Marius Ščavinskas „Kultūros baruose“
iškėlė klausimą, ar tikrai tik „vidinis“ lietuvių istoriografijos
atsinaujinimas, tik metodologinės permainos skatino „atrasti ir parodyti
lietuvius Lietuvoje“?
Pagrindinė priežastis, kodėl imta ieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje, pasak straipsnio autoriaus, buvo noras atsiriboti nuo svetimųjų (lenkų, rusų, vokiečių) istoriografijos
koncepcijų. Nepretenduodamas į išsamumą, norėčiau pateikti keletą
minčių, kilusių skaitant įvairius samprotavimus šia tema.
„Padėti į šalį svetimųjų pagamintus akinius“ ir „lietuviškai“ žvelgti į
savo istoriją ypač karštai ragino Adolfas Šapoka. Tada profesionalioji
lietuvių istoriografija žengė dar tik pirmuosius žingsnius, todėl toks
siekis buvo aktualus ir pagirtinas. Dabar Alfredas Bumblauskas ragina
„neieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje, kaip sakė Adolfas Šapoka, -
juk viskas šioje istorijoje priklauso ir lietuviams“.
Turbūt šie žodžiai irgi ištarti laiku ir vietoje. Straipsnyje apie Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštijos dalybas Bumblauskas išdėstė lietuvių, lenkų, rusų,
baltarusių istoriografijų koncepcijas ir pozicijas šių „dalybų“
atžvilgiu. Reikia, kad istorikai siektų dialogo, o ne užsisklęstų
lituanocentrizme, polonocentrizme, rusocentrizme ar baltarusocentrizme.
Tačiau Šapokos laikais lietuvių Lietuvos istorijoje (ypač
poliublijinėje) nematė ne tik lenkai, rusai, estai su latviais, bet net
ir dauguma lietuvių. Talino universiteto rektorius, žymus estų poetas
ir filosofas Reinas Raudas sako: “Aš suprantu, kad LDK gyvavimas yra
tarsi didinga lietuvių praeitis, bet tiesioginio ryšio tarp LDK ir
dabartinės Lietuvos Respublikos aš nematau“. Estų ir latvių požiūris į
LDK yra toks ir kitoks nebus - jie tokios valstybės neturėjo, juos valdė
vokiečiai. Estijoje ir Latvijoje anksčiau prasidėjo industrializacija
ir susiformavo savas miestiečių ir inteligentijos sluoksnis. Tačiau
savitas „latvių ieškojimo“ variantas tarpukariu įsivyravo ir Latvijos
istoriografijoje.
Raginimas „ieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje“ buvo artimas ir
tautininkams, atėjusiems j valdžią po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo.
Politikų įtaka jaučiama istorijos moksle. Pavyzdžiui, kodėl 1936 m.
„Lietuvos istorijos“ redaktoriumi buvo paskirtas Adolfas Šapoka, o ne
Zenonas Ivinskis? Todėl, kad Šapoka tautininkams atrodė priimtinesnis.
Daug lėmė ir tai, kad švietimo ministras Kazimieras Masiliūnas buvo
panevėžietis, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją ir, svarbiausia,
rašytojo ir kunigo Julijono Lindės-Dobilo, kuris buvo Šapokos mokytojas,
bendramintis. Tiesa, iš pradžių redaguoti, suderinti ir suvienodinti
skirtingų autorių parašytas istorijos dalis buvo pavesta Juozui Jakštui,
bet jis po kurio laiko išvažiavo į Vieną rengti disertacijos, ir
redagavimo darbas atiteko Šapokai. Matyt, siūlant pirmąją kandidatūrą
turėjo reikšmės „Vaire“ pasirodęs Jakšto straipsnis apie humanišką
Antano Smetonos tautinę ideologiją.
Pritariu Bumblauskui, kad Ivinskis ir Šapoka - skirtingi mokslininkai.
Pirmasis - Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos
fakulteto dėstytojas, autoritarinio režimo oponentas, pasisakantis už
krikščioniškąjį europocentrizmą, o antrasis dėstė - humanitarinių
mokslų fakultete, propagavo protautininkišką „lietuvių ieškojimo“
koncepciją.
