Tradiciškai susiklostė vaizdinys, kad su Vytauto Didžiojo mirtimi į Lietuvą atslinko tamsa, kuri ėmė trauktis tik su XIX a. lietuvių tautos atgimimu. Į tamsoje paskendusius beveik penkis šimtmečius dažniausiai arba buvo nekreipiamas dėmesys, arba jie laikyti skaudžiais istorijos puslapiais, kurių geriau neatversti.
Iš nežinios ūkų šie amžiai kyla labai palengva. Lietuvos istorijai skirtų studijų serijoje istorikai Rimvydas Petrauskas ir Jūratė Kiaupienė išleido knygą „Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386-1529 m.“, kurioje pateikia naują požiūrį į ilgąjį XV amžių, prasidedantį Lietuvos krikštu ir užsibaigiantį Pirmuoju statutu.
Iš istorinės savimonės išbrauktas amžius
„XV amžius Lietuvoje turi labai aiškią sampratą: Vytauto laikais Lietuva išauga nuo jūros iki jūros. Kita vertus, tai ir unijos su Lenkija pradžia, t.y. būsimo nuosmukio nuojauta. 1430 metais, kai Vytautas miršta, pasibaigia augimo laikotarpis ir prasideda metas, apie kurį lietuvių istorinė savimonė beveik nieko nekalba. Tarsi XV amžiuje po Vytauto mirties nebėra nei svarbių datų, nei žmonių, nei reikšmingesnių įvykių. Todėl XV amžiaus praktiškai nėra lietuvių istorinėje savimonėje“, - sako istorikas R.Petrauskas.
Tačiau į šį „ilgąjį šimtmetį“ galima pažiūrėti ir kitomis akimis. Anot istoriko, per XV amžių įvyko ne staigūs, bet labai reikšmingi pokyčiai, kuriuos galima vadinti transformacija ar lūžiu. Todėl XVI a. pradžioje gyvenanti LDK visuomenė ir jos pasaulėžiūra iš esmės skyrėsi nuo prieš šimtą metų gyvenusių protėvių.
„XIII-XIV amžiaus žmonės dar buvo palyginti panašūs, o štai XV-XVI a. pr. žmonės, koks Albertas Goštautas, kuris jau pats diktuoja literatūrinius tekstus, ranka rašo laiškus, yra visiškai kitas nei jo tėvas Jonas - Vytauto laikais. Nuo čia iki XVIII a. pabaigos tęstinumo daugiau. Praktiškai tai, kas per XV a. susikuria – pareigybių pavadinimai, teritorinės organizacijos, vaivadijų, pavietų tinklas, pagrindiniai miestai – visa tai lieka iki pat Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo XVIII a. pabaigoje“, - aiškina R.Petrauskas.
Pasak jo, XV amžiui nusakyti galima pateikti dvi metaforas – „ankstyvoji modernizacija“ ir „trumpieji viduramžiai“.
Ankstyvoji modernizacija
Vienas svarbiausių šios modernizacijos įrodymų – išsikristalizavusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip valstybės, samprata. „Dabar mes visą laiką šnekame apie LDK, bet retai pastebima, kad pati sąvoka, o tai rodo ir suvokimą, atsirado XV amžiuje, Vytauto laikais“, - pastebi istorikas.
Tik tuomet į LDK teritoriją buvo aiškiai integruota ir Žemaitija, ir rusiškos žemės. Be to, pagaliau atsirado linijinės sienos: „Kas iki tol yra Lietuva? Aptakiai galima sakyti, kad nuo jūros iki jūros. Bet kur kitose pusėse ji prasideda ir baigiasi, žmonės menkai įsivaizdavo. Aišku, buvo tam tikros dykros, negyvenamos teritorijos, kurios skirdavo valstybes. Bet užbaigto teritorinio vaizdinio nebuvo. O XV amžiuje atsiranda labai moderni, faktiškai iki šių dienų išlikusi linijinė siena su konkrečiu žymėjimu, matavimu, valdovų ženklais“, - aiškina R.Petrauskas.
