Dabar tenka tik stebėtis, kiek daug pastangų Vakarams įrodinėjant lietuvių ir Lietuvos egzistavimą po 1918 metų Nepriklausomybės paskelbimo teko dėti mūsų valstybės pirmeiviams Augustinui Valdemarui, Ernestui Galvanauskui, poetui Oskarui Milašiui ir kt.
Kaip rašo vokiečių istorikas Karlas Schlogelis, „laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse“, todėl „brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“. Mes, gyvenantys laisvėjančioje visuomenėje, jau galime skelbti įvairias nuomones, kad ir kokios jos būtų kontroversiškos, bet vis dar nedrįstame daiktų ir procesų vadinti tikraisiais jų vardais, nenutylėdami nė menkiausios istorinių įvykių detalės, kad ir kaip toji detalė kam nors būtų nepriimtina.
Galvoje turiu istoriko Vyganto Vareikio straipsnius apie Klaipėdos sukilimą. Šiuose straipsniuose kaip kiškio ausys kyšo šališkas požiūris į Lietuvos istoriją ir jos atgimimo veikėjų menkinimo tendencijos, o kitaip manantys žmonės kaltinami nesusigaudymu ir neprofesionalumu.
Tuo buvau kaltinamas ir aš, kai savo straipsnyje „Lietuvos drąsiausias politinis ir karinis žygis“ atskleidžiau vieno iš patriotiškiausių beatsikuriančios Lietuvos politikų – ministro pirmininko Ernesto Galvanausko ir Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus vaidmenis 1922–1923 m. Klaipėdos įvykių metu. Šie vyrai tuo metu susidariusią geopolitinę situaciją Europoje panaudojo Lietuvos valstybei stiprinti.
1922 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respubliką pagaliau ir Santarvės šalys pripažino de jure, tačiau Ambasadorių konferencija Klaipėdos vis tiek nesiryžo atiduoti Lietuvai, nusprendusi, kad, kaip rašė I.Chandavoine, „jei Klaipėda yra natūralus Lietuvos uostas, jis taip pat yra ir natūralus lenkams priklausančio Vilniaus krašto (jų jau užgrobto, bet dar nepripažinto – aut. past.) uostas“. Tai rodo, kad Santarvės šalis lenkų propaganda buvo tiesiog užhipnotizavusi, todėl atiduoti Klaipėdą Lietuvai vilkino trejus metus.
Kai perskaičiau istoriko Vyganto Vareikio straipsnius, susidariau įspūdį, kad jis taip pat yra paveiktas didžiųjų šalių propagandos, todėl nutyli Lietuvai svarbius faktus. Stebina, kad savo teiginį, neva apie Klaipėdos sukilimą iš anksto žinojo prancūzai ir lenkai, jis bando pagrįsti 1923 m. sausio 19 d. Prancūzijos dokumentu ir Lenkijos kovo 8 d. informacija apie šioje operacijoje dalyvavusius Lietuvos kariuomenės dalinius, nors sukilimas jau sausio 15 d. baigėsi lietuvių pergale.
Šie pavėluoti lenkų ir prancūzų karinių tarnybų dokumentai galėjo praversti tik tolesnėse politinėse derybose, kaltinant Lietuvos Vyriausybę. Prolenkiškai skamba ir V.Vareikio frazė apie „Lenkijos vadovaujamą sąjungą prie Baltijos“. Kokia galėjo būti Lenkijos sąjunga su Lietuva, jei ji nepripažino Lietuvos, kaip tarptautinio subjekto, paskelbusio nepriklausomybę anksčiau negu Lenkija, nes ši savo kariniais veiksmais ir klasta siekė Lietuvą turėti vienoje valstybėje kaip viduramžiais – Žečpospolitoje?
Lenkija, iki 1918 m. būdama vieno likimo su Lietuva, būtų pasielgusi garbingai, jeigu bendros kovos su Rusijos bolševikais dėlei būtų tarusis su Lietuva, kaip su suverenu. Tačiau ją užvaldė imperinės ambicijos, ir lenkai ėmėsi karinių veiksmų prieš besikuriančią mūsų valstybę.
