Vėl ją gyvai pamatęs vokietis dėkoja Dievui už galimybę dar kartą prisiliesti prie savo kūrinio. Jis lankosi ir buvusioje nelaisvės vietoje Šiauliuose, kur muziejuje saugomas skulptūrą liejusių belaisvių sąrašas.
Daugiau nei prieš pusę amžiaus Antrojo pasaulinio karo belaisviai išliejo tarybinio kario skulptūrą. Prieš metus vienas iš tuometinių belaisvių dokumentiniame filme apie Grūto parką pamatė savo rankų darbą. Šiandien jis vieši Lietuvoje, kad dar kartą gyvai pamatytų savo kūrinį ir aplankytų nelaisvę menančias vietas.
Tokia būtų dar kartą vokietį Wilhelmą Adlerį į Lietuvą atvedusios istorijos santrauka. Bet apie viską nuo pradžių. Per Antrąjį pasaulinį karą Vilhelmas Adleris buvo jaunas Vermachto kareivis.
Karo pabaigoje jo dalinys buvo dislokuotas Lietuvos teritorijoje. Vokietijai pralaimėjus karą, jis nespėjo išvykti iš Lietuvos ir buvo sučiuptas rusų.
„Aš buvau nelaisvėje Šiauliuose, dvejus su puse metų ta nelaisvė truko. Teko dirbti įvairius darbus, tame tarpe ir statyti paminklą, taip pat dirbome ir prie gyvenamųjų namų statybos. Ir po to, po dvejų su puse metų, 1947-aisiais buvau paleistas, bet į tarpinę stovyklą Donetske, kur praleidau dar pusę metų, kol pagaliau buvau paleistas namo“, - prisimena W.Adleris.
Į Lietuvą W.Adlerį grąžino lemtingas sutapimas. Praėjusių metų vasarą per vieną vokiečių televiziją jis žiūrėjo laidą apie mūsų šalį, kurioje buvo pristatomas ir Grūto parkas. Laidos rengėjai ne tik parodė vokiečių belaisvių išlietą paminklą tarybiniam kariui, bet ir papasakojo šios skulptūros atsiradimo istoriją.
W.Adleris pasakoja taip susijaudinęs, kad nemiegojo visą naktį. Noras dar kartą pamatyti savo kūrinį ir nelaisvės vietas paskatino vokietį susiruošti į kelionę. Kaip jis sako, į Lietuvą traukė ir prisiminimai apie čionykščius žmones.
„Ir prisiminimai apie Lietuvą, ypač apie žmones. Lietuviai anuomet į mus pakankamai šiltai žiūrėdavo, netgi kai kurie atnešdavo mums, belaisviams, duonos. Tai tokie šilti prisiminimai ir yra priežastys, kodėl aš norėjau aplankyti Lietuvą“, - sako W.Adleris.
Pirmiausia vokietis nuvyko į Grūto parką, kur stovi jo paties lieta skulptūrą. Po 62-vejų metų prisilietęs prie savo darbo, Vilhelmas Adleris neslėpė susijaudinimo.
„Sunku nupasakoti jausmus. Žinote, kai atvažiuoji po ilgo laiko ir atsiduri šalia savo kūrinio, labai įdomūs jausmai. Aš tiesiog dėkoju Dievui, kad likimas man padovanojo šitą galimybę. Aš kiekvieną dieną apie tai labai daug galvojau.
Nežinojau, koks jo tolesnis likimas, ir šiandien aš esu labai giliai sujaudintas, kad būdamas 82-vejų metų amžiaus, vėl stoviu šalia savo kūrinio, kurį jaunystėje dariau savo rankomis“, - susijaudinęs kalbėjo vokietis.
Kaip pasakoja buvęs belaisvis, paminklas išlietas iš Vermachto karinių lėktuvų, kuriuos numušė rusų kariuomenė. Ištrūkti į laisvę jam padėjo prieš karą įgytas išsilavinimas. Būdamas metalo formų liejikas, Adleris prisidėjo prie paminklo darbų ir už tai buvo paleistas.
„Kai aš kartu su kitais 3500 vokiečių belaisviais pakliuvau į nelaisvę, postamentas paminklui jau buvo parengtas. Ir tuomet tarp belaisvių buvo ieškoma, kas galėtų išlieti šitą paminklą. Aš buvau vienas iš tų, kurie pasisakė galintys, nes aš turėjau tam tikrą profesinį metalo liejimo pasirengimą. Šitiems darbams vadovavo rusų kariškis. Tai buvo jo sumanymas, galbūt taip norėjo ir save įsiamžinti“, - spėlioja W.Adleris.
Ši skulptūra iki 1991 m. stovėjo Šiaulių centrinėje aikštėje. Kai skulptūra buvo nukelta, darbininkai išardė ir aukštą postamentą, ant kurio ji stovėjo. Ardant postamentą rastas butelis, kuriame - paminklą stačiusių belaisvių sąrašas.
Radinį darbininkai atnešė į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Belaisvių sąrašas buvo vos įskaitomas, jį teko vežti restauruoti į Berlyną. Dabar muziejaus lankytojams rodoma originalaus sąrašo kopija.
Birutė Lukošiūtė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Naujosios istorijos sektoriaus vedėja pasakoja, kad
įdomios šio sąrašo suradimo aplinkybės buvo paskelbtos pirmiausia Šiaulių spaudoje, paskui pateko ir į Vokietijos laikraščius ir po metų į Šiaulius atvyko pirmoji vokiečių, buvusių karo belaisvių, delegacija.
Tarp tų vokiečių belaisvių buvo dauguma, kurie po karo kalėjo Šiauliuose ir Šiaulių apylinkėse esančiuose lageriuose. O keletą buvo ir kurie tiesiogiai dalyvavo paminklo statyboje.
Į Lietuvą atvykęs vokietis ketina aplankyti ir Šiaulius bei miesto apylinkėse. Būtent ten kadaise buvo belaisvių stovykla. Tuo metu, kai W.Adleris kalėjo, Šiaulių miestas buvo beveik sugriaustas, tad paminklas tarybiniam kariui iškilo tarp griuvėsių.