Šiame šimtmetyje taip pat susiformuoja nauja institucijų kultūra. Pasak mokslininko, iki Vytauto lietuviškąją monarchiją galima apibūdinti kaip tarp kilmingųjų vien asmeninių ryšių pagrindu egzistuojantį valdžios darinį. Visa valdžia pagrįsta ištikimybe tarp valdovų ir didikų, jokių institucijų ir pareigūnų nėra. „Vytauto laikais įvyksta esminis lūžis. Nuo jo dvaro pradeda skleistis pareigybinė institucijų kultūra, kuri eina biurokratinės naujųjų laikų valstybės link – pareigybių sistema, kanceliarija, aišku, labai svarbi valdovo raštinė“, - dėsto R.Petrauskas.
Tai padėjo valdymą paversti aiškesnėmis institucijomis ir surašyti visas valstybės sritis: ne tik dokumentus, dovanojimus, privilegijas, bet ir kariuomenę, žemės valdas, galiausiai – žmones.
Kartu prasidėjo vidinė kolonizacija. „Sunku pasakyti, kas prasidėjo pirmiau – ar demografinis pakilimas, ar tai, kad žmonės pradeda užimti naujas teritorijas.
Iki XV amžiaus LDK, netgi branduolio teritorija, kuri buvo santykinai tirštai apgyvendinta, tebėra žmonių salos miškų masyvuose. Kolonizacija, aišku, užtruko, nusitęsė ir į XVI amžių, bet vis dėlto tai laikas, kai žmonės pradeda gyventi arčiau vienas kito. Tai darė didelę įtaką ir žmonių savimonei – suartėjo ir susipažino atskiros bendruomenės“, - sakė istorikas.
Jis priduria, kad iš tiesų šių reformų epochos pagrindinė figūra – Vytautas. Tik reikėtų pastebėti, kad su juo pokyčiai nesibaigė, o tik prasidėjo. „Vargu, ar jis turėjo aiškią valstybės reformos viziją, kaip dabar istorikai dažnai įpratę manyti. Turbūt tai buvo žmogus, kuris orientavosi į kaimyninių valstybių pavyzdžius. Kažkiek pats matė, gyvendamas Vokiečių ordine, kažkiek papasakojo dvare gyvenantys raštininkai ar svetimšaliai riteriai“, - mano R.Petrauskas.
Be to, Vytauto sukurta kanceliarija buvo stipriai orientuota į tarptautinę erdvę ir skleidė garsą apie didįjį kunigaikštį už LDK ribų. „Kanceliarijos aktyvumas nemažai nulėmė, kad Vytautas yra neabejotinai vienintelis Lietuvos valdovas, apie kurį tiek buvo žinoma Europoje“, - pastebi istorikas. Tiesa, žinios apie Vytautą buvo kuklios. Tuo kartais pasinaudodavo įvairaus plauko gudruoliai. Nors Vytautas sūnų neturėjo, po Europos tolimesnių kraštų valdovų dvarus vienu metu keliavo jo sūnumi pasivadinęs Baltramiejus. Jis ilgą laiką galėjo išgyventi prisistatydamas Vytauto sūnumi, kol jį pagaliau kažkas demaskavo.
Trumpieji viduramžiai
XV amžių vadinti „trumpaisiais viduramžiais“ leidžia tais laikais atsiradę keli esminiai viduramžiški reiškiniai, kurių prieš tai nebuvo ir kurie vėl greitai pranyko.
„Visuomenėje prasidėjo išties lemtingi dalykai. Pirmiausia iškilo klasikinės diduomenės giminės. Aišku, jie neatėjo iš niekur, jie buvo turtingų protėvių sūnūs, tačiau Radvilų, Goštautų, Kęsgailų, kaip didikų, laikai prasideda būtent tada“, - tvirtina R.Petrauskas.
Nepaisant to, kad tie didikai dar neraštingi, formuojasi nauja pasaulėžiūra, atsiveria naujos mados ir gyvenimo stilius: „Jeigu iki tol didikai buvo kad ir laisvi, savarankiški žmonės, bet jų pasirinkimus ribojo labai aiški uždaro pasaulio erdvė. O XV amžiaus didikai jau yra žmonės, kurie gali rinktis (aišku, galbūt retas kuris pasirenka) labai individualius sprendimus, individualų gyvenimo stilių“.
