Išsivadavimo fantazijos - iš Vidurio Europos perspektyvos

Kyla klausimas: ar tai negalioja ir „nepokomunistinei“ Europai su Jungtinėmis Valstijomis? Ar demokratijos senbuvių politinės ir intelektualinės sampratos nėra disonuojančios? Pavyzdžiui, argi prancūzų kairieji, kurie taip didžiuojasi savo intelektualine galia, 1968-aisiais, kai Prahoje buvo kovojama už demokratiją, nekėlė transparantų su Mao? Argi „demokratinių Vakarų“ kairieji nesiejo savęs su marksizmu ir Che Guevara tuo metu, kai pavergtoji Europos dalis siekė neįmanomo - dekonstruoti marksistinę ideologiją, Lenino proletarinį bolševizmą ir Stalino okupacinę sovietizaciją?

Apie skirtingas išsivadavimo intencijas dviejose Europos pusėse 1968-aisiais

Skirtingi 1968-ieji dviejose skirtingose Europos pusėse tapo paradigmine skirtimi tarp Vidurio ir Vakarų Europos. Tačiau toji skirtis nedingo ir šiandien, nes išsivadavimo intencijos buvo, o mąstymo atskaitos taškai ir tebėra skirtingi. Nesutampa prasmės ir tikslai. Abi Europos pusės siekė išsivaduoti, tačiau vieni - iš vartotojiškumo ir korporacijų spaudimo, o kiti - iš socialistinės prievartos. Pirmieji, kritikos strėlėmis varstydami kapitalizmą, gėrėjosi socializmu, antriesiems, suvaržytiems žeminančios socializmo lygybės ir priverstinės brolybės, atrodė, kad tokioje santvarkoje laisvės negali būti.

Pirmieji nesuvokė SSRS ir Kinijos komunistinių režimų antihumaniškumo. Jiems rūpėjo ne tik protestuoti prieš esamą tvarką, prieš teisių pažeidimus, bet ir nevaržomai pasiausti, pasipuošus raudonarmietiškomis uniformomis, nes buvo pats kultūrinės revoliucijos įkarštis. Iš pagrindų neigti kapitalizmą tapo madinga. Be to, prancūzų socialinio kolektyvizmo tradicija - neatsiejama Paryžiaus kairiųjų mąstymo dalis.

O antrieji egzistavo visiškai kitokiomis socialinėmis ir politinėmis sąlygomis. Vakarų kultūrinės revoliucijos muzika ir hipiška laikysena Vidurio europiečiams buvo pretekstas išeiti iš pogrindžio, kelti riaušes ir protestuoti prieš socialinį kolektyvizmą.

Kitaip tariant, vienoje Europos pusėje 1968-aisiais kovota už laisvę, ją jau turint, bet norint dar daugiau tolerancijos, o kitoje pusėje kautasi už laisvę, jos neturint ir siekiant elementariausių žmogaus teisių garantijos. Vieni demokratijos ir individualizmo turėjo tiek daug, kad ėmė skelbti diktatoriaus Mao idealus, kitiems demokratiją dar reikėjo išsikovoti.

Bernardo Bertolucci'o filmo „Svajotojai“ finale herojai išeina į riaušių apimtą Paryžių, apsvaigę nuo vyno ir sekso trise. Teo ir Izabelė - turtingų tėvų vaikai, šiems išvykus netrukdomi tuština gero vyno kolekciją. Jie - ne proletarai. Jie - rafinuoti jauni intelektualai, turintys išlavintą skonį geram kinui ir muziejams. Po meilės žaidimų trise su amerikiečiu draugu Metju jie išeina į raudonspalvį Paryžių, užtvindytą smurto ir saviraiškos.

Ūmus Teo įsitraukimas į riaušes po narcisistinės saviizoliacijos tėvų „buržua“ bute rodo revoliucinį įtūžį išlindus iš buržuazinio kiauto. Su ugnimi barikadose. Tarsi gerame politinės tematikos filme.

Ar mažai buvo tokių, kurių anarchizmas atsirado iš persisotinimo geru gyvenimu, nors pati Paryžiaus 1968-ųjų revoliucija siejama daugiausia su darbininkų ir studentų kova už savo teises prieš kapitalistinį išnaudojimą. Tačiau abiem atvejais tiko komunizmo leitmotyvas.

Maoizmas ir trockizmas žavėjo net tuos, kurie pritarė Paryžiuje skelbtam egzistencializmui. Proletarinė pasaulėžiūra, nepaisant nuasmeninančio jos kolektyvizmo, puikiausiai derėjo su filosofija, skelbiančia egzistencialistinę individo savivoką.

