Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, televizijos laidoje kalbėdamas apie vokiečius, išvarytus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos iš vakarinių Lenkijos žemių, pasakė: „Lietuva mano, kad Lenkija okupavo Vilnių prieš karą, o mes taip nemanome“.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas į tai reagavo nusiųsdamas kolegai iš Lenkijos du istorinius tekstus Vilniaus klausimu: maršalo Jozefo Pilsudskio kalbą, pasakytą Vilniuje 1922 metų balandžio 22-ąją, ir jo buvusio bendražygio Mykolo Romerio atsakymą.
Šie tekstai atskleidžia ne tik to laikotarpio Vilniaus problemos dramatizmą, bet ir to meto žmogišką dramatizmą tautinės ir valstybinės savimonės bei apsisprendimo kontekste.
Tą patį rodo M.Romerio ir J.Pilsudskio gyvenimo faktai.
M.Romeris atmetė J.Pilsudskio siūlymą sukurti Lietuvoje prolenkišką vyriausybę. O kai 1920 metais į Vilnių įžengė Lucjano Želigowskio kariuomenė, pasipiktinęs šiuo prievartos aktu, jis paliko Vilnių ir aplinkiniais keliais patraukė į Kauną.
Tarpukario Lietuvoje M.Romeris tapo vienu iškiliausių to meto Lietuvos visuomenės veikėjų, žinomu mokslininku, lietuvybės puoselėtoju.
J.Pilsudskis, kilęs iš žinomos Žemaitijos bajorų Bilevičių giminės, gimė Zalavo dvare Švenčionių rajone.
Paradoksas: tarpukario Lenkijos vadovas nebuvo tikras lenkas, dažnai pabrėždavo ryšį su Lietuva ir sakydavo esąs lietuvis.
Štai kaip aprašo lietuvių delegacijos vadovas Antanas Kasakaitis susitikimą su J.Pilsudskiu 1918 m. gruodžio 18 d. Varšuvoje: „Delegacija buvo Pilsudskio priimta Belvederio rūmuose.
Delegaciją J.Pilsudskis sutiko rūsčiai, bet lietuviškais žodžiais: „Prašau kalbėti lenkiškai: aš lietuviškai nesuprantu“.
Po J.Pilsudskio priekaištų Lietuvai dėl jos nerangumo kovose dėl nepriklausomybės A.Kasakaitis atsakė: „Kuo kalta Lietuva, davusi tik vieną J.Pilsudskį, ir tai tik svetimiems?“
Buvo manyta, kad po tokių žodžių J.Pilsudskis sutrumpins priėmimo laiką. Bet atsitiko priešingai – jis nušvito, rūstumas dingo, ėmė kalbėti draugiškai.
J.Pilsudskio kalba Vilniuje 1922 metų balandžio 20 d.
Gerbiamieji ponios ir ponai!
Kalbėsiu prieš jus kaip Lenkijos valstybės vadovas ir kaip vilnietis.
Man šios dvejos pareigos neatskiriamos, nes Vilniuje kitaip negaliu kalbėti, ir drąsiai galiu pasakyti, kad nebūčiau Lenkijos valstybės vadovas, jeigu nebūčiau vilnietis.
Tai vėlgi atvirkščiai – tą klausimą ar būdamas geras vilnietis sugebėjau būti geras Lenkijos valstybės vadovas, spręsti aš palieku istorijai.
Pirmiausia kalbėsiu apie praeitį. Kadangi laikausi principo, kad tas, kuris negerbia ir nevertina savo praeities, tas nevertas pagarbos dabar ir neturi teisės ateičiai.
Mano ponai! Visame pasaulyje išmėtyti ir išsibarstę didžiojo istorinio žmonijos žygio, didžiojo darbo, didžiųjų atskirų žmonių ir žmonių grupių pastangų pėdsakai, prieš kuriuos žmogus privalo nulenkti galvą, nepaisant, kokiais jausmais jis juos vertina.
