Šio profesinių sąjungų susivienijimo pergalė 1989 metų birželio 4 dieną
vykusiuose parlamento rinkimuose paspartino sovietų bloko subyrėjimą.
Berlyno sienos griūtis 1989-ųjų lapkritį laikoma svarbiausiu tų istorijos
takoskyra tapusių metų simboliu, ir tai erzina lenkus, kurie mano, jog
kartais nederamai pamirštama apie jų vaidmenį.
Siekdama atitaisyti šią padėtį, Lenkija rengia didelio masto iškilmes,
pradedant buvusių komunistinių šalių lyderių viršūnių susitikimu ir baigiant
virtine to laikotarpio muzikos žvaigždžių, įskaitant vokiečių roko grupę
„Scorpions“, kurios daina „Wind of Change“ tapo tos epochos himnu,
koncertais.
1989 metų birželio 4 dienos rinkimai buvo kertinis „Apskritojo stalo“
susitarimo, kurį balandį sudarė Varšuvos komunistai ir tuo metu dar
uždraustas „Solidarumas“, akmuo.
„Tai buvo lemiamas žingsnis kelyje į laisvę ir demokratiją Lenkijoje“, -
neseniai interviu agentūrai AFP sakė Lechas Walesa, kuris
tuo metu buvo „Solidarumo“ lyderis.
„Rinkimai Lenkijoje išmušė komunistų lokio iltis, ir kadangi bedantis
lokys nebegalėjo įkąsti, Berlyno siena galėjo būti nugriauta. Deja, nemažai
žmonių Europoje nenori prisiminti, kad būtent lenkai 1989 metais atvėrė
kelią“, - sakė jis.
Šio laikotarpio ekspertas Davidas M.Olsonas iš
Šiaurės Karolinos universiteto Grinsbore sakė, kad negalima sumenkinti
Lenkijos vaidmens.
„1989-ųjų rinkimai Lenkijoje buvo svarbiausias įvykis užbaigiant
komunistų valdymą visame sovietų bloke“, kuris galutinai subyrėjo 1991
metais, sakė jis agentūrai AFP.
„Be šio įvykio nebūtų pralaužta Berlyno siena“, - pridūrė ekspertas.
Režimas, kuriam nepavyko pažaboti „Solidarumo“ laisvės siekio 1981 metais
šalyje paskelbus karo padėtį, šiuos rinkimus laikė priemone užkirsti kelią
giliai ekonomikos ir politikos krizei.
Pirmą kartą valdančioji Komunistų partija suteikė opoziciniam judėjimui
oficialų, nors ir suvaržytą, vaidmenį.
1985 metais į valdžią atėjęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas
Gorbačiovas leido Maskvos satelitėms pačioms pasirinkti savo kursą.
Rinkimai Lenkijoje anaiptol nebuvo laisvi.
Kandidatavimas į naujai įsteigtą 100 vietų Senatą nebuvo suvaržytas,
tačiau „Solidarumui“ buvo leista varžytis tik dėl 161-os iš 460 vietų
žemuosiuose parlamento rūmuose - Seime.
Parlamentas rinko prezidentą, o vieninteliu kandidatu į šį postą buvo
įtakingas komunistų veikėjas generolas Wojciechas Jaruzelskis.
Nors komunistų kontroliuojamoje žiniasklaidoje nebuvo vietos
„Solidarumui“, šis judėjimas dominavo miestų gatvėse - visur švietė ryškus
„Solidarumo“ logotipas ir kabėjo L.Walesos nuotraukos.
„Solidarumas“ lengvai laimėjo visas 161 vietą Seime ir 99 vietas Senate.
Iš Komunistų partijos ėmė trauktis jos nariai, o „Solidarumas“ rėmė
reformatorius.
„Solidarumo“ sėkmė buvo įkvepianti, prisiminė čekų disidentas Jiris
Dienstbieras, kuris tapo užsienio reikalų ministru, kai
lapkritį žlugo Prahos režimas.
„Kai jie taip laimėjo rinkimus, tai mus labai paskatino. Mes laikėme tai
režimo visoje Vidurio Europoje laipsniška pabaiga“, - sakė jis.
Šių įvykių liudininkai vis dar stebisi, kaip sparčiai žlugo Varšuvos
režimas.
Dėl maišto komunistų stovykloje W.Jaruzelskiui teko pasitraukti iš
partijos generalinio sekretoriaus posto.
Negalėdami suformuoti vyriausybės komunistai perleido iniciatyvą vienam
iš „Solidarumo“ lyderių Tadeuszui Mazowieckiui (Tadeušui Mazoveckiui),
tačiau mainais pareikalavo paskirti ministrais kelis partijos narius.
Rugpjūtį jis tapo premjeru.
„Niekas iš abiejų barikadų pusių negalvojo, kad viskas vyks taip
sparčiai“, - sakė T.Mazowieckis.
Leszekas Milleris, tuo laikotarpiu atstovavęs
komunistams derybose, pripažino, kad režimas nebuvo pasiruošęs tokiai įvykių
eigai.
„Maniau, tai bus žingsnis į demokratiją ir „Solidarumas“ atliks
opozicijos vaidmenį, tačiau tikrai negalvojau, kad jis iš karto imsis
vyriausybės vaidmens“, - sakė L.Milleris.
1990 metų sausį komunistai virto socialdemokratais. 1993 metais rinkėjų
nepasitenkinimas „šoko terapijai“ prilygusiomis ekonomikos reformomis padėjo
jiems iškovoti pergalę parlamento rinkimuose. 2001-aisiais socialdemokratai
pakartojo šį pasiekimą ir L.Milleris tapo premjeru.
W.Jaruzelskis prezidento postą užėmė iki 1990 metų gruodžio. Jam
pasitraukus prezidentu buvo išrinktas L.Walesa.
Jį šiame poste 1995-aisiais pakeitė buvęs komunistas Aleksandras
Kwasniewskis, kuris po penkerių metų buvo
perrinktas antrai kadencijai. Jam užimant prezidento postą Lenkija 1999
metais įstojo į NATO, o 2004-aisiais tapo Europos Sąjungos nare.