O kitoje Europos pusėje, pavyzdžiui, Lietuvoje, dar visai neseniai buvo nuslopintas partizanų pasipriešinimas okupacinei sovietų valdžiai. Lietuvos pogrindyje buvo rengiama medžiaga, siekiant apie sovietinį terorą ir KGB persekiojimus informuoti bent jau savo bendruomenes Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje.

Aleksandras Dubčekas Čekoslovakijoje kūrė socializmo žmogišku veidu programą, pureno dirvą daugiapartinei sistemai. Spaudoje pasirodanti nedrąsi komunistų kritika buvo demokratijos išraiška socialistinės Čekoslovakijos erdvėje.

Taigi vienoje Europos pusėje vyko smagios intelektualų riaušės niūriame kultūrinės revoliucijos kontekste, o kitoje, atitvertoje geležine uždanga, egzistenciškai kovota už politinę laisvę, testuojant atitvėrimo nuo pasaulio stiprumą. Kad geležinė uždanga nuausta ne tik iš ideologijos, patvirtino Raudonosios armijos tankai Prahoje. Po to reikėjo ilgai laukti devintojo dešimtmečio...

Aleksandras Smolaras, politinių mokslų profesorius, buvęs pirmojo Lenkijos premjero nekomunisto Tadeuszo Mazowieckio patarėjas, pabrėžia, kad „išsivadavimo fantazijos“ 1968-aisiais abiejose Europos pusėse radikaliai skyrėsi: „Vakarų radikalai laisvę suvokė visiškai kitaip negu jauni žmonės Lenkijoje ir Čekoslovakijoje. Mūsų laisvės samprata buvo tradicinė, liberali ir nesmurtinė, o jie bet kokį suvaržymą traktavo kaip laisvės stoką. Mes skyrėmės nuo Vakarų protestuotojų ir savo požiūriu į demokratiją. Jie reikalavo „tiesioginės demokratijos“, o į Vakarų demokratiją žvelgė kaip į „formalią“, laikė ją apgavyste. Jie atmetė institucijas, kurios mums atrodė idealas. Jie kritikavo rinką ir vartotojų visuomenę, kurių mūsų šalyje ilgėjosi kiekvienas“.

Viską galima reziumuoti vienu sakiniu, kurį Smolaras pasiskolino iš Rudi Dutschke's: „Retrospektyviai žvelgiant, didysis 1968-ųjų Europos įvykis buvo ne Paryžiuje, o Prahoje“. Šie žodžiai priklauso Vokietijos kairiųjų lyderiui, įstengusiam pripažinti, kad tuo metu Vakarų kairieji nesugebėjo suprasti Vidurio Europos politinės emancipacijos.

Kas nors galėtų kontrargumentuoti: Paryžiuje į gatves išėjo nauja pilietinė visuomenė - jaunimas agitavo už feminizmą, lyčių lygybę, homoseksualų laisvę ir reikalavo spręsti ekologijos problemas. Gynė savo teisę į utopiją ir atmetė vartotojiškos visuomenės tironiją. Tai atitinka Marxo reikalavimą pakeisti pasaulį.

Vakarų Europa, jei ir pasikeitė, tai tik sąlygiškai - demokratija joje ne žlugo, o dar labiau sustiprėjo. Kairiųjų anarchizmas, paremtas komunistiniais idealais, taip ir liko utopija. Prahos politinei revoliucijai nerūpėjo demokratinio pasaulio lyčių lygybė ar vartotojiškumo poveikis asmenybei. Siekta pakeisti Europos geopolitinį žemėlapį, suvienyti suskaldytą kontinentą. Irgi vadovautasi principu, kad reikia pakeisti pasaulį. Bet ne pagal Marxą... Tai irgi buvo teisė į utopiją.

Svarbu pabrėžti, kad nei čekai per Prahos sukilimą, nei lietuviai, latviai ir estai, stovėdami susikibę rankomis Baltijos kelyje, negalvojo apie demokratijos trūkumus.

Niekas tada neįtarė, kad XXI a. posovietinėje erdvėje demokratija pradės išsigimti, kad nepriklausomoje šalyje, pavyzdžiui, Lietuvoje, atsiras demokratijos pornografija, kuri paskatins vietos intelektualus internete paskelbti, neva komunizmas - visų geriausia santvarka. Ir tai ištiko valstybę, kurios užsienio politikai Ukrainoje, Baltarusijoje ir Gruzijoje propaguoja demokratijos „gėrį“ Vilniuje, laikinojoje Europos kultūros sostinėje, atsivėrė korupcijos ir oligarchijos pūlinys - Valdovų rūmai, kuriems net ir per finansinę krizę mokesčių mokėtojų sąskaita mėginta ieškoti papildomų milijonų. O tai teikia dar daugiau pagrindo nusivilti demokratija ir skatina kritikuoti oligarchinį kapitalizmą.