Tokie pėdsakai yra ir nežymūs bei nedideli geografiniai taškai, ties kuriais lyg susipindavo istorijos mazgas ir kuriuose laukai buvo dengiami aibe lavonų ir didžiuoju krauju, pažymint tuos didžiuosius istorijos perversmus, kurie ne kartą nulemdavo didžiųjų valstybių ir žmonių organizacijų likimą.
Tokie pėdsakai yra ir visos mirusios ar vis dar egzistuojančios sostinės.
Didžiulės valios pastangos, didžiuliai darbai, kartais pamirštant Dievo ir žmogaus teises, mestos ir sutelktos vienoje vietoje, statydavo tuos dvasios paminklus, žmogaus galios paminklus, kuriuos mes vadiname sostinėmis.
Ar, pavyzdžiui, paminėsime Peterburgą – galingą didžiojo imperatoriaus Petro Didžiojo valia ir milžiniškomis pastangomis bei nežmoniško darbo meistriškumu mestą į pelkes ir į šiaurės dykumas carų sostinę, ar kitą nuo senovės iki mūsų laikų amžinybę laidojančią sostinę Romą, ar kokią kitą sostinę.
Visos jos mums simbolizuoja tas didingas ir paslaptingas istorines pastangas, kurių tikslas iki šiolei yra buities mįslė, neišsprendžiama mūsų proto.
Negaliu pamiršti, kad tarp tų sostinių buvo ir brangus, mylimas Vilnius, iškeltas į sostinių rangą – galima tai pasakyti atvirai – ne lenkų rankų, bet didžiųjų lietuvių tautos pastangomis, kai ši tauta kovojo su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant ir Lenkijos.
Didingų pagoniškosios Lietuvos didvyrių, kurie tuomet kūrė didžiulę valstybę nuo jūros iki jūros, nuo garsiosios Maskvos mūrų iki pat pilkosios Vyslos krantų, nepaprasta valia, didžiųjų riterių valia, didžiųjų net ir istoriniuose Vytauto ir Jogailos ginčuose pastatė tuos mūrus, pastatė mūsų miesto, kaip savo sostinės, pamatus.
Vėliau buvo jogailaičių epocha, istorinės reikšmės didžiulių darbų epocha, kur abiejų, kaip tuomet sakyta, tautų bendromis pastangomis ne kur kitur, o čia, lygiateisėje su Krokuva sostinėje, mūsų miestas tapo galios, jėgos, kultūros ir civilizacijos, pergalingai žengiančios prieš tuo metu barbariškuosius rytus, simboliu.
Aš jau trejus metus esu valstybės, kurią sudaro iki 30 milijonų gyventojų, vadovas.
Einu pareigas, kuriose man tenka matuoti tūkstančių ir milijonų pastangas, todėl žinau, kokios jos istorijoje sudėtingos.
Kai susimąstau, kad dabartinių lenkų protų darbas garų ir elektros amžiuje neįstengia Varšuvoje ar Vilniuje pastatyti paprasto namo, duodančio pirkliams pelną už nuomą, kuris griūva po 20 metų, aš nulenkiu galvą prieš galingus darbus, kurie kadaise, be garų ir elektros, nukreipdavo į dangų išliekančius per amžius iškilius bokštus ir statė mūrus, kuriuos stebėdamas ne su liūdesiu, bet su pasididžiavimu aš sakau: „Nebuvo mūsų – buvo miškas. Nebus mūsų – bus miškas“.
Bet net ir tuomet, kai pamilę savo sostinę Vilnių jogailaičiai buvo Lenkijos karaliai ir vesdavo, kaip parašyta metraščiuose, kartais ilgamečius ginčus, nenorėdami palikti brangaus Vilniaus dėl Krokuvos, o paskutinis tos dinastijos atstovas čia, prie Neries krantų, patyręs meilę, ne vieną kartą įamžintą poezijoje, mokėjo kaip didžiavyriai pasipriešinti visai Lenkijai, kai jam buvo atsakyta teisė meilei, pabaigė savo darbus garsiąja mūsų istorijoje amžina unija, abiejų tautų unija.
