Vyriausybės pozicija šią skaudžią dieną atsitverti tylos siena liudija,
kad ji puikiai supranta, kokius gilius randus tautos sąmonėje paliko kruvini
įvykiai Tiananmenio aikštėje, kur armija žiauriai nuslopino šešias savaites
Pekino centre vykusius taikius protestus.
Kinijos komunistų lyderiai pasistengė, kad bet kokios diskusijos apie
brutalų susidorojimą su studentų vadovaujamais demonstrantais, per kurį žuvo
šimtai, galbūt net tūkstančiai, žmonių būtų tabu, tačiau disidentai sako,
kad visuomenė vis dar gali priversti juos prisiimti atsakomybę.
„Žmonės prisimena šią dieną, nes nori, kad Komunistų partija prisiimtų
atsakomybę už savo įvykdytus nusikaltimus“, - sakė 53 metų Qi Zhiyongas, kuris prieš 20 metų neteko kojos, kai jį netoli Tiananmenio
aikštės sužeidė į taikius demonstrantus šaudę kariai.
„Tai neleidžia pamiršti, kad partija griebsis nežaboto smurto, kai tik
pajus grėsmę“, - sakė jis.
Ketvirtadienį numatyti pagrindiniai vieši šiai dienai atminti skirti
renginiai veikiausiai praeis tyliai, siekiant nesuerzinti įtariai į juos
žiūrinčios valdžios.
Aktyvistų grupės paragino piliečius šią dieną vilkėti baltos - gedulo
spalvos - drabužius ir tokiu būdu pagerbti visų žmonių, žuvusių per chaosą,
kuris kilo, kai prieš protestuotojus buvo pasitelkti tankai ir kariai,
atminimą.
1989-ieji buvo pragaištingi metai komunizmui tiek visame pasaulyje, tiek
Kinijoje, kurios valdančioji partija įsivėlė į kovą su demokratijos
aktyvistais, metusiais iššūkį daugiausiai gyventojų turinčios šalies
autoritariniam režimui.
Vadinamasis Tiananmenio judėjimas kilo 1989 metų balandžio viduryje, kai
visuotinis gedulas dėl buvusio komunistų lyderio ir populiaraus
reformatoriaus Hu Yaobango mirties ilgainiui virto drąsiais
studentijos raginimais įgyvendinti politines reformas ir imtis veiksmų
pažaboti korupciją.
Studentai ėmė burtis Tiananmenio aikštėje, kuri laikoma simbolišku
Kinijos politinės valdžios centru. Aikštėje tvyrojo visuotinė euforija, o
jaunimas rengė mitingus, kurie dar prieš kelias savaites būtų atrodę
neįmanomi.
„Visur buvo transparantai. Tai buvo pirma valdžios nesankcionuota
politinė demonstracija per visą Kinijos Liaudies Respublikos istoriją“, -
prisiminė Wang Danas, kuris buvo vienas iš studentų lyderių.
Aikštėje netilo raginimai valdžiai užtikrinti laisvę ir demokratiją,
šimtai demonstrantų paskelbė bado streiką, o vienas charizmatiškas
aktyvistas - uigūras Orkeshas Doletas, kinų vadinamas
Wu'eru Kaixi, sukritikavo premjerą Li Pengą
per jųdviejų susitikimą, kurį tiesiogiai transliavo valstybinė televizija.
Visas pasaulis atidžiai stebėjo įvykius Tiananmenio aikštėje, apie
kuriuos pranešinėjo įvairių šalių žurnalistų komandos, į Pekiną atskridusios
nušviesti istorinio tuometinio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo
vizito, atitiktinai sutapusio su kur kas didesnės svarbos įvykiais.
Valdžios koridoriuose dėl šių protestų šalies lyderiai pasidalijo į dvi
stovyklas - griežtosios linijos šalininkų, kuriems vadovavo premjeras Li
Pengas, ir nuosaikesnės pozicijos rėmėjus, vadovaujamus Komunistų partijos
generalinis sekretoriaus Zhao Ziyango.
Pergalę šventė griežtosios linijos šalininkai, nes jų pusėn stojo
tuometis aukščiausiasis lyderis Deng Xiaopingas. Zhao
Ziyangas neteko partijos vadovo posto ir 16 metų, iki savo mirties
2005-aisiais, gyveno namų arešto sąlygomis.
Studentų judėjimas buvo paskelbtas „kontrrevoliuciniu maištu“, kuriam
malšinti į sostinę buvo pasiųsti Liaudies išvadavimo armijos kariai, sutrypę
ištisos kartos svajones apie demokratiją.
Iki šiol nežinoma, kiek žmonių žuvo naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją.
Kinija oficialiai skelbia, kad žuvo 241 žmogus, įskaitant 36 studentus. Tuo
tarpu disidentai tvirtina, kad per susidorojimą galėjo žūti tūkstančiai
protestuotojų.
Susidorojimas su taikiais protestuotojais sulaukė griežto tarptautinės
bendrijos pasmerkimo, ir kelerius metus Kinija buvo laikoma atstumtąja
šalimi, o Vakarų valstybių vyriausybės suteikė prieglobstį iš tėvynės
pasitraukusiems studentų lyderiams.
Ilgainiui Kinija atsikratė atstumtosios valstybės statuso, o komunistų
lyderiai įtvirtino savo valdžią, pavertę šalį trečiąją pagal dydį pasaulio
ekonomika. Tačiau jie neparodė noro atsisakyti oficialiosios pozicijos, kad
1989-ųjų protestai kėlė grėsmę Komunistų partijos valdymui ir turėjo būti
numalšinti, kad būtų galima toliau įgyvendinti ekonomikos reformas.
„Faktai patvirtino, kad socialistinis kelias *su kinų ypatybėmis, kuriuo
mes judame, atitinka svarbiausius mūsų tautos interesus“, - gegužę
žurnalistams Kinijos sakė užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Ma
Zhaoxu.
Tačiau per susidorojimą nukentėję žmonės nepabūgo ir paragino tarptautinę
bendriją atnaujinti spaudimą Pekinui peržiūrėti oficialią poziciją dėl tų
įvykių, teigdami, kad nesugebėjimas drąsiai pasipriešinti stiprėjančiai
Kinijai netiesiogiai kursto represijas.
„Iki šiol tarptautinė bendrija... laikėsi nuolaidžiavimo politikos
Kinijos atžvilgiu“, - sakė 72 metų Ding Zilin, kurios paauglį
sūnų nušovė kariai.
Buvęs Zhao Ziyango patarėjas Bao Tongas, kuris po susidorojimo buvo
nuteistas septynerius metus kalėti, sakė, kad dėl augančios pasaulinės
Kinijos įtakos tarptautinė bendrija nesiryžo spausti Pekiną pateikti daugiau
informacijos apie Tiananmenio įvykius.
„Nenorėjimas įžeisti Kiniją reiškia, kad ji (tarptautinė bendrija) negali
padėti Kinijai, padėti jos žmonėms siekti savo teisių, ir tai negali padėti
pasaulio bendrijai įgyti patikimos, stabilios, taikios narės“, - neseniai
naujienų agentūrai AFP sakė Bao Tongas.
„Tai nėra gerai“, - pridūrė jis.
Bao Tongui buvo nurodyta per 20-ąsias susidorojimo su demokratijos
aktyvistais metines būti kurorte, esančiame už daugiau nei 1 000 kilometrų
nuo Pekino - tai liudija, kad sostinės valdžia dar nėra pasirengusi atverti
senų Tiananmenio žaizdų.