Isabelle Chandavoine savo knygoje „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920–1932)“, pagrįstoje istoriniais dokumentais, parodo, kaip anuomet didžiųjų valstybių vyriausybės, nekreipdamos dėmesio nei į tautų apsisprendimo teisę, nei į istorinį teisingumą, kovojo dėl savo valstybių interesų.
Santarvės šalys, ypač Prancūzija, kryptingai tenkino imperines Lenkijos užmačias, o tai privertė Lietuvą ieškoti paramos Sovietų Rusijoje ir Vokietijoje. Šališkas Lenkijos politikos palaikymas ir Klaipėdos krašto atidavimo Lietuvai vilkinimas paskatino griebtis šio drąsaus politinio ir karinio žygio – organizuoti Klaipėdos sukilimą.
V.Vareikis rašo, kad „geriausiai liudija ne atsiminimai, o archyviniai dokumentai“, bet čia pat, prieštaraudamas sau, plačiai cituoja neįvardinto prancūzų karininko, 1920 m. žiemą atsidūrusio Klaipėdoje, įspūdžius, pasitelkia Ypatingosios rinktinės kario Jono Tapulionio atsiminimus. V.Krėvės-Mickevičiaus atsiminimai, parašyti apie 1952 m., jam gyvenant Filadelfijoje, V.Vareikio visiškai nedomina, nors jie – autentiškas šaltinis apie Šaulių sąjungos pasirengimą Klaipėdos žygiui.
Sugretinus V.Krėvės-Mickevičiaus atsiminimus su archyviniais dokumentais, karininkų raportais ir žinant, kokia politinė trintis vyko tarp didžiųjų Europos valstybių, aiškėja premjero E.Galvanausko ir Šalių sąjungos pirmininko V.Krėvės-Mickevičiaus vaidmenys organizuojant Klaipėdos sukilimą, nors V.Vareikis rašo, kad „į šiuos klausimus kol kas neatsakyta“. Autorius prancūzo įspūdžius pateikia kaip dokumentą, o V.Krėvės-Mickevičiaus atsiminimus apie Šaulių sąjungos veiklą pasirengiant sukilimui nutyli.
Istorikas man priekaištauja, kad citavau „Vinco Krėvės memuaruose išdėstytas mintis“, teigia, neva „pačiame tekste apstu klaidų ir netikslumų“. Tiesa, jokių mano klaidų nenurodo, nebent tai, kad karinį prancūzų buvimą prie Vokietijos rytinės sienos pavadinau „karine baze“. Bet juk planuoto Klaipėdos „freištadto“– laisvojo miesto – globėjomis turėjo būti Prancūzija ir Lenkija, todėl prancūzų karinės bazės tikimybė buvo visiškai reali.
Mano įžvalgą patvirtina ir I.Chandavoine teiginys: „Planas siūlė sukurti laisvąjį Klaipėdos miestą, kuris būtų prancūzų protektoratas. Kraštą turėjo valdyti prancūzų komisaras“. Pasak įžymaus tarptautinės teisės žinovo prof. Mykolo Romerio, nesnaudė ir lenkai, kurie, „gavę Gdanską ir Vilnių, norėtų užsitikrinti postą ir Klaipėdoje, iš kur galėtų turėti didesnę įtaką visiems Rytų prūsams ir ilgainiui prijungtų juos prie savo valstybės. Tai būtų ir Lietuvos prijungimo etapas ir susidarytų vientisa teritorija nuo Gdansko iki Dauguvos“.
Savo straipsnyje iš esmės neprieštaravau V.Vareikiui dėl to, kas išvadavo Klaipėdą, bet papildžiau jo teiginius ir atskleidžiau požiūrio, menkinančio Lietuvą ir V.Krėvės-Mickevičiaus vaidmenį Klaipėdos sukilime, neobjektyvumą. O termino „istorinė teisė“, kurį man priskiria V.Vareikis, apskritai nevartojau.
