V.Adamkus: „Šiandien privalome kalbėti ir apie tai, ką apgynėme ir išsaugojome“ (papildyta, nuotraukos, video, prezidento kalba)

Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių. 

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus susirinkusiems Vilniuje sakė kalbą. Lrytas.lt pateikia kalbos tekstą:

"Susirinkome į mums svarbią istorinę vietą. Sugrįžtame į šią ir kitas tautai skausmingas vietas ne tik todėl, kad esame kviečiami minėti Gedulo ir vilties dieną. Susiburiame čia, nes mus telkia bendras Tautos ir valstybės likimas, sieja bendri išgyvenimai ir atmintis.

Šiandien vėl skamba ir dar skambės daug žodžių apie netektis. Apie gyvybes ir likimus, kuriuos pasiglemžė juodžiausia netiesa ir melas.

Trėmimų ir sovietų vykdyto genocido tragedija tapo neįtikėtinu išmėginimu mūsų žmonėms. „O Kristau, Kristau, nejaugi tavo kryžius buvo toks sunkus?" - dar ir šiandien ataidi Dalios Grinkevičiūtės prisiminimuose aprašytas Lietuvos kankinių šauksmas. Tačiau tuomet daugelis jų nešė šį nepakeliamą kryžių ir įrodė savo ištikimybę Tėvynei ir Laisvei, žmogiškumui ir moralinėms vertybėms, kurioms naikinti raudonojo teroro vykdytojai buvo metę gausias karių divizijas ir išdavikų pulkus.

Todėl šiandien privalome kalbėti ir apie tai, ką apgynėme ir išsaugojome. Esu įsitikinęs, kad vienas iš svarbiausių dalykų, kuriais gali didžiuotis atkurta valstybė, yra laisvė sakyti istorinę tiesą. Nes istorijos tiesą ir garbę gynėte Jūs - Lietuvos tremtiniai ir partizanai, laisvės kovotjai ir disidentai. Prievartos metais Jūs buvote Tautos viltis. Todėl noriu ir linkiu, kad mūsų kasdienybėje smurtą ir žiaurumą nugalėtų pagarba ir žmogiškumas, pasiryžimas įprasminti laisvės kankinių auką oriu ir kūrybingu gyvenimu.

Tegu ši diena stiprina mūsų viltį: galime ir turime galutinai įveikti ne tik praeities palikimą, bet ir kantriai išgyventi šių dienų sunkumus, nepasiduoti apatijai ir neveiklumui. Kviečiu visus semtis šio atkaklumo ir tvirtybės iš sovietų genocido aukų pavyzdžio: Jų išgyvenimai, patirtos kančios ir sunkumai niekaip negali būti palyginti su dabarties nepritekliais.

Likime ištikimi keliui, kurį pasirinkome jau beveik prieš du dešimtmečius, - laisvą, žmogišką ir teisingą, grįstą laisvės kankinių apgintomis vertybėmis. Grįstą tikėjimu, kad gyvenimo sunkumai neįveiks Laisvės troškimo. Ir šiandien tvirtai tikiu, kad tai yra Lietuvos ateities kelias, kuriuo turime eiti puoselėdami mūsų kankinių atminimą.

„Žuvusieji tebegyvena mano širdyje, - atsiminimuose nuo Laptevų jūros rašė Dalia Grinkevičiūtė. - Praėjo daug metų, o aš vis dar matau juos, bejėgius ir pasmerktus, jaunus ir pagyvenusius, vaikus ir jaunuolius, taip sunkiai mirusius ir taip troškusius kada nors sugrįžti į Lietuvą... Mano pareiga papasakoti apie juos. Tegu jų nedaug - keletas šimtų žmonių, bet dėl to jų kančios nebuvo mažesnės. Ir jie norėjo gyventi, ir jų negalima pamiršti tarp milijonų kitų baisaus žiaurumo aukų."

Lenkiuosi visiems jiems - Lietuvos laisvės gynėjams. Telydi pagarba jų atminimą, tesaugo ir tebrandina jų gintos vertybės mūsų Tautos dvasią".

Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus - kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.

Sekmadienio vidudienį Nepriklausomybės aikštėje pakelta Valstybės vėliava. Vėliau okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos pagerbiamos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams sostinės Aukų gatvėje.

Pavakare - Šv. Mišios Vilniaus Arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje.

Pirmadienio vidudienį iš Vilniaus geležinkelio stoties išvyks traukinys į Naująją Vilnią. Ten, prie geležinkelio stoties, iš kurios pajudėjo ešelonai į tremtį ir nebūtį, memorialo rengiama Atminimo valanda.

Pavakare Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kiemelyje dainuos Veronika Povilionienė ir Lietuvos vaikų ir jaunimo centro choras „Ugnelė“.

Prisimenant šimtus tūkstančių ištremtų, nukankintų, tremtyse mirusių tautiečių, Gedulo ir vilties dienos renginiai organizuoti ir Kaune.

Jie prasidėjo Šv. Mišiomis Šv. Mykolo arkangelo (Įgulos) bažnyčioje, Nepriklausomybės aikštėje.

Prieš vidurdienį padėtos gėlės prie Laisvės paminklo ir Nežinomojo kareivio kapo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Čia dainuos Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės mišrus choras „Bičiuliai“.

Po vidurdienio tremties aukų atminimas pagerbtas gėlių padėjimu ir Kauno geležinkelio stoties perone, kur skambės tremtinių choro „Ilgesys“ atliekamos dainos.

Petrašiūnų kapinėse prie Lietuvos kančių memorialo - susikaupimo valandėlė.

Gedulo ir vilties dienos minėjimai Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, vyksta kasmet. Jų metu prisimenama tragiška tautos istorija, pagerbiami šalies patriotai, dalyvavę Laisvės kovų sąjūdyje, neišsižadėję kilnių idealų, nesilenkę, nepataikavę okupantams, todėl ir išvežti į svetimos šalies platybes, amžino įšalo vietas.