Kitoje pusėje ties gatve, vedančia žemyn Neries link, stiebiasi nuvorišams skirti vadinamieji Sluškų apartamentai - tobulas pigios, tačiau blizgios šiuolaikinių „naujųjų statybų“ produkcijos pavyzdys.
Iš Kosciuškos gatvės gal tų rūmų ir nepastebėsime, nedidelis jų fragmentas matyti tik pusiau aklinos menkaverčių pastatų - buvusių caro kareivinių - sienos properšoje.
Upės pusėn vedantys nauji betoniniai grubių formų laiptai - niūrus
stilistinis kontrastas nedovanotinai apleistiems, skirtingomis spalvomis
nudažytiems, saulės, lietaus ir vėjo nudrengtiems, bet vis tiek
elegantiškiems rūmams.
Pakrantėje išsirikiavusių statinių eklektiška
sankaupa, jau tarpukariu daug kam kėlusi pasibaisėjimą, dabar atrodo dar
chaotiškesnė, dar agresyvesnė. Tai apgailėtinas seklios architektūrinės
vaizduotės ir „greitų statybų“ aljanso padarinys.
Sostinės architektūros tyrinėtojai pabrėžia, koks unikalus Antakalnio kraštovaizdis, koks darnus, harmoningas gamtos ir architektūros santykis čia kadaise buvo. Priemiestyje, tapusiame miesto dalimi, tos labai subtilios sąveikos pėdsakai iki šiol aiškiai matomi, ypač tuo metų laiku, kai kalvų medžiai dar nenumetę tirštos lapijos.
Vladas Drėma, šiaip jau sausas, lakoniškas, dokumentiškai tikslus ir vaizduotės žaismą griežtai ribojęs mokslo žmogus - tikra Mikalojaus Vorobjovo ar Jurgio Baltrušaičio junioro priešingybė, savo Magnum Opus „Dingęs Vilnius“ susižavėjęs rašė: „Pats didžiausias ir gražiausias Vilniaus priemiestis yra Antakalnis, visai susiformavęs jau XV amžiuje.
Jis išsidėstęs ant plačios Neries upės terasos, lygiagrečiai su Neries kairiuoju krantu, iš kitos pusės remiasi į didelį miškais apaugusį kalnyną. Pro Antakalnį ėjo kelias iš Vilniaus į Nemenčinę ir toliau į šiaurę. Antakalnis tęsiasi apie penkis kilometrus nuo Vilnelės žiočių iki didžiojo kunigaikščio rezidencijos Viršupyje [...] Antakalnį valdė keturios jurisdikcijos, bet jis nepriklausė Vilniaus magistratui.
Skaidrūs Neries vandenys ir sakais kvepiantys Sapieginės miškai lėmė Antakalnio gamtos grožį, jaukumą ir ramybę, teikė visas sąlygas poilsiui ir nerūpestingam gyvenimui. O tai, kad šis priemiestis taip arti miesto, skatino didikus, stambesnius ir vidutiniuosius bajorus, žymesnius bažnyčios pareigūnus bei miesto patricijus statydintis rūmus Antakalnyje, savo vasarvietes, vilas („lukiškes“) ir čia leisti poilsio dienas“.
Šios ypatingos vietovės žavesys, nors gerokai apiblukęs carinės kolonizacijos laikotarpiu ir nedaug tepasikeitęs lenkų okupacijos metais, žadino ir kitų architektūros istorikų vaizduotę. Menotyrininkas dr. Mikalojus Vorobjovas, pateikęs nepranokstamų įžvalgų apie amžinosios sostinės genius loci, taip apibrėžė Antakalnio gamtinės ir architektūrinės sąrangos išskirtinumą: „Po Maskvos antpuolio, XVII a. gale Vilniuje vėl suklestėjo palocių statyba.
Lietuvos didikai stengėsi atstatyti tai, kas buvo sugriauta per karo metus, o tuo pačiu siekė įkūnyti tą polinkį prie didingo puošnumo ir tuos pačius užsimojimus, kurie atitiko subrendusiojo baroko dvasią.
Itin būdingu tų siekimų paminklu buvo Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje. Beje, kaip tiktai su Antakalniu ir buvo labiausiai susijęs šis naujas didikų rūmų istorijos tarpsnis. Mykolas Pacas iškėlė čia Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, nelyginant savo grandiozinį mauzoliejų, - sykiu pastatydindamas puošnius rūmus miesto centre, prie Rotušės aikštės, - o du kiti magnatai, Sapiega ir Sluška, sukūrė Antakalnyje savo užmiestines rezidencijas.
Šiąja nuostabiai gražia vietove juodu pasinaudojo ne tik kaip peizažine aplinka savo pastatams įkomponuoti. Antakalnio gamta čia buvo suvokta kaip plastinė medžiaga, iš kurios menininkai turėjo iškalti naujus architektoninius vaizdus“.