Vis dėlto nei Šapoka, nei Ivinskis nesėdėjo „apkasuose“, o ramiai
keitėsi nuomonėmis. Ivinskis, atrodo, mėgino „ištraukti“ Šapoką iš
tautininkų stovyklos. Galima numanyti, kad jo pastangomis Šapoka
prisišliejo prie ateitininkų, ėmė bendradarbiauti su „Naująja Romuva“,
tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos, į kurią iš pradžių žiūrėjo
skeptiškai, nariu. Vyresnės kartos istorikai (Ignas Jonynas ir
Augustinas Janulaitis) laikėsi nuomonės, kad imtis „Lietuvos istorijos“
- bendro, nors ir vadovėlinio lygio, veikalo, neturint pakankamai
tyrinėjimų, dar per anksti, taigi jie iš principo buvo prieš tokį
„jaunųjų“ darbą. Vėliau Šapoka taip ir liko asistentas, jo disertacija
„Lietuva reformų seimo metu“ - nors ir su trūkumais, bet to meto
sąlygomis vis dėlto kapitalinė studija, - buvo atmesta.
Didžiausi „lietuvių ieškojimo Lietuvos istorijoje“ šalininkai buvo prie
tautininkų pritapę istorikai. Greta Šapokos minėtini: Povilas Štuopis,
kurį laiką buvęs tautininkų partijos narys, rašęs į įvairius leidinius
- nuo „Naujosios Romuvos“ iki „Akademiko“, Jonas Matusas, vienas pirmųjų
pradėjęs rašyti „lietuvių ieškojimo“ temomis. Daryčiau prielaidą, kad
rimtos priešpriešos tarp jaunosios kartos istorikų, nesvarbu, kur jie
dirbo - ar Humanitarinių mokslų, ar Teologijos-filosofijos fakultete,
- nebuvo. Kas kita vyresniųjų istorikų požiūris. Antai Janulaičiui 1936
m. kilo abejonių, ar Teologijos-filosofijos fakultetas teisėtai suteikė
Matusui daktaro laipsnį, nes ten nėra Lietuvos istorijos katedros. O
Jonynas (kartu su Levu Karsavinu) atsiliepime akcentavo daugiau
objektyvius, istorizmo rėmuose matomus disertacijos trūkumus:
“J.Matusas pasistatė sau tikslą reaguoti prieš lenkų istorikų politines
tendencijas [...] Autoriaus nagrinėjimo darbo silpną pusę sudaro ta
aplinkybė, kad jis yra tikra to žodžio prasme savamokslis, nedirbęs
tinkamame istorijos seminare ir nesusipažinęs su istorinio tyrinėjimo
metodais. Jam trūksta šaltinių kritikos, pažinimo ir mokėjimo juos
įvertinti. Norėdamas atvaizduoti kunigaikštį Švitrigailą palankesnėje
jam šviesoje, jis ėmė rašyti jo apologetiką. Nuo to labai nukentėjo
Švitrigailos priešininko Žygimanto apibūdinimas“. Toliau pažymima, kad
darbas atliktas kruopščiai, nors autoriui ir trūksta „istorinės
mokyklos“, o ją, kaip žinome, mėgino kurti Ignas Jonynas, Humanitarinių
mokslų fakulteto seminarą laikęs Lietuvos istorijos studijų centru.
Beje, Ivinskis vadino Matusą konjunktūriniu istoriku, esą tokiu tapti
jis buvo priverstas, nes neturėjo pastovaus atlyginimo.
Atrodytų, Šapoka, kaip nuoseklus tautininkas, turėjo atmesti Radvilas ir
kitus lietuviškai kalbėti nemokėjusius veikėjus. Tačiau, rašydamas apie
XVII-XVIII a. didikus, jis paminėjo Joną Goštautą, Mikalojų Radvilą
Juodąjį, Mikalojų Radvilą Rudąjį, kardinolą Jurgį Radvilą, Jeronimą ir
Joną Karolį Chodkevičius, Leoną Sapiegą, Kristupą ir Jonušą Radvilas,
Pacus, Sapiegas, Oginskius, pridūrė, kad “pagaliau lietuviais savo kilme
buvo ir XVIII-XIX a. lenkų dievaičiai Čartoriskiai, lietuvis taip pat
buvo vienas didžiausių XIX a. lenkų politikų vadų Mykolas Kleopas
Oginskis [...]. Pagaliau lietuvis buvo Brastos bajoras Kosciuška ir jo
įpėdinis kaunietis Vavžeckis.
O kiek Lietuvos bajorų matome
vadovaujant lenkų gyvenimui Varšuvos kunigaikštijoje ir šiaip tautiniam
judėjime. Be minėtųjų vardų čia prisimintina nors du Brastos bajorai:
J.U.Niemcevičius ir T.Matusevičius. Žodžiu, XIX a. išeina vaizdas,
kad viso lenkiško judėjimo pryšaky stovi daugiausiai Lietuvos ponai.