Praėjus dvidešimčiai metų nuo Prahos ir Paryžiaus įvykių, 1988-aisiais, Lietuvos Sąjūdžio, Estijos Liaudies fronto ar Lenkijos “Solidarnosc” dalyviams buvo aišku, kad komunizmas vienareikšmiškai yra blogis, o demokratija ir jos laisvės principai - gėris.

Liberalizmas, aukštinantis pilietinę visuomenę, buvo siekiamybė (tai vertinta dar ir 1998-aisiais, suvokiant, kad reikia ginti trapią demokratiją posovietinėje erdvėje). Tačiau dar po dešimtmečio tapo akivaizdu, kad Vidurio Europoje iš tikrųjų suvešėjo demokratijos pornografija. Tokia regioninė demokratijos atmaina ir paskatino viešai prabilti apie jos trūkumus. Paradigminis atvejis būtų virš tautinio simbolio - Gedimino pilies - iškabinti plakatą su užrašu: „Parduota“. Suprask, Lietuvoje išparduodama tai, kas sakralu nacionaliniame lygmenyje...

Neatsitiktinai laisvoji rinka Lietuvos intelektualams asocijuojasi su karo padėtimi, o komunizmas šmėsteli kaip „šviesi“ tos suirutės alternatyva. Šiuo atžvilgiu Vladimiras Tismaneau yra teisus, postkomunistinę išsivadavimo fantaziją vadindamas regimybe.

Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, Berlyno sienos griuvimas, suvienijęs Vakarų ir Vidurio Europą, politinės emancipacijos fantaziją pavertė realybe - iš vienos ekonominės sistemos buvo pereita į kitą, pakeistas politinis žemėlapis ir socialinė santvarka. Tikriausiai Berlyno sienos griuvimas laikytinas didesniu įvykiu negu Prahos pavasaris. Tačiau ši siena kažin ar būtų nugriuvusi be Prahos pavasario, kuris Vidurio Europą paženklino antikomunizmo dvasia. Tos sienos pamatų tikrai neišjudino revoliucinis komunistuojančio Paryžiaus jaunimo protestas, barikados ir riaušės gatvėse. Vakarų kairieji buvo apsvaigę nuo to, ką Raymond'as Aronas pavadino intelektualų opijumi, - nuo marksizmo. Riaušes paskatino romantinis susižavėjimas raudonomis vėliavomis, nekreipiant dėmesio į

KGB siautėjimus, Sibiro tremtinių kančias, religijos persekiojimą tų vėliavų šešėlyje.

Tie, kurie reikalavo daugiau teisių, įtraukdami darbininkus į masinį viso mėnesio streiką Paryžiuje, dosniai dalijo skrajutes su Mao atvaizdu. Jeanas Paulis Sartre'as Lotynų kvartale palaikė studentus į profesoriaus švarko atlapą įsisegęs Mao ženklelį.

Neatsitiktinai nuo jo nusisuko Raymond'as Aronas. Vėliau nusigręžė ir Albert'as Camus. O juk Sartre'as - vienas didžiausių egzistencialistinės filosofijos kūrėjų...

Regis, net egzistencialistinė laikysena kuo puikiausiai derėjo su komunizmo idealais. Tai konceptualiai reprezentatyvus atvejis, atveriantis politiškai išsiderinusią Vakarų Europos kairiųjų intelektualų mąstyseną. Nebent Paryžius jau nereprezentuoja Vakarų Europos intelektualinės minties...

Kad ir kaip skaudu, vis dėlto tenka klausti, ar 1968-ųjų Prahos pavasario, 1989-ųjų Berlyno sienos griuvimo ir rugpjūčio 13-osios Baltijos kelio istorinės misijos netapo mitu?

Čekijos premjero Mireko Topolaneko vyriausybės subyrėjimas tokiu svarbiu metu, kai ši šalis vadovauja ES, liudija regiono nepajėgumą nei lyderiauti, nei priminti Vakarų Europai, kokia svarbi demokratija tiems, kurie ją taip sunkiai ir dar visai neseniai išsikovojo.

