kareiviai susėdę prie laužų gėrė alų, šalimais vaikščiojo sidabriniais vėriniais, stiklo karoliais ir gražiais drabužiais apsirėdžiusios merginos. Tačiau ne linksmintis jis čia užsuko. Priėjęs prie vieno storo pilvoto pirklio pasiūlė savo dirbinių.

Šis kažką sumurmėjo svetima kalba ir numojęs ranka pasitraukė šalin. Kitas pirklys, taip pat svetimšalis, tikriausiai slavas, susidomėjo amatininko gamintomis šukomis ir atskėlęs mažą gabalėlį sidabrinio lydinio iš Rameisio jas nusipirko. Dar už kelis sidabro gabaliukus apsvaigusiems nuo alaus kareiviams kauladirbys pardavė strėlių antgalių ir ornamentuotų apkalėlių.

Už dalį pinigų Rameisis iš pažįstamo juvelyro žmonai nupirko žiedą, o kitus dar svarstė, kur išleisti. „Štai bus galima nusipirkti keletą maišų javų. O gal reikės įsigyti dar vieną paršelį?“ - sudvejojo kauladirbys ir, pasivaišinęs iš kariūnų rago alumi, patraukė į savo būstą.

Grįžtant namo sunkus gyvenimas pats priminė apie save. Tolį prieblandoje, kapinių pusėje, švietė fakelai. Miestelėnai laidojo žvejo žmoną. Vos sulaukusi 20 metų, ji mirė gimdydama trečiąjį kūdikį. Žvejys paliko su dviem nusilpusiais mažamečiais vaikais. Bežiūrėdamas į laidotuvių apeigas Rameisis pagalvojo, kad ir pats yra jau pakankamai senas. Tokių kaip jis, trisdešimtmečių, mieste nėra daug, o vyresni nei 50-ties, praplikę ir pražilę žmonės čia išvis - didelė keistenybė.

Kauladirbio protėviai mirusiuosius degino ir laidojo pilkapiuose, tačiau dabar tai tik didikų privilegija. Paprasti miestelėnai buvo laidojami už gero kilometro nuo gyvenvietės esančiose kapinėse. Tai tradicija besiveržianti į pagonybę iš krikščioniškojo pasaulio.

Pati mirusioji buvo paguldyta mediniame karste. Mergina aprengta lininiais drabužiais, ant kaktos uždėtas paauksuotas apgalvis – medžiaginė juostelė, su pritvirtintomis tauraus metalo plokštelėmis. Ant kaklo mirusiai žmonai užvertas stiklo karolių vėrinys, o ant rankų pirštų blizgėjo du sidabriniai žiedai. Į karstą namiškiai taip pat sudėjo adatinę, verpstukus ir kitas velionės merginos smulkmenas. Prieš uždarant karsto dangtį vyras dar įbruko žalvarinį raktelį, simbolizuojantį šiokį tokį kartu užgyventą turtą.

Rameisis prisiminęs, kad namuose laukia šeimyna, paskubomis nusileido nuo kalno. Vaikus ir žmoną rado pirkioje, ką tik grįžusius iš pirties ir besitaisančius miegoti. Prieš einant gulti vaikai muistydamiesi išgėrė neseniai pamelžto ožkos pieno ir paniro į ant gultų patiestus kailius.

Kauladirbys taip pat persimetęs naujus drobinius drabužius per petį patraukė į miesto pakraštyje pastatytą kernaviškių pirtį. Pelkėje iškastas tvenkinys ir garuojantis rąstinis namelis klegėjo nuo žmonių balsų. Gerai išsipėrę beržinėms vantomis ir išsimaudę dar šaltame pavasario vandenyje Rameisis su kaimynu juvelyru besišnekučiuodami patraukė namo.

Grįžęs sodybon, kauladirbys užgesino paskutinę degančią balaną ir apsiklojęs sumedžiotų laukinių gyvūnų kailiais užmigo šalia savo žmonos.

Taip prabėgo dar viena 1279 metų diena Kernavėje.