Tačiau meno istorikas anaiptol nebuvo romantikas, susižavėjimas menamais praeities vaizdiniais nenustelbė istorinių realijų. Vorobjovas pabrėžė, kad sudėtinga ir permaininga LDK istorija neleido įsikūnyti visoms ano meto diduomenės ambicijoms ir Versalio architektūrinės didybės pakartoti (tai būdingas baroko epochos bruožas) Vilniuje.
Daugelis magnatų svajonių taip ir liko neįgyvendintos, o daug ką iš to, kas sukurta XVII a. pabaigoje, negailestingai nušlavė praėjusio ir šio amžiaus barbarai - atsirado daugybė neskoningų vilų, pilkų daugiabučių namų ir kitų architektūros pamėklių.
Praėjus beveik septynioms dešimtims metų galime tik pakartoti Vorobjovo žodžius, rašytus per Antrąjį pasaulinį karą: Antakalnis, topografiniu atžvilgiu nuostabi vietovė, „šaukte šaukiasi mūsų urbanistų, kad nuvalytų jo puikias kalvas ir krantus nuo viso to griozdiško chaoso ir sukurtų čia naują architektūrinį ansamblį, prideramą mūsų sostinei“.
Kas tada galėjo numanyti, kaip sudėtingai ir dramatiškai klostysis Vilniaus likimas pokariu? O kas būtų patikėjęs, kad, Lietuvai dar sykį nusimetus okupacijos pančius, medžiaginio turto blizgesio apakinti tėvynainiai ims godžiai ir negailestingai ardyti trupančius ir skeldėjančius barokinio Vilniaus mūrus, - atseit trūksta erdvės naujoms statyboms.
Nuskurdusi architektūrinė vaizduotė ir sumenkusios kultūrinės ambicijos lėmė, kad šiandieninė Sluškų rūmų urbanistinė aplinka, ironiškai tariant, atspindi dviejų skirtingų epochų - carinės ir postkomunistinės - urbanistinio mąstymo ir veiklos panašias paradigmas.
Kaip rodo tyrinėjimai, vietoj Sluškų rūmų anksčiau buvo kitos garsios LDK didikų šeimos - Kiškų pastatyti rūmai, turėję keletą šeimininkų: iš pradžių jie buvo perduoti didžiajam kunigaikščiui Vladislovui Vazai, šis perleido juos Pacų dispozicijon (greta jau anksčiau stovėjo mediniai reprezentaciniai jų rūmai), o šie 1690 metais pardavė rūmus Dominykui Mykolui Sluškai.
Naujasis savininkas senuosius rūmus nugriovė. Jų vietoje XVII a. paskutiniuoju dešimtmečiu ant specialiai supilto pusiasalio iškilo stambių gabaritų stačiakampio plano statinys su kampiniais bokštais.
Vienas iš rūmų istorijos tyrinėtojų Tadeuszas Rogala-Zawadskis rašė: „Šis didingas statinys pagal to meto vyraujantį skonį turėjo būti supamas vandens ir fosos, o tai turėjo suteikti rūmams izoliuotumo nuo aplinkos įspūdį. Juk rūmai buvo pastatyti Neries vagoje, kuri anksčiau skalavo patį pastatą, ir gali būti, kad seniau juos nuo kranto skyrė perkasa su vandeniu. Juk nereikia pamiršti, kad tai buvo Liudviko XIV epocha Prancūzijoje, turėjusi labai stiprų poveikį visoje Europoje“.
Šio autoriaus duomenimis, Sluškų rūmai buvo sumanyti kaip didingas, baroko dvasią atitinkančio užmojo statinys ir puikiai įsikomponavo į Antakalnio kraštovaizdį. Zawadskis kėlė hipotezę, kad „pagal to laikmečio architektų skonį upės krantai turėjo būti iškloti tašytais akmenimis, o rūmus turėjo juosti iš akmens iškalta baliustrada“.
Toks spėjimas veikiausiai nėra išlaužtas iš piršto. Analogijos su barokinėmis Vakarų Europos užmiesčių vilomis rodo, kad rūmų aplinka galėjo būti formuojama pasitelkiant vandens šaltinius, nes Italijos ir Prancūzijos diduomenė savo užmiesčio rezidencijose buvo išpuoselėjusi itin aukštą vandens kultūrą. Už Sluškų rūmų, kitapus dabartinės Kosciuškos gatvės (jos tuo metu nebuvo), driekėsi išpuoselėtas „itališko stiliaus“ parkas su tvenkiniais ir kanalais.
Panašiai kaip ir italų užmiesčio vilose, pagrindinis kompozicinis ansamblio akcentas buvo rūmai, prie jų išsidėstė įvairūs pagalbiniai pastatai, oficinos ir kt.