Todėl ne tik kairiųjų inspiruotą maištą Vakarų Europoje 1968-aisiais galima laikyti demokratijos istorijoje didžiausiu paradoksu, kai daugiau teisių ir laisvių reikalaujama pasitelkiant diktatoriškų režimų simboliką bei idėjas, - ne mažiau paradoksali ir Vidurio Europos demokratinė emancipacija. Kovo 11-osios minėjime šiemet europarlamentaro Vytauto Landsbergio garsiai ištartą diagnozę „nusivažiavome“ reikėtų patikslinti: kai sakoma „nusivažiavome“, atrodo, tikima, kad galėjo būti kitaip, ypač šalyje, kuri suvaidino tokį svarbų istorinį vaidmenį keičiant Europos geopolitiką.

Tačiau ar tikrai galėjo būti kitaip? Ar Realpolitik galėjo nepražioti godžių savo nasrų? Gal didysis Vidurio Europos paradoksas tas, kad, nesant demokratijos, už ją buvo kovojama daug kilniau nei prie Sorbonos universiteto, bet, vos ji buvo išsikovota, iškart pamirštos pirminės jos prielaidos ir ištakos? Gal čia ir yra išsivadavimo fantazijos Achilo kulnas?

Ekskursas į Rugsėjo 11-osios išsivadavimo fantaziją

Iki Rugsėjo 11-osios demokratijos samprata Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje buvo siejama su žodžio laisve, o Vidurio Europai buvo ir tebėra kabinama postkomunistinio regiono etiketė, motyvuojant tuo, kad ši Europos dalis dar tik mokosi demokratijos, stokoja pilietinės

visuomenės įpročių, sunkiai atsikrato sovietmečio palikimo, nesusitvarko su korupcija, privačius interesus painioja su viešaisiais... Rusija kaltinama šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais, o Kinija sulaukė dar griežtesnės kritikos. Drąsiai svarstyta, ar moralu Pekine rengti olimpiadą, kai Tibetas vis dar yra jos pavergtas. Visa argumentacija funkcionavo kaip savotiška įtvirtinta manichėjiška etika, pagal kurią politinis gėris ir blogis veikia savarankiškai. Jie aiškiai apibrėžti ir geopolitizuoti, remiantis racionaliu Vakarų argumentu, akcentuojančiu laisvės principus: tie, kurie riboja žmogaus teises ir trukdo įgyvendinti demokratinius procesus, yra blogio pusėje.

Taip mąstoma žvelgiant iš Vakarų komunikacinės erdvės perspektyvos. Vidurio Europa, ėmusi demokratizuoti savo institucijas ir politinius procesus, buvo traktuojama kaip politinio „gėrio“ siekiantis regionas. Taigi savas. Pats siekis išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos buvo kova su blogio imperija. Būtent šiuo atžvilgiu „postkomunizmo“ etiketė yra su pliuso ženklu, nes tai būsena „po“ primesto komunistinio režimo, kai bandoma įveikti jo padarinius. Siekiama narystės Europos Sąjungoje ir prisidedama prie demokratijos globalizacijos, pasaulio išvadavimo iš diktatoriškų režimų - tokia yra pax americana fantazija.

Rugsėjo 11-osios tragedija dar labiau įtvirtino demokratiją kaip „gėrį“. 2001-aisiais visi plojo George'ui W.Bushui, raginusiam ginti laisvės vertybes, nes demokratinis pasaulis atsidūrė pavojuje. Niekas negalėjo tam prieštarauti. Žiniasklaida be paliovos kartojo vaizdus, kaip teroristų pilotuojami lėktuvai įsirėžia į bokštus dvynius Niujorke. Priešintis JAV prezidento retorikai tuo metu būtų buvę politiškai nekorektiška. Net būtų reiškę, kad prijaučiama fanatiškajai “al Qaeda”.

Čečėnų terorizmo bijantis Kremlius viešajame diskurse irgi piktinosi teroru, nors slapta galbūt džiaugėsi, kad Jungtinėms Valstijoms suduotas toks smūgis. Net prieš JAV mėgstanti purkštauti Prancūzija tylėjo dėl Afganistano puolimo. Viešojoje erdvėje apie 09-11 buvo galima kalbėti tik vienpusiškai, nes demokratijos civilizacinė samprata buvo vienareikšmiška.

Vadovaujantis šia logika, suskubta atidaryti kalėjimą Gvantanamo įlankoje. Jame nepaisoma žmogaus teisių, nes fanatikui ar bepročiui, kuris priešinasi vienareikšmiškam demokratijos „gėriui“, teisių garantuoti nereikia. Čia kaip ir marksizme: visi, kurie nepritaria proletariato revoliucijai, yra pačios istorijos priešai, nes istorija hegeliškai protinga, ir ji pasibaigs su proletariato revoliucija...