Mat, didieji Lenkijos magnatai padalijimų laikotarpy perdaug
susikompromitavo, o vidutinieji lietuvių buvo nustelbti. Pagaliau
nepamirština, kad daug lietuviškos kilmės žmonių matome Lenkijos
politinio gyvenimo pryšaky ir dabar“. „Dabar“ jis veikiausiai būtų
tarp kitų paminėjęs ir Jozefą Pilsudskį, tačiau, kaip pats sakė, čia
išeina painiava, nes politiškai jie pritapo prie kitos valstybės.
Pridurtume, kad painiavos nebūtų, jeigu Šapoka būtų pritaikęs
„jaunalietuvių“ ir „senalietuvių“ formulę. Iš aukščiau pateiktos
citatos neatrodo, kad istorikas būtų jai prieštaravęs.
Ar Šapoka laikytinas istoriku romantiku? Daugelyje savo publikacijų jis
stengėsi demonstruoti kritiškąją istorijos sampratą, pavyzdžiui,
aiškino, kodėl istorijos vadovėliuose neminimi kai kurie mitiniai
Lietuvos kunigaikščiai, kuriuos mėgo romantinės pakraipos istorijos
mylėtojai: „Istorija nėra senas mokslas, o tikrasis Lietuvos istorijos
mokslas yra visiškai jaunutis. Jam vargu ar priskaitytume ir šimtą
metų. [...] Istorijos uždavinys - atrasti tiesą, atvaizduoti tautos
praeitį, o ne pasakas sekti.
Pati istorija nesukuria nieko. Kur nėra
žinių, ten ji gali pasakyti tik vieną žodį: „Nežinau“. Šapoka nemanė,
kad istorijos vyksmą lemia atsitiktinumai: “Vaizduodamas tautos
praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nėra
atsitiktinis, bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius“. Pabrėžė,
kad reikia ieškoti tikrosios tautos praeities, o ne gėrėtis romantikų
pagražintais epizodais. Šapoka ir emigracijoje laikėsi kritiško požiūrio
į romantizmą, besiribojantį su paraistorija. Kai Lietuvių istorijos
draugijos pirmininkas marijonų ordino kunigas Kazimieras Matulaitis
draugijos žurnalui „Tautos praeitis“ pasiūlė keletą platesnių studijų
apie lietuvių kilmę iš etruskų, Šapoka, būdamas redakcinės komisijos
narys, tam nepritarė. Ivinskis nenorėjo, kad subyrėtų draugija,
pasitraukus jos pirmininkui, todėl pasiūlė šį straipsnį išspausdinti
kaip diskusinį.
Šapoka teigė, kad protėvių pasiekimus reikia vertinti kritiškai: „Mes
dažnai mėgstame didžiuotis savo senuolių politiniu genijum, kurie buvę
šaukiami, lyg tie šiaurės variagai, į rytų slavų kunigaikštijas:
“...Ateikit ir valdykit mus...“ Bet tai, žinoma, yra per greitos
išvados. Reikia stebėtis ne jų politiniu genijum - nes ten nuėję jie
neatnešdavo nieko sava ir patys prisitaikydavo prie vietos santvarkos, -
o neišsenkama energija“. Šapoka norėjo išskirti iš LDK lietuvių etninį
„branduolį“, t.y. čia kaip tik ir pasireiškė lituanocentristinė jo
pozicija. Istorikas teigė, kad lietuviškasis LDK branduolys išliko Rytų
kultūros nepaliestas: „Senosios Lietuvos kultūros bei švietimo
klausimai ligi šiol tebeskęsta tirštose nežinios miglose. Svetimųjų
sukurtoje mūsų istoriografijoje ji įterpiama bet kurios svetimos
kultūros orbiton. Pasak vienų, čia viešpatavusi ir iš pagoniškos
barbarybės lietuvius traukusi bizantiškoji kultūra, kuri atėjusi per
rytų slavus, pasak kitų, iki XIV a. galo Lietuva merdėjusi tamsioje
barbarybėje, užsidariusi nuo kardu besiramstančių vokiškų
„misijonierių“; kultūrėti ji pradėjusi tik lenkams „globojant“.
Apie tokias LDK „dalybas“ Konstantinas Avižonis išeivijoje rašė:
“Negalima nuneigti fakto, jog Nepriklausomos Lietuvos istorikai
daugiausia domėjosi ir savo studijas komentavo beveik išimtinai apie
etnografinės arba tikrosios Lietuvos istorijos eigą, nedaug tekreipdami
dėmesio į gudiškųjų bei kitų Rusios sričių, buvusių Lietuvos valstybės
ribose, praeities tyrinėjimą, išskyrus tų nukariautų ar kitokiu būdu į
Lietuvos valstybę įjungtų sričių politinę padėtį bei politinę
santvarką“.
