Lietuvos istoriografijoje ir istorinėje savimonėje žodis „unija“ turi labai aiškią konotaciją – tai prieštaringai vertinama Lenkijos ir Lietuvos unija. Net visose Europos šalyse sutartinai vadinamą „Europos Uniją“ mes verčiame Europos Sąjunga, šitaip nejučia išduodami savo istorinius ir kultūrinius kompleksus. Žodis „unija“ mums taip suaugęs su bendra Lietuvos ir Lenkijos praeitimi, kad jis uždengia kitas šio šiaip daugiareikšmio ir įvairiais laikais skirtinguose kontekstuose vartojamo lotyniško žodžio reikšmes.
Ši unija prasidėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos karalienės Jadvygos santuoka – o „santuoka“, pabrėžtina, yra dar viena žodžio unio reikšmė. Viduramžiais, kai valstybę įkūnijo visų pirma valdovas ir jo karališka/kunigaikštiška giminė (stirps regia), unijos tarp dviejų valstybių paprastai ir prasidėdavo tarpdinastinėmis santuokomis.
Ir tai buvo būdinga ne tik asmeninių ryšių pagrindu gyvuojančiai patrimonialinei pagoniškos Lietuvos valstybės organizacijai, bet ir valstybinėmis institucijomis apsirūpinusioms ir politines tautas išugdžiusioms vėlyvųjų Viduramžių Europos valstybėms.
Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija buvo anaiptol ne išskirtinis įvykis to meto Europos istorijoje. Priešingai, XIV ir XV a. galime stebėti ištisą unijinių projektų bangą. Sunku pasakyti, kodėl vėlyvaisiais Viduramžiais – tautinių monarchijų, politinio atskirumo, valstybinių sienų sampratos formavimosi laikais – suintensyvėjo bandymai kurti platesnius politinius darinius.
Iš dalies tokią situaciją nulėmė atsitiktiniai veiksniai: XIV a. viena po kitos išmirė bent kelios tradicinės Europos dinastijos (Kapetingai, Pšemislai, Arpadai, Piastai), o tai lėmė politinių jėgų persigrupavimą. Kadangi tvirtai tikėta, kad karaliumi gimstama, o ne tampama, tai naujus valdovus tekdavo rinktis iš egzistuojančių dinastijų, neretai tai būdavo kaimyninių šalių valdovai. Todėl nuo XIV a. Vidurio Rytų Europa nuolat gyveno „(personalinių) unijų epochoje“: Liuksemburgai Čekijoje, Anžu Vengrijoje ir Lenkijoje, vėliau Jogailaičiai Lenkijoje ir Lietuvoje.
1397 m. Kalmaro unija kažką panašaus pamėginta sukurti Skandinavijoje. Ir nors ši trijų karalysčių sąjunga buvo sudaryta kiek kitais pagrindais, reikia prisiminti, kad jos prielaida buvo ypatingas šeimyninis karalienės Margaritos – Danijos princesės ir Norvegijos karaliaus našlės – statusas. 1469/1479 m. vedybinės sutarties keliu susijungė Aragonas ir Kastilija, taip užbaigdami Ispanijos vienijimo procesą. Žinoma, kiekvienas šių atvejų yra unikalus, nulemtas specifinių aplinkybių, tačiau pats stambesnių politinių darinių kūrimas dinastinių santuokų pagrindu buvo būdingas to meto reiškinys.
Tai turėjo svarbių kultūrinių ir socialinių pasekmių – iš vienos Europos dalies į kitą keliavo ne tik karališko kraujo jaunikiai ir jaunosios su savo dvarais, bet ir naujos politinės koncepcijos, reformų pavyzdžiai, kultūriniai impulsai. Čia pakaks prisiminti ankstyvąją Čekijos ir Vengrijos modernizaciją, XIV a. į šias valstybes atėjus valdovams iš Liuksemburgų ir Anžu dinastijų, arba Vengrijos renesansą, kurį „atsivežė“ karalienės Beatričės iš Neapolio (Vengrijos karaliaus Motiejaus Korvino žmona 1476 m.) aplinka.