Tai ne pasirinkimas, o istorinės būtinybės įsisąmoninimas, nes protingas istorijos dėsnis reikalauja panaikinti klases. Panašiai ir su Gvantanamo įlankos kalėjimu: ten atsidūrę demokratijos ir JAV priešai gali būti kankinami, netenka žmogaus teisių, nes jie - anapus politinės Tiesos, maža to, jie priešinasi pax americana globalizacijai, kuri yra logiška ir būtina. Kadangi teroristai kelia grėsmę šalims, ginančioms žmogaus teises, tai jiems žmogaus teisės netaikomos. Už Jungtinių Valstijų esantis Gvantanamo kalėjimas tam tinka, juk jis - anapus demokratijos...

Pasielgta kaip Antikos laikais: priešas, patekęs į nelaisvę, turi arba žūti, arba vergauti. Busho administracija, pareiškusi, kad dirbs „be baltų pirštinaičių“, elgėsi panašiai, kaip senovės graikai ar romėnai vergovinės santvarkos laikais. Priešas yra priešas. Po tokio smūgio, kokį patyrė Niujorkas tą nelemtą rytą, įtūžis atrodė natūrali ir net būtina reakcija. Bushas, paklaustas, ką pirmiausia pagalvojo, sužinojęs, kas įvyko, atsakė: pirmoji mintis buvo „Get them!“ (Sučiupkim juos!). Kas iš to išėjo ir kaip atsiliepė globaliam demokratijos „mesianizmui“, - tai jau kitas klausimas.

Politiškai sakralizavus Ground Zero aukų vietą, buvo politiškai suabsoliutinti ir demokratijos „gėris“, jos „tiesa“. Tačiau net toks sureikšminimas nesutrukdė naujajam JAV prezidentui Barackui Obamai paskelbti įsaką, kad Gvantanamo kalėjimas yra uždaromas, - žmonių, kaltinamų terorizmu, negalima išstumti anapus demokratijos.

Svarstytina, ar tuo atveju, jei per Rugsėjo 11-osios įvykius šalį būtų valdęs Obama, būtų išvengta politikos „be baltų pirštinaičių“. Tačiau, net ir jos išvengus, „blogio ašies“ koncepcija vis tiek būtų atsiradusi. Skirstymo į savus ir priešus Obama nevengia ir dabar, strategiškai telkdamas karines pajėgas Afganistane.

Orientalisto Egdūno Račiaus teigimu, Irane, vienoje iš „blogio ašiai“ priskiriamų šalių, jaunimas aktyviai veikia pogrindyje, klausosi vakarietiškos muzikos, valdžia nedraudžia prekiauti antiiranietiška JAV spauda, o vietos žiniasklaida legaliai kritikuoja Irano politiką. Račius atmeta Huntingtono tezę apie civilizacijų karą. Jo nuomone, „blogio ašiai“ priskiriami žmonės yra tokie pat globalizuoti ir amerikanizuoti kaip ir europiečiai.

Nors civilizacijų karas taip ir neprasidėjo, “al Qaeda” pradėjo darytis matoma jėga. Ši organizacija (jei tai organizacija) greičiausiai „netempia“ ir „neištemps“ iki civilizacijų karo, tačiau ji iškėlė tezę apie valią tiesai - tai antiamerikietiškojo pasaulio tiesa ir kitoks politinis diskursas. Jei tikėsime įvairių šalių spauda, tai “al Qaeda” savo misiją suvokia kaip būtinybę išvalyti arabų kraštus nuo vakarietiškumo.

Jai nepriimtina, kad amerikiečiai turi karines bazes Saudo Arabijoje, greta Mekos ir Medinos šventovių. Šiuo požiūriu tai yra karas, o ne tik fanatikų terorizmas. Sykiu tai yra ir valia įtvirtinti islamiškąją Tiesą arba kitokį išsivadavimo „gėrį“. To siekiama radikaliai, energingai, su gilia neapykanta ir teigiant kitokias nei vakarietiškos vertybes. Siekiama įkurti vienalytę islamo imperiją, kurią valdytų Sharia - Kelias, Dievo valia, kaip tiki musulmonai.

Michelis Foucault, modifikuodamas Nietzsche's valią galiai, teigė, kad valia tiesai įgyvendina diskurso tvarką, pašalindama vieną ir įtvirtindama kitą tiesą. Kitaip tariant, vienas diskursas egzistuoja kito diskurso sąskaita, viena tiesa - kitos tiesos sąskaita. Tai ganėtinai darvinistinis, t.y. stipresniojo išlikimą postuluojantis, modelis: „[...] valia tiesai yra linkusi - vis dar kalbu apie mūsų visuomenę - lyg ir slėgti kitus diskursus bei primesti jiems savo galią“.