Aš džiaugiuosi galėdamas padėkoti Liublino atstovui, kuris pateko čia į šias iškilmes, kad savo atvykimu priminė didingą istorinį aktą.
Vėliau Lenkijoje abi tautas užklupo audros. Po ilgų ir sunkių kovų pelenais pavirto daugelio kartų darbai ir pastangos. Mūsų sostinės istoriniai simboliai, žmogaus dalios ir galios paminklai numirė.
Tačiau ir tuomet ne kur kitur, o čia didelėmis žmogaus valios ir sielos pastangomis buvo užkurtas tautinis deglas, kurio šiluma šildė ir tvirtino Lenkijos išlikimą, kiek ji plati ir ilga.
Bet štai žiūrėkite. Trys ketvirtadaliai mūsų didžiausio genijaus, kurio vardą kartoja kiekvienas vos prabilęs lenkų vaikas, darbo, sakau, trys ketvirtadaliai to darbo, yra susiję su buvusios Lietuvos istorija, kovomis, kančiomis ir nelaimėmis.
O didžiojo poeto genijų šiandien tolimuose Lenkijos vakarų pakraščiuose įsisavina mažas vaikas kartu su svetimai skambančiais įvairių Gražinų, Aldonų, Valenrodų ir kitais vardais.
Leiskite, ponai, pateikti dar vieną tų sunkių laikų prisiminimą, su kuriuo aš asmeniškai esu labiausiai susijęs.
Kai aš gimiau čia, netoli Vilniaus, ir motina prie sūnaus lopšio liejo gailesčio ašaras, vis dar aidėjo girgždesys kartuvių, pastatytų ne tik čia, Lukiškių aikštėje, bet ir tenai, taip pat Kaune.
Negaliu pamiršti, kad tose apylinkėse kova buvo stipresnė, kruvinesnė, atkaklesnė. Ir kai ne tik čia, bet ir karalystėje, Varšuvoje, kova pasibaigė, Žemaičių sukilimas vis dar tęsėsi, savo galia patraukdamas į vis naujas aukas ir naujus mūšius šimtus žmonų, kurie lenkiškai kalbėti nemokėjo.
Kai aš čia kalbu, atiduodamas duoklę ir garbę mūsų didžiajai praeičiai, negaliu ramiai pereiti prie dienotvarkės, nepastebėdamas tų abiejų tautų bendrų didžiulių pastangų, kurios brangųjį Vilnių padarė sostine ir praeities paminklu. Negaliu nenulenkti žemai galvos prieš drauge pralietą kraują.
Vilnius dabar įžengė į naują gyvenimą. Į gyvenimą, kuris formuojasi kitaip, ne toks, kokį lėmė jo istorinė praeitis.
Aš nežinau ir nenoriu tirti, kaip jaus ir samprotaus mūsų vaikai. Noriu tikėti, kad jie bus geresni, protingesni ir laimingesni nei mes, kad ir dėl to, jog bus ugdomi ne tokiomis žiauriomis, kaip mūsų, sąlygomis.
Tačiau gerbdamas praeitį, gerbdamas drauge pralietą kraują, šiandien didžiojo triumfo, lenkų triumfo dieną, kurią visi čia susirinkę taip karštai išgyvena, negaliu per mus skiriančią sieną neištiesti rankos tiems ten, Kaune, kurie galbūt šią dieną, mūsų triumfo dieną, laiko pralaimėjimo ir gedulo diena.
Negaliu neištiesti rankos ragindamas santarvei ir meilei. Aš negaliu jų nelaikyti broliais.
Leiskite, kad baigčiau savo kalbą kaip vilnietis. Aš esu, mano ponai, tokio amžiaus, kad ramiai žiūriu į tas tolumas, iš kurių niekas negrįžta.
