Giliai buvusios Ukrainos KGB būstinės rūsiuose tvyro mirtina tyla. Vinguriuoja iš tūkstančių dėžių sudarytas labirintas. Kiekviena dėžė atidžiai sunumeruota ir pilna dokumentų - užvestų Sovietų Sąjungos priešų bylų.
Už kiekvieno numerio glūdi asmeninė žmogaus tragedija.
Vyriausiasis archyvistas Volodymyras Viatrovyčius ištraukia parudusį aplanką, prigrūstą dokumentų: byla nr. 4076. Jo viduje guli laiškas, datuojamas 1940 m. ir skirtas „Draugui Stalinui, Kremlius, Maskva“.
„Brangus Josifai Visarionovičiau“, - prasideda laiškas. Jo autorius Nikolajus Reva norėjo J.Staliną informuoti apie Didijį badą 1932-33 m., kai milijonai žmonių žuvo per sovietų vykdytą prievartinę kolektyvizaciją. Kaip ir daugelis tuo metu, N.Reva manė, kad J.Stalinas nežino apie tikruosius padarinius ir, jei tik sužinos, sustabdys šimtų tūkstančių žmonių mirtį.
Tačiau šis laiškas vyrui kainavo tremtį į GULAG'ą. Jis buvo reabilituotas po 25 metų. Daug žmonių ištiko dar žiauresnis likimas. Versdamas makabriškų nuotraukų pilną albumą V.Viatrovyčius baksteli pirštu į Ivano Severino nuotrauką - sovietų saugumas jį nužudė šūviu į galvą. Po nuotrauka dailyraščiu pažymėta: „Likviduotas, 1947 m. balandžios 3 d.“.
Atrenka saugumo tarnyba
V.Viatrovyčius su kolegomis padeda žmonėms išsiaiškinti, kas atsitiko su jų giminėmis ir mylimaisiais. Dažnai jau būna praėjęs ne vienas dešimtmetis.
Tačiau Ukrainos saugumo tarnyba (UST), dabar valdanti bylas, jas išviešina atrinkdama. Daugiausia paviešinti ji leidžia senesnes bylas, kaip minėto „likviduotojo“ I.Severino, kuris dalyvavo partizaniniame pasipriešinime prieš sovietų valdžią po Antrojo pasaulinio karo.
Valdžia rengiasi imtis kriminalinio tyrimo dėl Didžiojo bado, arba Holodomoro. Tačiau abejojama, ar dar bus ką sodinti į teisiamųjų suolą. Tačiau UST vadovas Valentinas Nalyvaičenko tikisi, kad tai tik pradžia. „Kuo greičiau Rusija pradės atverti savo archyvus, tuo daugiau tiesos apie istoriją sužinosime“, - sako jis. Šiuo metu, priduria jis, Rusija ne itin noriai bendradarbiauja.
Bet yra ir kita kliūtis paviešinti visas bylas. Tai pati Ukrainos saugumo tarnyba. Ji sprendžia, kurias bylas paviešinti. V.Nalyvaičenko, paklaustas apie tai, kad jo vadovaujama tarnyba yra KGB įpėdinį, ėmė gintis: „Pirmiausia ir man svarbiausia - mes nesame KGB įpėdiniai. Tai nustatė įstatymai“.
Ar jis gali patvirtinti, kad nė vienas iš dabartinių darbuotojų nedirbo KGB? Jis negali to patvirtinti ir pripažįsta, kad penktadalis anksčiau dirbo sovietų saugume. Kai kurie Ukrainos specialistai mano, kad tai nuosaikūs skaičiai.
Todėl nenuostabu, kad aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje KGB dirbę dabartiniai UST pareigūnai nenori išviešinti dokumentų, kurie gali atsigręžti prieš juos pačius. Netgi jei, kaip tikina V.Nalyvaičenko, UST mėgina priimti jaunesnių darbuotojų.
„Tiesiog neverta“
Ne visi jauni ukrainiečiai vien neigiamai vertina savo šalies XX amžiaus istoriją.
Kijeve stovi milžiniškas monumentas, įamžinantis sovietų pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Bronzinėje skulptūroje iškalti šautuvus su durtuvais laikantys kariai.
„Mes mylime savo istoriją“, - sako jauna mokytoja Svetlana iš Odesos. Ji nemano, kad jos mokiniai turėtų mokytis tamsiuosius sovietmečio istorijos puslapius.
„Praeitis yra praeitis, - sako ji. - Badas, žudynės, viskas, ką padarė Stalinas. Nemanau, kad būtina tai pabrėžti. Dabar ir taip užtektinai smurto. Jei dar pradėsime vieni kitus kaltinti... Tiesiog neverta.“
„Raganų medžioklė“
Kai kurie Ukrainos valdžios atstovai aktyviai palaiko idėją, kad liustracija - praeities paviešinimas ir buvusių režimo saugumo darbuotojų neprileidimas prie valdžios - yra naudinga visuomenei.
Tačiau tai sukelia didelių prieštaravimų. Opozicijos parlamentaras ir istorikas Dmytro Tabačnykas įsitikinęs, kad toks žingsnis yra absurdiškas. „Tai raganų medžioklė, - sako jis. - Pradėti liustracijos procesą po aštuoniolikos nepriklausomybės metų yra pavojinga, nes gali privesti prie pilietinio karo.“
Visai netoli Kijevo esančiame miške stovi mediniai kryžiai, parišti baltomis skarelėmis. Jos išsiuvinėtos tradiciniu ukrainietišku būdu su raudonais ir juodais raštais, kurie simbolizuoja per sovietines represijas prarastas gyvybes.
J.Stalino valdymo metais Bykivnios miške sovietų saugumas palaidojo nužudytus politinius kalinius. Niekas tiksliai nežino, kiek kūnų čia palaidota, tačiau pagal kai kuriuos skaičiavimus čia gali būti užkasta apie 200 tūkst. žmonių.
Vis dėlto Konrado Adenauerio fondo Kijeve direktorius vokietis Nico Lange teigia, kad ukrainiečiai turi liautis kaltinę rusus dėl jų praeities ir pradėti žiūrėti į save. „Ukrainiečiai linkę save suvokti tik kaip šių istorinių procesų aukas, - sako jis. - Bet praeitį iš tiesų pradedi suvokti tik tuomet, kai suvoki savo indėlį - pripažįsti savo valstybės represijas, nusikaltėlius iš savų žmonių gretų. Jei atliksi šį darbą, šį labai skausmingą darbą, tiesa tave pagaliau išlaisvins. Ir nekviesi naujų diktatorių tavęs vėl engti.“
Tačiau tokiems procesams prasidėti Ukrainoje reikės labai daug vieningos politinės valios. O šiuo metu gali būti, kad dar per daug tebėra gyvų į sovietinio režimo nusikaltimus įtrauktų žmonių ir per daug jų užima įtakingas pareigas.