Pasak architektūros istorikų, nors ir Sluškų, ir Sapiegų rūmai buvo pastatyti Liudviko XIV epochoje pagal Versalio pavyzdį, projektuojant Antakalnio parkus nesiekta „beribių perpektyvų“, griežto geometrinio taisyklingumo ir pompastikos - jie buvo paprastesni, natūralesni, labiau derėjo su gamtos suformuotu šio priemiesčio kraštovaizdžiu.
Daugelis autorių, rašiusių apie Vilniaus Versalį, užsimindavo, esą tokį trumpą Sluškų rūmų klestėjimo tarpsnį lėmęs prakeiksmas - vienas iš Dominyko Sluškos nuskriaustų bajorų, praradęs turtą ir pasmerktas skurdui, ant rūmų vartų lotyniškai užrašė: „Haec excellsa domus, plurimus extructa rapinis corrnat, aut alter raptor habe-bit eam“ (Lai tas puikus pastatas, pastatydintas iš gausių plėšimų [lupięstw] sugriūva arba kitam lupikui pereina). Nors tokia archajinė metafizika daug kam kelia šypseną, likimas Sluškų rūmams iš tikrųjų buvo labai nepalankus.
Nuo XVIII a. pradžios jų šeimininkai be paliovos keitėsi ir rūmai tolydžio nyko. Po Dominyko Sluškos mirties jie buvo perduoti kreditoriams, stovėjo neprižiūrimi ir greitai prarado buvusį grožį.
Tiesa, 1705 metais juose buvo apsistojęs ir štabą įkūręs rusų caras Petras I, vadinasi, tuo metu jų būklė buvo dar pakankamai gera. XVIII a. trečiajame dešimtmetyje rūmus įsigijo K.Puzinas, po to perpirko didikai Potockiai, iš jų rūmai perėjo Vilniaus pijorams, o šie 1766 m. pardavė juos kunigaikščiui kompozitoriui Mykolui Oginskiui, kuris skubiai pasirūpino būtiniausiu apleistų rūmų remontu.
„Iš 1756 m. inventorinio aprašymo sužinome, kad pastato lubos ir stogas tuomet buvo įgriuvę, krosnys išardytos, išvagiliautos, sienos išpuvusios, pamatai sudubę ir visas trobesys tebegriūvąs“. Rogala-Zawadskis rūmų istoriją interpretavo su nemenka misticizmo doze, nelaimingus atsitikimus siedamas su minėtu nuskurdinto bajoro prakeiksmu: karaliui Jonui Sobieskiui apsistojus rūmuose, nuo miegamojo lubų atplyšęs sunkus stiuko luitas tik per stebuklą nekliudė valdovo; lipdamas rūmų laiptais pargriuvo ir susižeidė caras Petras I; tapę negyvenami rūmai virto „baisiu dvaru, kurio lenkiasi gyvieji ir kuriame apsigyvena vaiduokliai“.
Galiausiai, kai juose buvo įrengtas Zaikovskio bravoras, 1800 m. susprogo katilas, buvo sužeista daug darbininkų ir įmonė bankrutavo.
1794 metais Sluškų rūmuose įsikūrė sukilimo štabas ir buvo liejamos kulkos. Atsikeršydama caro valdžia rūmus konfiskavo ir išnuomojo vietiniam pirkliui. Kurį laiką juose veikė lentpjūvė, degtinės varykla, minėtas alaus bravoras. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Sluškų rūmuose buvo įkurdintas carinės armijos artilerijos pulkas, vėliau jie buvo paversti sandėliais, po to čia veikė ligoninė ir kalėjimas.
Priešingai kai kurių tyrinėtojų teiginiams, XIX a. pirmojoje pusėje rūmai buvo trijų aukštų. Šitai liudija inžinieriaus Prokofjevo nubraižyti tuometinio statinio planai, kuriuos istorikas FeliksasSliesoriūnas rado Lietuvos centriniame archyve.
1903 m. caro valdžia įsakė sunaikinti šiaurinį įvažiavimą - itin puošniai dekoruotus vartus, o rūmus aptvėrė mūrine kareivinių tvora, kuri iki šiol darko rūmų siluetą. Pertvarkymų ir rekonstrukcijų šišas tęsėsi ir sovietmečiu: šeštojo dešimtmečio pabaigoje Sluškų rūmai buvo perduoti mechanizatorių mokyklai. Tik visai neseniai pagaliau prisiminta kultūrinė rūmų funkcija - šiose apleistose patalpose įsikūrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos keletas padalinių.
Valstybė skyrė du milijonus litų rūmų remontui, bet tokių menkų lėšų užteks tik darbų pradžiai, nes pastato būklė labai prasta. Kada rūmai atsikratys „prakeiksmo“, pasmerkusio juos amžinam laikinumui, galima tik spėlioti.