Žinau, kad po daugelio mano audringo gyvenimo susijaudinimų, lydimų tiek plojimų, tiek ir švilpimo, nedaug jau man likimas susijaudinimų gali atnešti, nedaug susijaudinimų, tokių pat didžiulių ir galingų, kuriuos man teko išgyventi.
Tačiau yra emocijų, tokių skaidrių ir nekaltų, beveik vaiko emocijų, kurias neišvengiamai dar man teks išgyventi.
Prie jų priklauso ir ši diena. Jaučiuosi kaip vaikas, švenčiantis savo brangiosios motinos vardadienį.
Motiną žavinti nekritiška vaiko akis nežiūri ir neklausia, kokie rūbai ant jos kūno. Ar ji yra negraži, ar kam kitam – gražuolė, vaikui ji yra ir lieka kažkas puikaus ir nuostabaus, o jos vardadienio proga susijaudinusi širdis džiaugsmingai plaka.
Todėl kaip tas vaikas iki gilumos susijaudinęs aš šaukiu: tegyvuoja Vilnius!
M.Romerio atsakymas J.Pilsudskiui – piliečiui ir Lenkijos valstybės vadovui.
Skaitau, Pone, Tavo kalbą, sakytą Vilniuje. Perskaičiau ją Kaune. Iškęsk, Pone, ką Tau Lietuvos sūnus ir pilietis apie ją pasakys.
Tu girdi tai, ką tau kalba lenkai, kurių vieni tave dievina, kiti – smerkia ir nekenčia.
Tačiau žmogus, kuris būdamas prie Vyslos yra Lenkijos valstybės vadovas, bet pasivadino „vilniečiu“ ir pasakė tą „Vilniaus kalbą“, neturi teisės slėptis nuo lietuvių teismo.
Tu žinai, Pone, Vilniaus svarbą, reikšmę to, kas susiję su tuo mažu geografiniu tašku žemėlapyje, kuris vadinasi sostine ir sutelkia savyje tautos ir šalies istorijos pastangas.
Tu pats puikiausiai apie tai pasakei savo kalboje. Todėl kai Tu, tai suvokdamas, pasivadinai „vilniečiu“, negali savo veiksmų tikrinti tik Lenkijos tautiniais ir istoriniais patikrinimais, bet iškęsti dar tokį pat Lietuvos patikrinimą.
Lenkijai, kuri prijungia Vilnių kaip savo nacionalinę dalelę, jis nėra sostinė, nėra ir negali būti tas, kuris yra pirmojoje tavo kalbos dalyje.
Kadangi Lenkija remiasi ne teise valdyti svetimą, bet savo integralumo teise, taigi Vilnius jai yra tas pats kas Liublinas, Poznanė ar netgi Lomža. Taip ji tai suvokia, taip tvirtina ir taip aiškina savo teisę į Vilnių ginče su Lietuva Europos akivaizdoje.
O Lietuva priima Vilnių taip, kaip Tu tai pateikei savo kalboje, ir tuo pagrindžia savo teisę į sostinę, tuo grindžia, tuo paremia protestą prieš prijungimą prie Lenkijos.
Savo kalba, Pone, Tu konstatavai, kad priklausai ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istorijai, todėl ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai priklauso Tavo veiksmai.
Todėl istorijos akivaizdoje Tu turi atsakyti ir prieš Lietuvą. Lenkas tokios kalbos apie Vilnių, kaip Tavo, pasakyti neįstengtų, o jeigu ir pasakytų, tai prieštarautų principui, kuriuo Lenkija grindžia savo pretenzijas.
Pirma kalbos dalis, kurioje yra gili pagarba senajai Lietuvai, kurios kūrybinis veikalas yra Vilnius, lietuvių valios ir veiksmų užburtas simbolis, didinga tautos sostinė, kupina jėgos ir grožio. Jos tikroji išvada sutelkta viename Tavo kalbos pasakyme: nebuvo mūsų – buvo miškas. Nebus mūsų – bus miškas.