Kaip parodė ateitis, iš visų dinastinių sąjungų ilgiausiai išsilaikė Lenkijos ir Lietuvos unija. 1385 m. suderėta ir 1386 m. Jogailos ir Jadvygos santuoka sutvirtinta Lenkijos ir Lietuvos sąjunga iki 1569 m. išliko personaline dviejų valstybių unija, kuri laikui bėgant būdavo vis atnaujinama (1413 m. Horodlėje, 1432 m. Gardine, 1499 m. Vilniuje), o nuo Vytauto laikų kartkartėmis tapdavo dinastine unija, kai Lietuvą valdydavo atskiras, tegul ir tos pačios giminės, didysis kunigaikštis. Šis politinis aspektas yra gerai žinomas, tačiau kiek mažiau kalbama apie tai, kaip ši unija buvo suvokiama amžininkų.
Ir čia į akis krenta tai, kaip dažnai tie patys įvykiai traktuojami ir tos pačios sąvokos vartojamos iš visai skirtingų pozicijų. Aprašydamas 1413 m. Horodlės uniją, žymus XV a. antros pusės lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas patetiškai kalbėjo apie unijos dėka įvykusį lietuvių bajorų išlaisvinimą iš vergovės pančių. Praėjus šimtui metų, Liublino unijos išvakarėse 1564 m. Varšuvos seime LDK kancleris Mikalojus Radvila Juodasis jau pačią uniją pavadino „amžinos ir tikros nelaisvės pančiais“.
Kas lėmė tokius prieštaringus vertinimus ir kaip ilgainiui keitėsi požiūriai į uniją abiejų šalių visuomenėse? Analizuojant svarbu atskirti politinį (geopolitinį) ir kultūrinį unijos kontekstus. Politinė situacija XV–XVI a. Vidurio ir Rytų Europoje buvo itin dinamiška. Vokiečių ordino silpnėjimas, Jogailaičių monarchijų sistemos Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje susiformavimas, Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės iškilimas buvo veiksniai, tiesiogiai veikę požiūrius apie Lenkijos ir Lietuvos politinę ateitį.
Ordino nuosmukis atėmė iš lietuvių politinio elito galimybę tęsti nuo Vytauto laikų pradėtą balansavimo tarp Ordino ir Lenkijos politiką. Jogailaičių ir Habsburgų valstybių blokų konkurencija vis dažniau vertė mąstyti platesnėmis politinėmis kategorijomis, neapsiribojant vien tik teritorinės valstybės problemomis. Apskritai vieno karaliaus ar vienos dinastijos valdomos valstybių sąjungos XV–XVI a. buvo tapusios įprastu Europos politinio žemėlapio požymiu. XV a. pabaigoje prasidėjusi Maskvos valstybės ekspansija pakirto tradicinį Lietuvos diduomenės tikėjimą „Vytauto laikų sienų“ tvirtumu ir vertė ieškoti karinės ir finansinės paramos Lenkijoje.
Pagaliau nuo XVI a. pradžios šiuos geopolitinius faktorius papildė stiprėjantis ekonominis motyvas – didėjančios eksporto galimybės augančios užsienio prekybos su Vakarų Europa sąlygomis. Baltijos jūros pakrantę nuo seno siekiančiai, tačiau tik dabar jūrinės politikos ilgesį pajutusiai LDK teko rinktis – toliau apsiriboti Nemuno prekyba su Prūsija ar ieškoti naujų prekybos galimybių Livonijos uostuose. LDK diduomenė rinkosi antrąjį variantą, o tai neišvengiamai sukėlė karą su į tą pačią Livoniją nusitaikiusia Maskva5.
Šių veiksnių visuma sudarė valstybių unijinių santykių glaudėjimo foną. Žinoma, Maskvos intervencija buvo svarbiausia politinė Liublino unijos prielaida (palyginimui galima prisiminti stiprėjančią vengrų bajorų integraciją Habsburgų monarchijoje Osmanų imperijos pavojaus šimtmečiais). Smolensko, o ypač vėlesnis Polocko praradimai buvo didelis smūgis ir LDK diduomenei, ir Jogailaičių dinastijai. Nuo šiol ir LDK didikai pradėjo mąstyti apie glaudesnių unijinių ryšių su Karūna galimybę. Tačiau unijinės ir separatistinės nuotaikos keisdavo viena kitą (pvz., 1526 m. Lietuvos pavertimo karalyste projektas), todėl vien geopolitinėmis kategorijomis nepavyks paaiškinti Lenkijos ir Lietuvos unijų istorijos.
