Premjeras Andrius Kubilius trečiadienį sudarė darbo grupę, kuri rūpinsis
perlaidojimu, pranešė Vyriausybės spaudos tarnyba.
Darbo grupei vadovaus Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis. Jai
pavesta iki gegužės 27 d. parengti Radvilų giminės atstovų palaikų
perlaidojimo Dubingių piliavietėje iškilmių planą ir koordinuoti jo
įgyvendinimą.
2004 metais atliekant archeologinius kasinėjimus buvusios Dubingių
evangelikų-reformatų bažnyčios vietoje rasta kapavietė, kurioje, kaip vėliau
nustatė mokslininkai, buvo palaidoti XVI amžiuje Lietuvos kunigaikštystėje
gyvenusių didikų Mikalojaus Radvilos Rudojo, jo sūnaus Mikalojaus, vaikaičio
Jonušo Radvilos bei marčios - Kristupo Radvilos Perkūno pirmosios žmonos -
Anos Sobkovnos, Mikalojaus Radvilos Juodojo bei jo žmonos Elžbietos
Šidloveckos palaikai.
Šiuo metu Radvilų palaikai saugomi Vilniaus universitete bei Mykolo
Romerio teismo medicinos institute, tačiau dar šiemet jie turėtų grįžti į
Dubingius.
Molėtų rajone esanti Dubingių piliavietė - viena didžiausių piliaviečių
Lietuvoje. Nuo XVI amžiaus tai buvo Radvilų šeimos rezidencija. Radvilos
vadinosi Dubingių ir Biržų kunigaikščiais.
Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584) ėjo aukštas etmono pareigas,
garsėjo kaip karvedys. Ulos mūšis (1564), kai buvo išblaškyta dešimteriopai
gausesnė Rusijos caro Ivano Rūsčiojo kariuomenė, išgarsino Radvilos Rudojo
vardą Europoje. Mikalojus Rudasis visuomet gynė Lietuvos savarankiškumą.
Liublino seime 1569 metais dalyvavo kaip vienas LDK delegacijos vadovų ir
nepasirašė unijos akto.
Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565), Rudojo pusbrolis, buvo LDK
maršalka, kancleris, Vilniaus vaivada. Derybose su Lenkija reikalavo, kad
didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, nesutiko su unijos projektu.
Jis buvo vienas galingiausių Lietuvos kanclerių.
Abu Radvilos rėmė reformacijos idėjas, daug padarė reformacijos labui -
kūrė reformatų mokyklas, statė bažnyčias.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Radvilų giminė iškilo XVI amžiuje.
Turtinga ir įtakinga ji buvo iki XVII amžiaus antrosios pusės, savo vaidmens
politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime neprarado ir vėliau - ligi pat
XVIII amžiaus pabaigos. Radvilos turėjo dideles žemių valdas, šimtus dvarų.
Gausus turtas leido laikyti atskirą kariuomenę.