Tavo kalboje ryšium su tuo, ką pasakei apie sostinę ir Lietuvą, tie žodžiai negali būti suprasti kitaip, nei taip, kad čia, Vilniuje, buvo Lietuva iki mūsų, kol mes (suprask, lenkai) čia atvykome, ir bus čia Lietuva, kad ir ką įstengtume čia daryti (arba kai iš čia išeisime).
Kitais žodžiais, Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė yra ir lieka tuo, ką sukūrė didžiulė kartų ir tautos valia: visos kitos kombinacijos grius, visi spekuliatyvūs mėginimai sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį per prijungimo aktą, „Seimo“ nutarimą ir t.t. sugrius kaip nevykęs šiuolaikinis namas, šiuolaikinių lenkų statytas dėl pelno Varšuvoje ar tame pačiame Vilniuje.
Nebus mūsų – bus miškas: Vilnius atgaus savo poziciją, sugrįš prie ryšių su Lietuva, kaip teisėta josios sostinė, jos sukurta.
Tas Lietuvos Vilniuje pabrėžimas Tavo kalboje, Pone, yra nesulyginamai stiprus. Joks lietuvis neįstengtų to išreikšti geriau, giliau. Vilnius ne tik Lietuvos sostinė – jis jos drama. O Lenkijai jis – tik kąsnelis praryti.
Tačiau Vilniaus ir Tavo asmeninio likimo ironija, Pone, yra tas faktas, kad tai pasakyta Lenkijai minint Vilniaus atplėšimą nuo Lietuvos ir dar iškilmėse, kuriose paneigiama toji gili tiesa apie Lietuvą ir Vilnių, iškilmėse, kurios vainikuoja lenkų tautinių spalvų atsiradimų virš Vilniaus, be to, pasakyta Lenkijos valstybės vadovo!
O štai ir Tavo kalbos pabaiga, kurioje Tu sveikini atsisakymo iškilmes, vadindamas jas Vilniaus „vardadieniu“, neturi jokio loginio ir psichinio ryšio su pirmąja dalimi.
Kaipgi galima laidotuvių aktą, bent jau mėginimo pražudyti tai, kas yra giliausioji Vilniaus esmė, vadinti vardadieniu?
Pirmoje kalbos dalyje Tu, Pone, buvai lietuvis. Lenkas to nepasakytų ir to pasakyti nemokėtų.
Ogi toji Tavo kalbos, Pone, pabaiga, yra lietuvių išdavystės aktas, paneigimas to, ką pats suvokei ir išreiškei pirmojoje dalyje, yra Tavo elgesio pasmerkimo aktas: iškęsk, kad tai Tau sakau, Pone, nes jeigu Tu pasakei tos kalbos pirmąją dalį, Tu jau pasivadinai lietuviu.
Antrąją kalbos dalį galėjo pasakyti lenkas ir jo lūpose ji būtų natūrali, ir joje nebūtų nieko, kas šiandien galėtų papiktinti net lietuvį. Tačiau to negali sakyti lietuvis, kuris pasakė kalbos pirmąją dalį.
Dviem dievams iškart tarnauti neįmanoma, kai tie dievai tarpusavyje kariauja. Aš suvokiu, kad lenkai Tave smerkia už kalbos pirmąją dalį, sakytą lietuvio, nes ji nukreipta prieš jų pastangas, prieš patį principą.
Būdamas Lenkijos valstybės vadovas Tu privalai būti visiškas lenkas: Tau negalima Lenkijos ir Lietuvos ginče būti lietuviu.
O jeigu Tu tame ginče esi lietuvis, Tau negalima būti Lenkijos valstybės vadovu.