Šitaip pereiname prie kultūrinio plačiąja prasme unijos konteksto, kurį visų pirma išreiškė žmonių tarpusavio santykių raida. Unijos istoriją būtina pasakoti kaip asmeninių abiejų šalių gyventojų ryšių istoriją. Unija nėra vien tik tarp valstybių užsimezgęs politinis reiškinys. Nemažesniu lygiu ji gimsta, plėtojama, tęsiasi arba miršta kaip žmonių ir politinių tautų sugyvenimo arba nesantaikos istorija. Todėl vėlesnės Lenkijos ir LDK bajorų kartos XV a. unijos istoriją visų pirma prisiminė per Horodlės herbų adopcijos prizmę, kai 47 Lenkijos bajorų giminės į savo tarpą priėmė lietuvių didikų gimines. Tai buvo pradžios taškas vėliau susiformavusiam „brolių lenkų/lietuvių“ (z bracią naszą) įvaizdžiui. Tačiau asmeninių ir kultūrinių ryšių istorija buvo ne mažiau sudėtinga už politinės situacijos permainas.
Nepaisant valdovų iš Jogailos šeimos pastangų, ryšiai tarp abiejų kraštų bajorijų mezgėsi lėtai ir sunkiai. XV a. Lietuvoje lenkai buvo ne tokie jau dažni svečiai kaip galėtų pasirodyti, vertinant pirmą šimtmetį einančią unijos istoriją. Kiek daugiau jų būta valdovo dvare (raštininkai) ir Bažnyčioje, tačiau politinį ir socialinį gyvenimą šie asmenys lėmė tik netiesiogiai. Nuo XV a. pabaigos sutinkame pirmuosius giminystės tarp Lenkijos ir Lietuvos didikų ryšius: taigi tik einant į pabaigą ilgam bendro valdovo Kazimiero Jogailaičio viešpatavimo periodui, Lenkijos ir LDK didikai partnerių savo sūnų ir dukterų santuokoms ėmė ieškoti kitoje unijos valstybėje. Tačiau lygia greta vyko judėjimas priešinga kryptimi.
1447 m. Kazimiero privilegija LDK didikai išsikovojo Europoje paplitusį indigenato teisės principą, rezervuojantį pasaulietines ir dvasines pareigybes krašto žmonėms („čiabuviams“ – tubylcy). Beje, Lenkijoje tokia taisyklė galiojo jau nuo 1374 m. O kiek vėliau, 1492 m. Aleksandro privilegijoje ši teisė buvo papildyta draudimu lietuvaites vedantiems svetimšaliams (omenyje turėti visų pirma lenkai) paveldėjimo keliu gauti valdų LDK teritorijoje.
Istoriografijoje teisingai pastebima, kad per visą XV a. stiprėjo Krokuvos universiteto reikšmė LDK kultūriniame gyvenime. Tačiau ir čia šie santykiai toli gražu savaime neskatino abiejų kraštų suartėjimo. Ilgą laiką universitete studijavo gana specifinės socialinės padėties atstovai (smulkūs bajorai ir miestiečiai), o politiškai aktyvūs didikai savo atžalas į studijų keliones ėmė leisti tik nuo XVI a., ir labai greitai Krokuva tapo tik tarpine stotele jų tolimuose maršrutuose. Viešnagė Krokuvoje (kartu ir valdovo dvare) leido užmegzti asmeninės draugystės ryšius su Lenkijos politinio ir kultūrinio elito atstovais, tačiau tai nebūtinai reiškė tolesnės integracijos perspektyvą.