Taigi valia tiesai yra pašalinimo sistema, turinti institucinę atramą. Busho retorika skatino pašalinti radikaliojo islamo - „blogio ašies“ - diskursą ir jo tiesą. Demokratinių šalių institucijos turėjo tapti atrama, palaužiant „blogio ašies“ valią fundamentaliojo islamo tiesai.

Kadangi tolerancija, kaip demokratijos egzistavimo pamatas, negali toleruoti netolerancijos jai pačiai, tai demokratinė šalis privalo imtis atsakomųjų savigynos veiksmų. Taigi karo prieš fundamentaliojo islamo valią tiesai pagrindas nėra vien emocinis, išprovokuotas bokštų dvynių atakos.

Tačiau suvokiant, kad “al Qaeda” įvykdytas aktas 09-11 nėra tik terorizmas dėl terorizmo, t.y. nėra tikslas savaime, o greičiau priemonė siekiant didžiojo tikslo - savo Tiesos įgyvendinimo, būtina permąstyti, ar su terorizmu ir „blogio ašimi“ efektyviausia kovoti tankais ir naikintuvais. Jei teroristų tikslas - valia tiesai, tuomet kovoti su terorizmu galima diskursais, sukuriant rafinuotesnį komunikacinį demokratijos protą.

Toks Protas, arba didysis politinis demokratinio pasaulio mąstymas, turėtų laimėti varžybas su ekstremistiniu Sharia naratyvu ir jį kuriančiu Protu. Vadovaujantis tokia strategija, Afganistane ir Irake diegti demokratinę tvarką reikėtų ne (tik) ginklu, o universitetais ir knygomis.

Jei demokratija būtų eksportuojama akademinėmis invazijomis, kuriant neregėto masto švietimo programas, - o jos taptų realios, jei milijardinius karo kaštus pakeistų milijardiniai mokymo kaštai, - gal tada būtų iš esmės susikauta už žmogaus teises, žodžio laisvę, laisvus rinkimus, moterų lygybę, už vakarietiškąją toleranciją? Vietoj to kol kas užsitraukiama tik panieka - per vizitą Irake Bushas jau buvo apmėtytas batais... Neatsitiktinis ir Putino sąmojis Prahoje: kai Bushas palinkėjo spartesnių demokratinių procesų Rusijoje, šis atkirto, kad Rusijai nereikia tokios demokratijos kaip Irake...

Invazija į Iraką buvo lūžis. Amerika iš terorizmo aukos virto agresore. Kaip minėta, alternatyva galėjo ir visada galėtų būti precedento neturinti švietimo programa.

G.Sorosas postkomunistinėse šalyse pats vienas efektyviai susirungė su Maskvos totalitarizmu informacinio karo lauke. Turiu galvoje jo politinio ir kultūrinio švietimo idėją, įgyvendintą pasitelkiant knygų leidybą, universitetines infrastruktūras ir mokymo projektus. To išsigandęs Lukašenka net uždarė Minske Europos humanitarinį universitetą, kuris sėkmingai perkeltas į Vilnių.

Remiantis šiuo pavyzdžiu, galima klausti: jei, užuot šimtus milijardų dolerių skyrus karinėms bazėms ir naikintuvų degalams, būtų investuojama į karą su terorizmu G.Soroso metodais, - ar tai nebūtų aukštos civilizacijos požymis? Juk tuomet į „blogio ašį“ susmigtų tūkstančiai Soroso lygmens strėlių...

Humanitarinio švietimo požiūriu tai prilygtų skrydžiui į Marsą, bet čia greičiausiai tik dar viena išsivadavimo fantazija.

Jei, kaip teigia Egdūnas Račius, jaunimas Irane iš tikrųjų yra toks imlus amerikanizacijai, tai tarpcivilizacinio, tarpreliginio ir tarpkultūrinio diskursų tiltai būtų pastatyti bent jau atskiruose arabų regionuose. Argi ne tai tikroji demokratinės supervalstybės užduotis kare su terorizmu? Fanatikų teritorijas užimti ginklu galima greitai, bet jas išsaugoti įmanoma tik kuriant žinių visuomenę.

Deja, amerikiečiai Europos valstybes ragina siųsti į Afganistaną karius, o ne pedagogus ir bibliotekininkus. Vidurio Europa be dvejonių remia JAV kaip rėmusi, tiesmukai brukdama demokratijos „gėrį“, ir net nesiūlo didžiajam broliui laikytis humanizmo standartų. Toks pasiūlymas reikštų Naujosios Europos didžiadvasiškumą, kuriam ji, deja, neturi dvasinių jėgų. Bent jau valstybiniame lygmenyje tų jėgų net neieškoma, tenkinamasi gerais diplomatiniais santykiais su JAV. Nesiekiama iš esmės keisti karo su terorizmu formų. Esą tai - ne šio regiono „specializacija“.