Pokyčiai darė įtaką ne vien didikų gyvenimui. Magdeburgo ir savivaldos teisė keitė miestų, o kiek vėliau - kaimų gyvenimą. „Iki savivaldos privilegijos ir po yra du skirtingi miestų istorijos etapai, - teigė R.Petrauskas. - Vytauto laikais atsiranda nauja miestietiško gyvenimo tvarka ir principai. Miesto oras daro žmogų laisvą. Iškyla miestietis, kuris sprendžia savo reikalus pats“.
„Nedaug apie tai kalbama, bet labai reikšmingas yra, moderniai kalbant, europinio solidarumo idėjos atėjimas į miestus ir kaimus, - tęsia istorikas. - Senąją bendruomenę keičia visiškai kitais pagrindais besiformuojančios savitarpio pagalbos ir paramos organizacijos, kaip brolijos, cechai, gildijos, bajorų organizacijos, kurios žmonėms užtikrindavo saugumą, jose galėjo susitikti, bendrauti, melstis vieni už kitus. Tokios naujos korporacinės etikos atsiradimas ateina su krikščioniškaisiais viduramžiais“.
Anot jo, korporacinė etika, riteriškos kultūros pradmenys, šventųjų kultų atsiradimas, nauja miestietija, nauji didikai, piligriminės kelionės leidžia LDK XV amžių suvokti kaip „trumpuosius viduramžius“.
Garsus didikas pasirinko riterišką gyvenimą
Išlaisvėjusi didikų pasaulėžiūra suteikė galimybę pasirinkti individualesnį gyvenimo modelį. Todėl didikai galėjo rūpintis ne įtaka ir žemėvalda, o riteriškais malonumais. Šio straipsnio pradžioje paminėtas atvejis, kai apie žmogų žinoma tik iš riteriškų dvikovų, turi realų atitikmenį – tai Vytauto laikais žymios Manvydų giminės palikuonis Albertas Manvydas Jaunesnysis.
„Labai mažai žinoma apie tą žmogų, bet galima sakyti, kad jis yra klasikinis naujosios epochos pavyzdys“, - teigia R.Petrauskas.
Išlikę šaltiniai liudija apie jo gyvenimo etapą, kuris gali atsakyti į klausimą, ką veikė šis didikas. 1475 metais Vokietijoje vyko iškilmingos Landshuto vestuvės, kuriose Bavarijos kunigaikštis vedė Lietuvos ir Lenkijos valdovo Kazimiero Jogailaičio dukterį Jadvygą. Prašmatnios šventės pagrindine ceremonija tapo riteriška dvikova, kurioje ietis surėmė Bavarijos hercogo brolis ir Albertas Manvydas Jaunesnysis.
„Iš visos gausios delegacijos buvo išskirtas būtent Albertas Manvydaitis, kuris atvyko su didžiausia svita ir sukėlė milžinišką susidomėjimą. Kad jis buvo pasirinktas dvikovos dalyviu, atspindi jo pasirengimą techniškai, o taip pat, kad jis kažkiek gyveno turnyrų riterišką gyvenimą jau iki tol. Čia jis investavo savo turtus, čia jo buvo toks sprendimas. Visos kitos didikų giminės kūrė žemėvaldą, plėtė įtaką, valdas, konkuravo tarpusavyje. Jis pasirinko tam tikrą gyvenimo alternatyvą“, - aiškina R.Petrauskas.
Visi XV amžiaus pokyčiai galiausiai nulėmė LDK europėjimą. Vytauto europėjimas buvo jo dvaras, kur bandė sutelkti pagrindinę galią ir formavo naują reformų politiką. Didikams europėjimas buvo riteriško gyvenimo atradimas, nauja žemėvaldos politika. Miestiečiams tai buvo ryškus prekybinių ryšių pagyvėjimas su Europos kraštais, europietiško gyvenimo būdo atsiradimas. Valstiečių gyvenimas pasikeitė mažiausiai, tačiau ir jų veikloje atsiranda taisyklingas trylaukis, laipsniškai keitėsi žemės matavimas. Taigi XV a. ir XVI a. pr. LDK perėmė pagrindinius europinius valdymo sistemos ir visuomenės grupių sandaros bruožus.