Iš Krokuvos ir kitų Lenkijos vietovių atvykstantys ir LDK valdovų ar didikų dvaruose tarnaujantys intelektualai (tokie kaip Erazmas Ciolekas didžiojo kunigaikščio Aleksandro ar Augustinas Rotundas Radvilų dvare) greitai pritapdavo naujoje politinėje aplinkoje, persiimdavo vietos elito idėjomis (LDK santvarkos išsaugojimas, romėnų kilmės teorija ir pan.). Taip pat ir iš Krokuvos grįžtantys LDK didikai, kaip antai Albertas Goštautas, atsiveždavo pažintis, knygas, rašto lenkų kalba įgūdžius, tačiau toliau plėtodavo tradicinę politinę liniją – Lietuvos valstybingumo išsaugojimą Jogailaičių unijoje su Lenkija.
Savo laiškuose dar gana darkyta lenkų kalba Goštautas, o vėliau ir kiti LDK didikai, deklaravo siekius ginti LDK politinės ir socialinės santvarkos ypatumus. Kalbos veiksnys buvo reikšmingas politinio ir kultūrinio suartėjimo katalizatorius. Lenkų kalba Liublino unijos sudarymo metu jau buvo LDK bajorų šnekamoji kalba ir ginčai Varšuvos ir Liublino seimų metu vyko lenkiškai. Tačiau tai netrukdė tas pačias lenkiškai lotyniškas politines sąvokas ir sampratas suprasti ir vartoti visiškai skirtingomis prasmėmis.
Tarp šių sąvokų, aišku, dominavo „unija“. Tačiau, skirtingai nei dabar, unija nebūtinai ženklino vien santykius su Lenkija. Jau Vytauto laikais buvo iškilusios pirmosios alternatyvios personalinės unijos galimybės: LDK valdovas buvo išrinktas, tiesa, taip ir nevainikuotas, Čekijos karaliumi. Aleksandro Jogailaičio valdymo metu dinastinę sutartį didžiajam kunigaikščiui buvo pasiūliusi iš Kalmaro unijos besiveržianti Švedija. Ir nors abu atvejai buvo per menkai parengti, kad peraugtų pirminių derybų stadiją, tačiau reikšmingas pats unijos idėjos užsienio politikos praktikoje pasirodymas ir alternatyvios raidos galimybė.
Dar iki Liublino unijos LDK didikai parengė savarankišką unijos projektą: per 1566 m. Kalėdas buvo paskelbtas unijos su Livonija dokumentas. Taigi unijos kategorija buvo tapusi kasdienės politikos dalimi ir mokėta ją lanksčiai vartoti tarptautiniuose projektuose ir debatuose. XVI a. septintame dešimtmetyje suintensyvėjus diskusijoms dėl „unijos užbaigimo“, LDK pusė nuosekliai atstovavo savąją lygiateisių valstybių unijos sampratą, kurioje savo vietą turėjo atskira didžiojo kunigaikščio inauguracijos ceremonija, senoji pareigybių skyrimo tvarka ir kiti LDK politinei savimonei svarbūs dalykai.
Tuo tarpu Lenkijos atstovai apeliavo į istorinę Lenkijos ir Lietuvos unijos patirtį, kaupdami ir publikuodami senuosius unijos dokumentus, turėjusius, jų nuomone, pagrįsti realios unijos būtinybę. Beje, pirmasis jiems žinomas unijos dokumentas buvo ne užmirštoji 1385 m. Krėvos, bet 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartis, o dažniausiai remtasi nerealizuotos 1501 m. Melniko unijos nuostatomis. Vienaip ar kitaip istorinė atmintis šiuose debatuose atliko vis didesnį vaidmenį. Turbūt niekad iki pat XIX a. istoriniai argumentai nebuvo taip aktyviai taikomi politinėje praktikoje, todėl šia prasme unijiniai ginčai abejose valstybėse smarkiai pastūmėjo istorinės savimonės ir istorinės dokumentacijos raidą.