Ir štai iš lietuvio, patenkindamas Lenkijos valstybės vadovo poziciją, savo kalbos pabaigoje Tu tapai lenku. Ir tuomet, neigdamas tai, ką Tu išreiškei anksčiau, Tu dar tiesi ranką lietuviams, vadindamas juos broliais.
Pirmojoje kalbos dalyje atrodė, jog esi jų brolis, tačiau pats pabaigoje Tu tą brolybę nutraukei. Kaipgi Tu nori, kad ranka būtų priimta – juk Tu ne ką kita tuo minėjimu šventei, o Vilniaus atėmimą iš Lietuvos.
Ar tai yra tinkamas aktas brolybei skelbti!
Aš suprantu Lietuvos lenkų tragediją, kurie nėra nei vien lietuviai, nei vien lenkai.
Pats toks esu. Lietuvos ir Lenkijos istorinių kelių sutapimo momentais tas dvilypumas gali būti vaisingas, bet skirtumų momentais vis dėlto sunkus. Tačiau, esant tam skirtumui, žmogus arba turi stoti nuošaly, arba norėdamas veikti, turi atsidurti vienoje arba kitoje stovykloje.
Jis negali suvokti, tikėti ir reikšti viena, o daryti, sankcionuoti arba toje pat kalboje reikšti kita, kažką, kas prieštarauja pirmajam, ką sakė ką tik pats.
Ir todėl Tu, Pone, kuris buvai didingas, kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai aukso ragą Lenkiją žygiui suburti, Lietuvos byloje esi silpnas ir amžiams nugalėtas.
Tavo Rytų politika turėjo žlugti ir Tavo didžiosios federacijos idėjos vykdymas – ne aro skrydis, o nykštuko trypčiojimai.
Tavo veiksmai šioje srityje, priešingai nei Tavo ketinimai, nekuria to, ko pats trokšti, bet yra įrankis tam, ko nori lenkai, paprasti etnografiniai lenkų nacionalistai, o Tu pats tampi jų tarnas ir sankcionuoti priverstas esi jų kombinacijas ir spekuliacijas, vykdomas per Tavo veiksmus.
Lietuva gi Tave vertins ne pagal Tavo kalbos įžanginius žodžius, bet pagal Tavo veiksmų prigimtį, kurie iš esmės plėšia gyvąjį kūną.
Tu nestatai Lietuvoje didingo statinio, o namelį, kuris greit pavirs griuvėsiais. Gal to nenori, Pone, bet tai darai. Visose Tavo kalbose ir veiksmuose Lietuvos atžvilgiu nuolat yra tas pats būdingas faktas, kuris taip ryškiai pasireiškia – pradedi viena, o baigi kita.
Atsistoji lietuviu, o atsisėdi lenku. Pradedi aro skrydį, o trypčioji žeme kaip nykštukas.
Nelaimėsi, Pone, ir Lietuvos istorijoje neužsirašysi didžiųjų didvyrių vardų raidėmis, nebent... esi Valenrodas! O jei juo nesi, kūrinys, kurį darai Vilniuje, nei didysis, nei tavasis.
Jis prievartos ir valdžios rezultatas, paprasčiausio Lenkijos nacionalizmo kūrinys.
Tai net ne Dmowskių kūrinys, o... arkivyskupų Teodorowiczių ir į juos panašių darbas, o Tu ar nori, ar nenori, esi jų tarnas. Todėl netinka Tau tie žodžiai, kuriuos sakei pirmojoje tavo Vilniaus kalbos dalyje, lietuvio žodžiai apie didžiąją Vilniaus dramą.
Aš, Pone, kovojau Tau vadovaujant dėl Lenkijos nepriklausomybės. Kovojau tikėdamas, kad toji nepriklausomybė yra kelias ir į mano tėvynės Lietuvos nepriklausomybę ir jos garantija.