Ar apskritai įmanoma atkurti bent kiek autentiškesnį barokinio pallazzo vaizdą? Juk rūmai „ūgtelėję“ vienu aukštu, sunaikinti jų interjerai, išorės dekoras sunykęs, o pastatas įkalintas tiesiog pasibaisėtinos architektūros apsuptyje... Nepaisant tokių nepalankių aplinkybių, sugrąžinti Sluškų rūmams bent dalį buvusio didingumo galima ir būtina.
Rekonstravus rūmus ir atkūrus išorės dekorą, šioje eklektiškoje aplinkoje išryškėtų ne tik rūmų siluetas, bet ir kadaise čia supilto pusiasalio apybrėžos. Nors Vorobjovo viltis, kad menkaverčiai, barakus primenantys pastatai, stūksantys vaizdingoje pakrantėje, bus nugriauti, kažin ar išsipildys, nes postkomunizmo ekonomikos interesai nustelbia estetinę vaizduotę, bet dar ne viskas prarasta - Sluškų rūmai net ir dabartinėje aplinkoje gali suskambėti tarsi tolimas, bet vis dėlto aiškiai girdimas baroko epochos aidas.
* * *
Už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir greta prisišliejusio Laterano kanauninkų vienuolyno driekėsi kitos LDK didikų šeimos - Sapiegų - valda su įspūdingais rūmais ir Trinitorių bažnyčia. Jau pirmojoje XVII a. pusėje čia stovėjo medinė rezidencija. Jos vietoje 1691 m. iškilo Jono Kazimiero Sapiegos pastatyti rūmai, išsiskiriantys ypač turtinga interjero puošyba.
Vorobjovas rašė: „Iš kitų šaltinių yra žinoma, kad tapybinės puošybos darbus čia atliko italas Del Bene. Jo freskos užsiliko be kitko Šv. Kazimiero koplyčioje, o taipogi Pažaislio vienuolyne; Sapiegos rūmuose ypač pagarsėjo jo didžiulė kompozicija „Dievų puota“. Toje valgomojoje salėje, o taip pat miegamajame kambary minima ir kiti papuošimai: stiuko ornamentai (iš dalies paauksuoti), supraportai su paveikslais lipdytiniuose rėmuose. Toliau inventoriai mini dideles krosnis su spalvotomis, daugiausia - žaliomis, koklėmis, su kaminais bei figūriniais ir architektoniniais papuošimais, kai kur buvo uosinio parketo grindys, o viename kambaryje - marmurinė asla.
Vieno kambario sienos buvo išklotos majolikos koklėmis, o krosnis pastatyta iš žydros spalvos koklių su herbais“.
Sapiegų rūmai dėl įvairių priežasčių, viena iš jų - netrukus prasidėjęs Šiaurės karas, - irgi klestėjo labai trumpai. Rūmų istorijos vingius, kompozicinę didingo ir puošnaus statinio su barokinės dvasios parku sąrangą Kultūros baruose išsamiai aptarė Evaldas Purlys ir Piotras Jamskis.
Iš Antakalnio gatvės pro didingus vartus įėjęs pasižvalgyti po parką, prisiminiau, su kokiu patosu Lietuvoje prieš keletą metų vyko „Europos baroko kelio“ renginiai. Ar tokie parodomieji projektai ką nors ko nors išmoko? Ar kolektyvinėje sąmonėje įvyksta kokių nors reikšmingesnių pokyčių, kurie savo ruožtu keistų požiūrius į paveldo prasmę ir vertę?
Tiek realūs, tiek virtualūs pasivaikščiojimai po kadaise iš tikrųjų egzistavusį „Vilniaus Versalį“ - didingos, barokinių ambicijų kupinos epochos materialų liudijimą, nors išsaugota tik menka dalis šio kaip reta darnaus ir įspūdingo gamtos ir architektūros ansamblio, - įtikina, kad tai ne vien laki metafora, o materialinis, europinės dvasios persmelktas mūsų kultūros paveldas, kurį privalome pagaliau išvaduoti iš amžių prakeiksmo.
Bandoma teisintis, neva restauruoti rūmus ir parkus kliudo ekonominiai nepritekliai, todėl laukiama geresnių laikų. Bet ar tada liks ką restauruoti? Nejaugi dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais vis dar neatėjo laikas sutelkti valstybės ir visuomenės pastangas, kad kultūros paminklams, kol jie dar nesunyko, sugrąžintume buvusią didybę? Tam reikia ne vien lėšų, pirmiausia, gal net ir labiausiai, - kultūrinių ambicijų ir valios, supratimo, kad architektūros paveldas, net ir praradęs reprezentacinę funkciją, neprarado savo vertės - jis yra tiltas tarp praeities, dabarties ir ateities.
Ar mums tokie tiltai jau nebereikalingi? Tai anaiptol ne retorinis, o egzistencinis klausimas.