Nepaisant nuolatinių prieštaravimų, bendrų valdovų epochoje (ypač tai tapo ryšku ilgo Žygimanto Senojo valdymo metu) abiejų šalių politinis, ekonominis, kultūrinis bendradarbiavimas intensyvėjo: nusistovėjo nuolatiniai kontaktai tarp LDK Ponų tarybos atstovų ir lenkų senatorių, vyko intensyvus susirašinėjimas, kur kas sklandžiau nei anksčiau vykdavo bendri suvažiavimai (seimai). Šioje vietoje pakaks prisiminti XV a. vidurio lietuvių ir lenkų suvažiavimus, kai pasienyje susirinkę abiejų pusių didikai bendraudavo tik per pasiuntinius, o bendrą nepasitikėjimo atmosferą atspindi lenko Jono Dlugošo ir lietuviškos Bychovco kronikos pasakojimai apie slapta rengiamus pasikėsini mus.
Tik pirmojo autoriaus įsitikinimu sąmokslus rezgė lietuviai, o antrojo – lenkai. Vietoj XV a. sutinkamo „klastingo lenko“ įvaizdžio XVI a. lenkų ir lietuvių komunikacijoje paplinta „brolio“ ir „draugo“ kategorijos. Visa tai ugdė „bendros gerovės“ (res publica) suvokimą, nors ši samprata dar buvo gana ambivalentiška ir priklausomai nuo situacijos galėjo reikšti ir LDK, ir unijinių valstybių reikalus. Ir toliau svarbiausia valstybes siejusi jungtis buvo bendras valdovas iš Jogailaičių dinastijos. Tačiau ilgainiui abiejų kraštų bajoriškos visuomenės vis labiau suartėjo kultūriniu, kalbiniu, instituciniu požiūriu, o jaunystė valdovo dvare ir bendri kariniai žygiai Livonijos ir LDK teritorijoje šiuos ryšius sutvirtino dvaro gyvenimo ir karo kasdienybėje.
Sudėtingose derybose ir abipusio nepasitikėjimo atmosferoje gimusią Liublino uniją abi pusės pasitiko to meto jausmingumą atitinkančiomis, bet kartu ir politinės demonstracijos kultūrą ženklinančiomis ašaromis – vieniems jos reiškė džiaugsmą, kitiems liūdesį. Tačiau po audringų ir įtemptų derybų gyvenimas toliau tekėjo sava vaga, abi pusės greitai prisitaikė prie naujų sąlygų, o to meto kronikininkai uniją minėdavo tik kaip vieną iš svarbių laikotarpio įvykių. Nei Motiejus Stryjkovskis, nei Albertas Vijūkas-Kojalavičius nelaužė savo plunksnų ties 1569 m. data, nes istorija jiems, kaip ir jų amžininkams, nebuvo vien tik valstybių gyvenimo erdvė, bet Dievo ir žmonių veiklos arena, kurios negalėjo užbaigti sutartys ar kiti sprendimai, kad ir kokie svarbūs jie būtų. LDK politinis elitas jau pirmaisiais dešimtmečiais po Liublino atrado naujas politinio ir teisinio veikimo formas: buvo įsteigtas atskiras Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas.
Politinės simbolikos kalba ypatingas LDK ir jos piliečių statusas buvo įvirtintas dar tą pačią 1569-ųjų liepą, paskelbus, kad Lenkijos Karūna (corona regni) yra ir lietuvių tautos nuosavybė. Ir čia prieiname svarbiausią unijos istorijos paradoksą. Vienpusis ir ideologizuotas unijos vertinimas atgijo (o iš esmės naujai atsirado) tik po Abiejų Tautų Respublikos sužlugdymo, XIX–XX a. istorikų knygų ir straipsnių puslapiuose. Būtent tada buvo užmiršta, kad unijos dokumentas iš esmės buvo kompromisinė sutartis, kad po sunkių derybų Varšuvoje ir Liubline sekė ilgas ir sėkmingas adaptacijos ir sugyvenimo laikotarpis.
Todėl aprašant uniją būdavo akcentuojami ir cituojami skambiausi abiejų šalių pasiuntinių posakiai, kaip antai Karūnos iždininko Valento Dembinskio apie LDK kaip „Naująją Lenkiją“ ar Andriaus Volano apie tai, kad lenkai lietuviams vien Eišiškes su Maišiagala nori palikti. Šitaip derybų atmosfera buvo suplakta su unijos istorija ir pagimdė tiesmukiškus unijos vertinimus – vieniems tai buvo tariama pergalė, kitiems skausmingas valstybingumo praradimas ir „istorijos pabaiga“.