O juk kiekvienas regionas ar valstybė, taip pat ir Lietuva, ir visa Vidurio Europa, turėtų plėtoti savireflektyvią politiką, užuot buvę „demokratiją nešančių“ Jungtinių Valstijų pudeliu. Tačiau, žvelgiant iš politinio realizmo pozicijų, savireflektyvi politika ir griežta JAV kritika, kai nusivylimas demokratija tvyro net laikinojoje Europos kultūros sostinėje Vilniuje, greičiausiai padarytų meškos paslaugą.

Anapus išsivadavimo fantazijos

Turint galvoje, kad visa Vidurio Europa - tiek Lenkija, tiek Lietuva ar Rumunija, o šiandien jau ir kultinė Praha - vienodai kibirkščiuoja interesų grupuočių susidūrimais, žinant, kad šio regiono demokratinės institucijos yra nestabilios, dažnai ir fiktyvios, reikia ieškoti būdų, kaip jas sustiprinti, o ne ardyti, vėl siūlant komunizmo alternatyvą.

Kaimyninė Rusija tik ir laukia kokio nors ryškesnio Vidurio Europos intelektualų palankumo komunistiniam nesenos praeities režimui, tikisi konceptualaus užsienio politikos atsiribojimo nuo proamerikietiškumo ir pax americana ideologijos. Viliamasi: disidentai intelektualai sugriovė Sovietų Sąjungą, o nauja prieš demokratiją nusistačiusi anarchistų intelektualų karta ją galbūt atstatys...

Kęstučio Girniaus įsitikinimas, kad „Rusija nepuls Lietuvos“, visą šią logiką paverčia niekais: juk, jei Rusija nepuls, dingsta motyvas remti JAV „džiaugsme ir varge“. Tada nereikėjo nei susilaikyti nuo „bušizmo“ kritikos, nei kurti Vilniaus dešimtuko.

Išdėstyta logika turi prasmę tik priimant atvirkštinę tezę: Rusija puls, jeigu galės. O ji galėtų, jei mūsų regionas nebūtų susaistytas su JAV. Mus pozityviai varžo ir pati strategija lyderiauti savo regione, palaikant demokratines proamerikietiškas jėgas Ukrainoje ir Gruzijoje. Estų akademikas Reinas Raudas tokią strategiją kritikuoja, esą „lietuviai dažnai elgiasi, tarsi dabartinė jų valstybė - Lietuvos Respublika - būtų tiesioginis LDK tęsinys, tarsi ji būtų didžiulė, nors iš tiesų yra maža - tiek teritorija, tiek gyventojų skaičiumi“. Taip sakydamas jis tarsi siūlo prie mažos teritorijos ir mažo gyventojų skaičiaus pridėti dar ir menkystoms būdingą užsienio politika, pagrįstą nusižeminimu. O juk Lietuva, kaip ir visas rytinis Baltijos regionas, užsienio politikoje ne tik naudojasi JAV protekcija, bet ir pasinaudoja ja, kurdama savo įtakos zoną.

Pagal Raudą, tai maža tauta ir krepšinio žaisti negalėtų, vis dėl savo mažumo! Bet lietuviai jį žaidžia, neseniai ir vėl nurungė rusus, kurių neapkaltinsi mažumu nei pagal skaičių, nei pagal plotą... Tačiau mums sekasi ne todėl, kad fantazuojame apie politiškai emancipuotą krepšinį, o todėl, kad sukūrėme agresyvią nacionalinę krepšinio politiką.

Gintaras Beresnevičius rašinyje „Imperijos darymas“ pabrėžė: „Mes turime įeiti į ES kaip demokratiška imperija, veikdami plotuose, kurie gal pranoks pačios ES teritoriją. Mes iš to turime pasidaryti nuotykį. Mes dar žinome, pažįstame skurdą, vargą, apleistumą, ir dėl viso šito pažinimo tebesame labai stiprūs. Mums tereikia panaudoti, kaip sakoma, savo svertus. Jie po ranka. Ukraina, Baltarusija, Užkaukazė - regionai, jaučiantys mums simpatiją iš bendros praeities; o tai šiuo metu strateginiai regionai pasaulinėje geopolitikoje. Mes galime susikurti didelį egzistencinį nuotykį, kuris, kas be ko, iš politinių dividendų tiesiogiai turėtų nešti ir ekonominius dividendus, paverčiančius mus Baltijos tigru. Politiniu ir ekonominiu“.