To tikėjimo asmeniškai iki šiol nepraradau, nepaisant visko, kas įvyko. Tačiau ne Teodorowicziai tą tikėjimą įkūnyti gali. O Tavo, Pone, veiksmai Vilniuje realizuoja Teodorowiczių spekuliacijas, ir tik prisidengia aro plunksnomis.
Gerbiau Tave, Pone, kovoje dėl Lenkijos nepriklausomybės, nes buvai joje didingas. Bet nesi toks Lietuvos istorijoje. Kęsk, kad tą Tau sakau, aš, vienas Tavo bendražygių.
Sakau Tau tai, nes pats pasivadinai lietuviu, lietuvišku žodžiu kalbėjai, taigi būsi teisiamas Lietuvos.
Aš suvokiu, kad Vilniaus ryšys su visa Lietuva, kuris yra neatšaukiamas, turi grįžti ir negali įvykti pritaikant šūkį „ausrotten“ (išvarymas iš tėvynės. – Red.). Mums, Lietuvos lenkams, būtent tai šalies tautos daliai, kuri Lietuvos istorijos eigoje ne tik priėmė, bet ir suvirškino savyje kultūrą, sukurdama psichiškai naują gentį.
Tokia gentis, iš kurios išauga žmonės tokie kaip Kosciuška, Mickevičius ir netgi Tu, pagal savo būdą ir valią taip besiskiriantis nuo etnografinės lenkų genties, negali išnykti ir turi teisę egzistuoti ir toliau duoti vaisių Tėvynėje.
Atgimstanti Lietuva bus visumos lydinys, visumos, kurioje ir ši gentis atras savo išraišką. Vilnius bus to lydinio pagrindinis ir būtinas komponentas.
Tačiau kelias, kurį tepasirinkai, neveda prie šio lydinio, o prie suskirstymo ir paprasčiausio etninio lenkų nacionalizmo viešpatavimo, mėginančio užmušti Lietuvą. (LR)
* * *
Jozefas Pilsudskis (1867 12 05-1935 05 12)
* Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926-1935 m. diktatorius.
* Gimė Švenčionių rajone neturtingų bajorų šeimoje, Vilniuje lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto Medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą iš jo buvo pašalintas.
* 1888-1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties, buvo vienas Lenkų socialistų partijos įkūrėjų. Susidomėjo kova dėl Lenkijos nepriklausomybės.
* 1914-1916 m. organizavo Lenkijos kariuomenę. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. 1917 m. vokiečių buvo suimtas.
* Nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1922 metų buvo Lenkijos valstybės viršininkas. Bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę, bet Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesulaukė pritarimo.
* 1926 m., blogėjant Lenkijos ekonominei padėčiai, J.Pilsudskis surengė karinį perversmą. Po to maršalas įvedė asmeninę diktatūrą – vadovavo ir vyriausybei, ir Seimui.
* J.Pilsudskio kūnas palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – Vilniuje, Rasų kapinių panteone.
* * *
Mykolas Romeris (1880 05 07-1945 02 22)
* Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, laikomas vienu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio ideologų.
* Iš bajorų šeimos kilęs M.Romeris aukštąjį išsilavinimą įgijo Peterburgo imperatoriškojoje teisės mokykloje. Vėliau studijavo Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakulteto istorijos skyriuje ir Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje.
* Po studijų apsigyvenęs Vilniuje, įsitraukė į visuomeninę ir publicistinę veiklą, tapo aktyviu lietuvybės puoselėtoju.
* Tarpukario metais M.Romeris dirbo apygardos teismo, Vyriausiojo tribunolo teisėju, vėliau buvo paskirtas Valstybės tarybos nariu – joje dirbo iki 1933 m. Atstovavo Lietuvai Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole kaip nacionalinis teisėjas nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo.
* Dirbo mokslinį pedagoginį darbą Lietuvos universiteto Teisių fakultete, vėliau – Vilniaus universiteto Teisės fakultete.
* M.Romeris apdovanotas Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais, Latvijos trijų žvaigždžių antrojo laipsnio ordinu.