Straipsnyje apie baltų (aisčių) istorijos dėstymą mokykloje Šapoka
sveikino naująją koncepciją, pagal kurią baltai vertinami kaip
vienalytis etnosas: “Šiandien istorijos moksle jau vis ryškiau iškyla
nauja koncepcija, kuri visus aisčius traktuoja kaip vie ną etninį ir
kultūrinį vienetą, kaip vieną tautą, tesiskyrusią kalbos tarmėmis ir
nedideliais kultūrinio pobūdžio provinciniais savitumais. Tiesa, ši
nauja koncepcija dar nėra paremta nei vienos gilios studijos, jos
argumentai dar tebėra nesuvesti į vieningą sistemą (mūsų istorijos
mokslui tai turėtų būti vienas iš pirmųjų uždavinių)“. Kartu jis
pabrėžė, kad čia gali kilti kolizija su latviais, kurie žvelgia
analogiškai ir visas baltų kiltis laiko savo tautos protėviais.
Kai kurios įžvalgos atsirado, matyt, ir diskutuojant su Ivinskiu. Pasak
Šapokos, Lietuvos krikštas buvo neišvengiamas, nes: “Viduramžio Europa
į vienintelį užsilikusį pagonišką kraštą žiūrėjo kaip į didžiausią
anomaliją, kaip į nuodėmę, už kurią teks atsakyti ir prieš Dievą, ir
palikti kokį pagonišką rezervatą negalėjo“.
Grįždamas prie Mariaus Ščavinsko straipsnio, iš dalies inspiravusio ir
šį rašinį, norėčiau pasakyti, kad iš tikrųjų sunku nubrėžti ribą tarp
istorikų romantikų ir tų, kurie pritapo prie tautininkų režimo. Dėl
dviejų dalykų. Pirmiausia dėl metodologinio klausimo, kas laikytina
romantizmo „sumokslinimu“. Skirtumas tarp romantikų ir kritinės
istoriografijos atstovų yra tas, kad pirmieji ieškojo „to, kas didinga“,
o antrieji - „istorinės tiesos“. Tačiau šie tikslai dažnai sutampa.
Antai Leopoldas von Ranke, jaunystėje žavėjęsis Walterio Scotto
romanais, atmetė sentimentalios prigimties „romantiškus“ vaizdinius,
„tiesos“ ieškojo istoriniuose dokumentuose, bet atrado, kad toji
„istorinė tiesa“ yra dar didingesnė.
Pirmoji mokslinė istoriografijos
paradigma, susiformavusi XIX a. pradžioje, vadinama įvairiai:
istoristine istoriografija, istorine mokykla, istorizmu ir kt. Jai
būdingi griežti reikalavimai šaltinių kritikai, istoriją ji traktuoja
kaip raidą. Istorikų pozityvistų akcentuotą „istorinės tiesos“ siekį
Šapoka dažnai iškeldavo aukščiau už didžiavimąsi savo tautos žygiais.
Antras dalykas - išlyga, kad „masėms“ nereikia itin moksliškų studijų,
o ugdant patriotizmą „mažos klaidos leistinos“. Tai rodo jau
pragmatinį-didaktinį uždavinį, keltą tuometinės valdžios. Net ir
Teologijos-filosofijos fakulteto auklėtiniai po tautininkų perversmo
svarstė, kaip prisitaikyti prie susidariusių sąlygų. Antai Ščavinsko
pavadintas antiklerikalu, nors tokiu nelaikytinas, šio fakulteto
absolventas Antanas Kučinskas, nemažai metų išdirbęs Marijonų
gimnazijoje, iš Marijampolės rašė Ivinskiui, kad knygai apie Vytautą
Didįjį reikia sudaryti konkretesnį planą. Patarė kreiptis į profesorius
Antaną Alekną ir Stasį Šalkauskį konsultacijos, kaip medžiagą
sistemingiau išdėstyti „tautiškumo fone“. Įdomu, kad 1940 m. rugpjūčio
30 d. Ivinskis, susitikęs su Šapoka, ilgai svarstė, ar galimos kokios
nors istorikų pasireiškimo galimybės SSRS, mokslo darbuose operuojant
„marksistinėmis“ sąvokomis. Žinoma, nieko iš to neišėjo, sovietų
režimas buvo kur kas brutalesnis, negu manyta, be to, neatleidžiantis
ankstesnių „nuodėmių“.
Profesionalių istorikų darbas (ir pragyvenimas) neįmanomas be mokslo
institucijų. Todėl istorikų veikalai susiję ir su tam tikra
konjunktūra, tiesa, jos laipsnis skirtingose santvarkose (ne tik
autoritarinėje, totalitarinėje, bet ir demokratinėje) skiriasi.
Skirtingos ir pasekmės už valstybinio istorijos naratyvo „ribų“
nepaisymą.