Tai - ne išsivadavimo fantazija ar utopija, o valia savo regioninei tiesai, savo diskurso, grindžiamo proamerikietišku Vidurio Europos interesu ir besirungiančio su prorusiška/prosovietine orientacija, įtvirtinimas. Iki šiol vykdyta regioninė politika, remiant rožinę ir oranžinę revoliucijas, empiriškai darė įtaką Rytų Europos politinei dinamikai. Nors šios revoliucijos ilgainiui išsigimė, jos labai padėjo apmalšinti Maskvos apetitus regione, kad kelias Kremliui nebūtų užleistas taip lengvai, kaip šis norėtų. Šiuo požiūriu dvi kunigaikštystės kaunasi tarpusavyje toliau ir kone tose pačiose žemėse. Nuo istorijos pabėgti galima, bet Lietuvos užsienio politika nuo jos nebėga.

„Priklausomybė“ ir „okupacija“ nebūtinai reiškia karinę invaziją. Matėme, kokia humanitarinė katastrofa ištiko postkomunistinį regioną po to, kai “Gazprom” užsuko dujų čiaupą nemažai Vidurio Europos daliai, nes įnoringoji planuotoja nesutarė su Kijevu dėl įkainių. Net jei manoma, kad Slovakija, Bulgarija, Serbija ir Bosnija-Hercegovina tapo įkaitėmis dėl Kijevo nenuolaidumo Maskvai, Vidurio Europa vis tiek yra daugeliu atžvilgių priklausoma nuo neoimperialistinės Rusijos elgesio. Ar tai nėra precedentas praplėsti okupacijos definiciją?

Rusijos disidentas Andrejus Piontkovskis laidoje “Be pykčio” pasakė: jei Europos Sąjunga būtų palikta viena, Rusija su ja susitvarkytų. Nemanau, kad toks teiginys yra labai perdėtas. Visai neseniai Rusija visų laikų lyderiu, geriausiai atstovavusiu šios šalies interesams, žmogumi, su kurio vardu ir darbais rusai sieja savo ateitį, tik per plauką neišsirinko kruvinojo diktatoriaus, „tautų vado“ Stalino.

Tai rodo jau ne valdžios, o kaimyninės šalies piliečių nuotaikas. Tokiame kontekste ir paklauskime, ar tikrai Rusija nepultų Lietuvos ir kitų neva „prarastų savo teritorijų“, jei tik galėtų, t.y. jei už Vidurio Europos nugaros nestovėtų JAV karinė galia?

* * *

Štai tokiame XXI a. pradžios kontekste Vidurio Europa saugo savo svarbiausių žingsnių demokratijos link - 1968-ųjų Prahos pavasario, Baltijos kelio, Jono Pauliaus II vizito į socialistinę Lenkiją, kad paremtų “Solidarnosc”, - atminimą. Ir švenčia 2004-ųjų gegužės 1-ąją, kai dalis Vidurio Europos šalių įstojo į Europos Sąjungą. Daugiau negu simboliška, kad vos mėnesiu anksčiau - 2004 m. kovo 29 d. - NATO pajėgos pradėjo saugoti šio regiono oro erdvę.

Šiandien pasaulio akys nukreiptos į Baracką Obamą ir jo administracijos restart programą. Su juo siejamos viltys atkurti demokratinių JAV įvaizdį, nuimti kabutes nuo žodžio „gėris“, kai kalbama apie demokratiją. Kuo demokratiškesnė dvasia sklis iš JAV, kuo mažiau bus už ką jas kritikuoti, tuo lengviau galėsime argumentuoti, kodėl trys Baltijos šalys, o ir visa Vidurio Europa, palaiko Baltųjų rūmų politiką. Bus mažiau pagundų Vidurio Europoje plėtoti antiamerikietišką diskursą, tokį malonų neoimperialistinės Rusijos ausims.

Valstybės sekretorė Hillary Clinton dėl restart - pere(za)gruzkos - programos pajuokavo ir su pačia Rusija, bet nepamiršo priminti, kad JAV ir toliau rems Baltijos šalis ir demokratijos siekiančius Rytų Europos kraštus.

Laikas parodė, kad mums tai geopolitiškai palanki realybė, o ne tuščia iliuzija, išsivadavimo fantazija.

Deja, daugybė veiksnių verčia abejoti vidiniu Vidurio Europos išsivadavimu. Politinės emancipacijos troškimo apimta Praha 1968-aisiais ar laisvės skrydžiui pakilęs Vilnius 1989-aisiais tikriausiai taip ir liks prieštaringa romantizuota regioninės istorijos dalimi. Beje, kaip ir 1968-ųjų Paryžius - toks pat romatiškas, žavus ir naivus, tik dėl visai kitų priežasčių.