Siena turėtų būti 200 metrų ilgio, 3,5 metrų aukščio ir pusės metrų
storio. Šios istorinio paveldo teritorijos sutvarkymo ir projektavimo darbus
planuojama atlikti iki 2011-ųjų pabaigos. Darbams lėšų jau skyrė Užsienio
reikalų ministerija ir Šilutės rajono savivaldybės administracija.
Siena jungs išlikusio karcerio, įtraukto į Kultūros paveldo registrą,
pastatą ir Macikų kapines. Į teritorijos tvarkybos darbus įeina paminklinio
akcento sukūrimas, Šyšos kranto ties kapinėmis sutvarkymas, tikslių
palaidojimų ribų nustatymas ir nužymėjimas, medžių praretinimas, belaisvių
stovyklos istorijos ekspozicijos atnaujinimas, erdvės aplink karcerio
pastatą sutvarkymas ir kiti darbai.
Atliekant tvarkybos darbus bus siekiama kuo labiau išsaugoti natūraliai
susiklosčiusį gamtovaizdį ir kapinėse jau esančius simbolinius akcentus.
Pasak projektą ketinančios vykdyti įmonės „Ramboll Lietuva“ generalinio
direktoriaus Dariaus Kvedaro, sienai lieti pasirinkta su geležies rūdimis
maišytas betonas, dėl to ji atrodys „kraujuojanti“.
„Prie jos atvykę žmonės turėtų patirti stiprų atskirtumo pojūtį, o pro
sienoje padarytus vertikalius plyšius išsiveržę rytiniai saulės spinduliai
reikš viltį, kurią turėjo čia kalėję žmonės“, - pirmadienį išplatintame
pranešime teigia D.Kvedaras.
Pasak pranešimo, apie tai, koks objektas buvo Macikuose, sužinota tik po
Nepriklausomybės atgavimo, kai palei buvusios belaisvių stovyklos teritoriją
tekanti Šyšos upė paplovė krantą ir atidengė žmogaus griaučius, apraizgytus
metalo grandinėmis. Palaikai turėjo belgų karo lakūno atpažinimo ženklus.
Iki to laiko sovietai kruopščiai slėpė šios vietos istoriją: lagerio
kapinių teritorijoje ganėsi karvės, pro ją buvo važinėjama traktoriais,
buvusių barakų pamatai buvo sunaikinti ir paslėpti po ūkinės paskirties
pastatais.
„Tik po Nepriklausomybės atgavimo paaiškėjo, kad šioje maždaug 5 ha
teritorijoje žmogaus kaulų galima iškasti beveik bet kur“, - pranešime
spaudai cituojama Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma
Griškevičienė.
Kol ši vieta priklausė Vokietijai, jos barakai talpino apie 1000 žmonių
iš visos antihitlerinės koalicijos pajėgų. Po karo, į Lietuvą įžengus
sovietų armijai, stovykla buvo performuota pagal sovietų GULAG'o taisykles.
Joje buvo kalinami ne tik karo belaisviai, bet ir politiniai kaliniai,
rezistentai, žmonės, pasipriešinę primestai santvarkai.
Vėliau, kai karo belaisvių stovykloje neliko, čia nuolat kalėjo apie 3000
sovietų valdžiai neįtikusių politinių kalinių didžiuliuose daugiau kaip
tūkstančio kvadratinių metrų ploto mediniuose barakuose. Tarp šių politinių
kalinių buvo ir moterys bei vaikai - 1952 m. čia kalėjo daugiau kaip 600
vaikų.
Antrojo pasaulinio karo metais Macikai buvo viena didžiausių karo
belaisvių stovyklų dabartinės Lietuvos teritorijoje, ji buvo gerai žinoma
kaip strateginis objektas. Karo belaisvių stovyklos paskirtis, priešingai
nei koncentracijos stovyklų paskirtis, buvo ne žmonių naikinimas, bet jų
kalinimas prisilaikant karo teisės.