Toliau istorikas rašo: „Diskusijos dėl Vinco Krėvės-Mickevičiaus, šaulių ir savanorių vaidmens rengiant sukilimą tebesitęsia...“, o toliau pats sau prieštarauja: „Istoriografijoje gana detaliai išanalizuota, kaip Lietuvos šaulių sąjunga įsitraukė į Klaipėdos vadavimo reikalus“. Remdamasis V.Krėvės-Mickevičiaus ir kitų dalyvių atsiminimais bei archyviniais dokumentais bandžiau atskleisti, kaip slaptasis premjero E.Galvanausko Klaipėdos išvadavimo planas siejosi su Šaulių sąjungos savarankiškai rengtu sukilimu, nes šauliai ir net jų vadovybė nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomenės štabo organizuotą Ypatingosios paskirties rinktinę.
Vadinasi, Klaipėdos išvadavimo žygis buvo rengiamas dviem lygiais: ypač slaptu vyriausybiniu ir visuomeniniu – Šaulių sąjungos iniciatyva. Niekas nežinojo, kaip šis žygis baigsis, o nesėkmės atveju Vyriausybė būtų galėjusi atremti Santarvės valstybių kaltinimus suversdama visą kaltę visuomeninei organizacijai – Šaulių sąjungai.
Tokia išvada darytina atsižvelgiant į istorines aplinkybes, įvertinant išmintingą E.Galvanausko taktiką ir įdėmiai skaitant V.Krėvės-Mickevičiaus atsiminimus. Čia ir pasireiškė įžvalgus premjero gudrumas, atnešęs sėkmę išvaduojant Klaipėdą, o vėliau ir vedant derybas su Santarvės šalimis.
V.Vareikis tokią E.Galvanausko taktiką vadina „makiavelišku manevru“, taip menkindamas Lietuvos Vyriausybės vadovo autoritetą. Norėčiau jam priminti E.Galvanausko žodžius, pasakytus aptariant Klaipėdos operacijos sudėtingumą: „Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laimėtojais, tapusiais pasaulio likimo sprendėjais ir dargi dėka lenkų pastangų mums labai nepalankiais“. Premjero žodžiai aiškiai atskleidžia, su kuo turėjome reikalų ir tai, kad reikėjo veikti gudriai bei slaptai.
Čia vertėtų pažvelgti į 1920 m. rudens įvykius, kai Lietuvos kariuomenė sutriuškino generolo Želigovskio kariuomenę prie Širvintų ir Giedraičių, o kariams atsivėrė galimybė susigrąžinti Vilnių. Tačiau tuometė Lietuvos Vyriausybė, kuriai vadovavo premjeras Kazys Grinius, pakluso Antantės šalių atstovų reikalavimui nežygiuoti į laisvą Vilnių. Beje, vertindamas šį žygį V.Vareikis neišvengė Lietuvos istorinių faktų iškraipymo, pavyzdžiui, jis rašo: „Po karinio <...> pralaimėjimo kovose dėl Vilniaus krašto“.
Mano tėvelis Jonas, šių mūšių dalyvis, pamenu, pasakojo, kad šis savo gyvybę aukojusių karių pažeminimas buvo aplaistytas karių ašaromis. Politikų sprendimu karių ryžtas ir didvyriška pergalė buvo sutrypta lapkričio purve, o šis aklas paklusnumas Antantės valstybių nurodymams atnešė nepataisomų problemų Lietuvai visą tarpukarį.
Mano teiginį, kad sukilime kartu su šauliais dalyvavo 300 klaipėdiečių, t.y. Klaipėdos krašto gyventojų, V.Vareikis pavadino mitu. Savo nuomonei pagrįsti istorikas pasitelkė kario Jono Tapulionio atsiminimų, parašytų emigracijoje Kanadoje, ištraukas. Bet ar eilinis karys galėjo žinoti, iš kokių asmenų buvo suformuotos trys kovotojų grupės? Juk sukilėlių buvo daugiau kaip tūkstantis.