Todėl lietuvių istorinėje savimonėje Liublino unija ilgą laiką buvo itin negatyvus vaizdinys. Tai reiškė lemiamą cezūrą, užbaigusią senos ir garbingos Lietuvos istorijos laikotarpį. Vis dėlto nuo XX a. ketvirto dešimtmečio šios datos vertinimas pamažu ėmė keistis. Jei anksčiau unija buvo siejama su Lietuvos valstybingumo praradimu, tai nauja istoriografijos kryptis pradėjo ieškoti LDK savarankiškumo pėdsakų po Liublino unijos. Pirmieji šios krypties istorikai buvo Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis ir Konstantinas Avižonis, kuriems didelę įtaką padarė tuo metu Kaune dirbęs rusų mokslininkas Ivanas Lappo. Lenkijoje federacinę Abiejų Tautų Respublikos struktūrą aprašė Oskaras Haleckis. Po kiek laiko konceptualias pastabas apie senosios valstybės santvarkos specifiką paskelbė ir kiti lenkų istorikai (Juliuszas Bardachas, Henrykas Wisneris ir kt.).
Taip pamažu buvo atsisakyta anachronistinių interpretacijų, unija pradėta suvokti kaip ilgalaikis ir dinamiškas procesas, atpažinta supranacionalinė unijos struktūra ir kartu lygiateisė Lietuvos vieta joje. Taip pat buvo įsisąmoninta Lenkijos tarpininkavimo reikšmė, perimant europinius politinius socialinius institutus ir kultūros reiškinius. Adekvačiai įvertintas ir kalbos vaidmuo ikimodernioje visuomenėje. Aiškiai konstatuota, kad polonizacijos metu lietuvių kalbai nustojus savo statuso viešajame krašto gyvenime, lietuvių politinio elito savimonė nepasikeitė: LDK bajorai iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje išsaugojo aiškią savo šalies ir tautos politinę viziją. Todėl šis lenkų ir lietuvių valstybinis junginys vis dažniau vertinamas kaip patrauklus dviejų bajorų tautų ir skirtingų etnokonfesinių grupių sugyvenimo modelis, kai regioninės ypatybės sėkmingai skleidėsi platesniuose politiniuose rėmuose.
Ginčų metu (užgesus Jogailaičių dinastijai) abiejų šalių diduomenės ir bajorijos pastangomis buvo įtvirtinta konsensusu grįsta valstybės valdymo santvarka. Ji buvo išties neįprasta to meto europinėje monarchijų sistemoje, pravardžiuota „bajoriška anarchija“ ir galiausiai sunaikinta kaip tariamai nepasiteisinusi ir pasenusi politinė alternatyva. Tačiau pamėginus į ją pažvelgti iš dar ilgesnės retrospektyvos, galima matyti, kad Lenkijos ir Lietuvos unijoje buvo išplėtoti Viduramžiais užsimezgę „konsensinės monarchijos“ pagrindai.
Nihil novi ir Liberum veto iš esmės yra viduramžiškos „teisės nepaklusti“ išvestinės. Elekcinėje monarchijoje bajorų luomas įgijo naujus valdžios svertus, tačiau seimuose bajorai tik pratęsė senąją pasitarimų valdovo aplinkoje tradiciją. Turbūt kaip tik šis sugebėjimas derėtis ir galiausiai sutarti nuolatinių krizių akivaizdoje lėmė tokią ilgą, lyginant su kitomis, unijos istoriją. O tai, kad ši politinė ir visuomeninė santvarka galėjo būti modernizuota, liudija 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija.
Kartu tokia politinio gyvenimo forma lėmė, kad per keturis Lenkijos ir Lietuvos unijos egzistavimo šimtmečius abi pusės išsaugojo individualaus pasirinkimo teisę ir galimybę patiems spręsti savo politinę ateitį. Tačiau šią galimybę jos visuomet matė geopolitiškai, instituciškai ir kultūriškai pasiteisinusioje dviejų valstybių ir tautų unijoje.