Antra vertus, šie kario atsiminimai patvirtino vokiečių generolo Hanso von Seeckto V.Krėvei-Mickevičiui ištartus žodžius: „Galite būti ramūs, nė vienas vokietis nė vieno šūvio į juos nepaleis“. Iš tikrųjų jis aprašo, kaip draugiškai Klaipėdos krašto vokiečių žandarai sutikdavo sukilėlius. Gyventojų nuotaikas atskleidžia Tapulionio sakinys: „Klaipėdoje kalbama, kad visais keliais ateina tūkstančiai „buntininkų“ (sukilėlių – aut. past.). Vienas senelis atsiklaupė ant kelio, pasirėmė lazda ir, akis pakėlęs į dangų, pasakė: „Dabar galiu mirti, jau pamačiau lietuviškus „žalnierius“ (karius – aut. past.).
Pats sau prieštaraudamas, Vareikis rašo, kad parengiamuose Klaipėdos sukilimo darbuose mažlietuviai aktyviai dalyvavo: „...krašte imta steigti Mažosios Lietuvos gebėjimo komitetus <...> Pasak E.Simonaičio, ne visi komitetų nariai žinojo, kokiu būdu bus gelbėjamas Klaipėdos kraštas“.
Savaime aišku, kad parengiamuoju metu buvo laikomasi ypatingo slaptumo. Istorikas rašo: „Šaulių ir partizanų (esančių Klaipėdos krašte – aut. past.), buvusių Šaulių sąjungos pavaldume, būrius, turėjusius dalyvauti Klaipėdos operacijoje, pradėta formuoti 1922 m. gruodį“. Vadinasi, jis pripažįsta lietuvininkų dalyvavimą.
Priminsiu, kad Klaipėdos krašte veikė Šaulių sąjungos padalinys, vadovaujamas Jurgio Bruvelaičio, o dalyvauti sukilime buvo šaulių pareiga. 1922 m.. gruodį karo lakūnas Steponas Darius, pasiėmęs atostogų, atvyko į Klaipėdos kraštą ir iki Kalėdų apsilankęs Priekulėje, Šilutėje, Bajoruose, Rusnėje, Viešvilėje ir Smiltynėje ten agitavo. Vėliau jis rašė: „Slaptas sukilėlių eilių organizavimas skyrium ėjo sparčiai ir energingai“.
Archyviniai šaltiniai nurodo, kad būti Klaipėdos krašto savanoriais susirinko 315 vyrų. Apie lietuvininkų dalyvavimą byloja ir vieno iš žygio didvyrių majoro Mykolo Kalmanto (Kalmantavičiaus) slaptasis raportas, kai 1923 m. sausio 16 d. tapęs Klaipėdos ginkluotųjų pajėgų vadu jis paskelbė kreipimąsi į vietos gyventojus ir buvo sudarytos dar 3 kuopos (daugiau kaip 300 asmenų) iš Klaipėdos krašto gyventojų.
Ten pat įvardijami ir dalyviai su būdingomis mažlietuvių pavardėmis. Remdamasi Prancūzijos ir Lietuvos archyvais apie lietuvininkų dalyvavimą rašo ir I.Chandavoine: „Klaipėdos gyventojai iš tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių pergalė tapo nelabai tikėtina“. Peršasi išvada, kad Klaipėdos krašto sukilėliai šioje operacijoje vis dėlto dalyvavo, todėl vadinti tą „mitu“ nėra jokio pagrindo. Taip ir diegiamas Lietuvos menkinimo stereotipas.
V.Vareikis piktinasi: „Turčinavičius teigia, kad kauniečiai rinktinę džiaugsmingai išlydėjo su orkestru“. Ne „Turčinavičius teigia“, o I.Chandavoine taip rašo, juk aiškiai nurodyta, kad tai citata iš jos knygos.
Šaulių sąjungos pasirengimas Klaipėdos žygiui vyko atsietai nuo Vyriausybės plano, todėl natūralu, kad 1923 m. sausio 3–5 d. Galvanauskui su Polovinsku, Žiliumi, Simonaičiu ir Bruvelaičiu derinant „paskutines žygio į Klaipėdą detales“, „Krėvė į tą sukilimą nebuvo pakviestas“. Šį V.Vareikio sakinį galima suvokti, kaip V.Krėvės-Mickevičiaus autoriteto menkinimą.
Nei Krėvė, nei Šaulių sąjunga neturėjo žinoti apie parengtą Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties rinktinę, todėl V.Krėvė-Mickevičius ir nedalyvavo slaptame Vyriausybės pasitarime („į tą sukilimą“ – pagal V.Vareikį), juolab, kad jo pareigos Šaulių sąjungoje buvo politinio pobūdžio – rašytojas tuo metu jau profesoriavo Lietuvos universitete Kaune.
V.Krėvė-Mickevičius, Berlyne kalbėdamasis su Vokietijos generolu Hansu von Seecktu, suabejojo, kad sukilimas gali ir nepasisekti. „Pasiseks tik neatidėliokite, kad lenkai neįsikištų, o prancūzai nesipriešins. <...> jie dėl lenkų nepanorės aukoti nė vieno savo kareivio“, – atsakė generolas, ir šie jo žodžiai yra visiška priešingybė V.Vareikio išvadai, kad „Desantas iš laivų (Prancūzijos – aut. past.) „Algerien“, „Senegalais“ ir „Voltaire“, atplaukusių į Klaipėdą, būtų nušlavęs lietuvių sukilėlius“.
Generolo H.von Seeckto mintis patvirtina, kad slaptosios vokiečių tarnybos rūpestingai atliko savo darbą ir žinojo prancūzų kariškių nuotaikas bei kartais atsiveriančius kariškių ir politikų prieštaravimus. Tai taip pat atskleidžia mūsų istoriko ano meto politinės situacijos Prancūzijoje nežinojimą.
Po Didžiojo karo buvo prabėgę penkeri metai, ir Prancūzijos vyriausybė suvokė, kad visuomenė nepakęstų naujo karinio konflikto Europoje. Matyt, todėl prancūzai, per sukilimą netekę dviejų savo karių, į lietuvių pergalę reagavo tik protestais.
Tuo metu Vokietijos spauda įrodinėjo, kad Klaipėdos įvykius sukėlė silpni ir apsileidę prancūzai, kaltino Prancūziją dar ir tuo, kad vakaruose užėmusi Rūro baseiną, ji sulaužė Versalio taikos susitarimą. Beje, galima prielaida, kad ryžtingi Lietuvos veiksmai susigrąžinant Klaipėdą leido Prancūzijos vyriausybei atsikratyti pernelyg didelių lenkų reikalavimų.
Galiausiai apie pergalingą Klaipėdos žygį knieti pasakyti, kad ko nepadarė Vytautas Didysis po Žalgirio mūšio, tą po penkių šimtų metų atliko E.Galvanauskas ir V.Krėvė-Mickevičius. Jiems vadovaujant, diplomatinėmis pastangomis, karių, šaulių ir savanorių jėgomis Klaipėdos kraštas buvo susigrąžintas, o ne „užimtas“, kaip įrodinėja V.Vareikis, menkindamas Lietuvos istoriją ir kvestionuodamas Versalio nutarimus.
Pats dzūkas V.Krėvė-Mickevičius tuo metu kukliai prasitarė: „Teko mums, šauliams, prabilti savo žodį ir jėga pakreipti Klaipėdos likimą taip, kaip pridera Lietuvai, kaip teisybė reikalauja. Ir mūsų protėvių žemė grįžo prie savo motinos Lietuvos“. Šveicarų kilmės amerikietis prof. Alfredas Erikas Sennas Klaipėdos operaciją pavadino taip: „Tai buvo drąsiausias Lietuvos politikos žygis“.
Mūsų istorikas V.Vareikis, užbaigęs savo straipsnį mintimi, kad „Lietuva <...> realizavo avantiūristinį žygį“, atsiskleidė, kad jis yra valdomas Lietuvos menkinimo stereotipų. Dėl to tenka jį užjausti, nes didelei tautos daliai Lietuvos okupacijos laikmečiai išugdė tapatybės duobes ir nevisavertiškumo jausmą. Čia ir vėl norėčiau pacituoti istoriką Karlą Schlegelį: „Kuo skubiau reikia sukurti <...> erdvę, kurioje nekiltų pavojus net skirtingiausioms istorijos interpretacijoms...“