Tūkstantmečio idėjos autorių archeologų viltis sužlugdė valdžia ir apsukruoliai

„Lenkijoje ar Vengrijoje tokių jubiliejų proga buvo įdėta kur kas daugiau valstybės pastangų, tyrinėjant praeitį, kuri susijusi su ta data.

Tikrai galėtume daugiau žinoti apie tai, kaip atrodė Lietuva prieš tūkstantį metų ir kaip tuo metu gyveno lietuvių gentys“, - kalbėjo Vilniaus universiteto profesorius archeologas Albinas Kuncevičius.

Tūkstantmečio programai buvo skirta 275 mln. litų, tačiau iš jų nė vieno lito neteko archeologiniams tyrimams. Lietuvoje yra daugiau nei 900 piliakalnių, o ištirtas tik vienas. Regione, kuriame numanoma šv.Brunono žūties vieta, apskritai 20 metų jokių kasinėjimų nevyko.

1997 metais Archeologijos draugijos aktyvistai ieškojo preteksto kreiptis į tuometį prezidentą Algirdą Brazauską ir paprašyti pinigų archeologiniams kasinėjimams.

Vieno objekto finansavimas nebūtų išgelbėjęs apverktinos archeologijos padėties. Tačiau nuėjus pas prezidentą prašyti pinigų atrodė nerimta. Todėl visi kartu pradėjo ieškoti preteksto, kodėl turėtų būti skirta pinigų archeologų kasinėjimams.

Iš pradžių archeologai svarstė tris idėjas: siūlyti paminėti Pilėnus, Kauno pilies sugriovimą arba Žalgirio mūšį. Pastarojo 600 metų sukaktis bus švenčiama kitais metais.

Tačiau Žalgirio mūšis per Lietuvos istoriją būdavo minimas maždaug kas 50 metų, todėl archeologai nutarė, kad reikia kažko naujo.

Čia kažkas ir užsikabino už Lietuvos vardo paminėjimo Kvedlinburgo analuose. Faktas nebuvo plačiai žinomas, apie tai studentams sovietmečiu net nedėstė universitetuose.

1997-ųjų gegužės pradžioje archeologai į Prezidentūrą ėjo trise: tuometis draugijos pirmininkas Albinas Kuncevičius, viena žymiausių Lietuvos archeologių Rimutė Rimantienė ir draugijos sekretorius Kęstutis Katalynas.

Archeologus priėmė prezidento patarėjas. Jam buvo įteiktas Archeologijos draugijos raštas, kad artėja Lietuvos tūkstantmetis, todėl iki tol reikėtų pradėti rimtus ir nuolatinius mokslinius tyrimus svarbiuose Lietuvai istorijos objektuose. Siekdami efekto, archeologai pasiūlė iki datos ištyrinėti tris Lietuvos sostines: Kernavę, Trakus ir Vilnių - kaip svarbiausius valstybingumo centrus.

Patarėjas išklausė, paprašė palaukti ir po 10 minučių grįžo geros nuotaikos. Jis pranešė, kad prezidentas remia archeologų idėją minėti Lietuvos tūkstantmetį.

Iš pradžių archeologus dar kvietė į visokius tūkstantmečio minėjimo komitetus ir komisijas, bet labai greitai jų niekam nebereikėjo. Pinigų archeologiniams tyrimams gavo tik Valdovų rūmai, jie tapo geriausiai archeologų ištyrinėtu objektu. Tačiau šių tyrimų paskirtis vis dėlto buvo tik greičiau išlaisvinti statybos aikštelę. Valdovų rūmus kasinėję mokslininkai nespėjo net apdoroti medžiagos.

Tai, ko archeologai siekė, pasiūlę švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį, nebuvo pasiekta. A.Kuncevičiaus teigimu, jokie archeologiniai tyrimai iš tūkstantmečio minėjimo lėšų nebuvo finansuoti.

Vilniaus pilys (išskyrus Žemutinę) ir Senieji Trakai taip ir liko nekasinėti, o Kernavėje kasinėta minimaliai, iš muziejaus bei Vilniaus universiteto lėšų.

Aplink Vilnių neištyrinėti kapinynai, piliakalniai, gyvenvietės, nežinoma, kur buvo degamos plytos, kur buvo amatininkų gyvenvietės. Kernavėje sluoksnis po sluoksnio atkastas sodybos kampas, nors galėtų būti atkastas visas gyvenvietės kvartalas.

Mokslų daktaras Kęstutis Katalynas aiškina, kad moksliniai tyrinėjimai siekia atsakyti į konkrečius klausimus, o gamybinių tyrinėjimų tikslas - atlaisvinti vietą statyboms. Informacija surenkama fragmentiškai, tyrimai vieni su kitais nesusieti. Vėliau visa tai apibendrinti labai sudėtinga.

A.Kuncevičius palygino gamybinius archeologinius tyrimus su užsakomaisiais straipsniais: nebūtinai tokie straipsniai blogi, bet rašoma taip, kaip liepė ir apie ką liepė: „Su tikrąja žurnalistika tai neturi nieko bendra“. 

Per mokslinius tyrimus kasinėjama ten, kur galima rasti informacijos, neskubant, nematant virš galvos eskavatoriaus. Mokslinių tyrimų Lietuvoje praktiškai nevyksta, visi tyrimai susiję tik su paveldosaugos reikalais, kai reikia gelbėti griūvantį paminklą. O kasinėjimai - viena svarbiausių archeologijos sudedamųjų dalių.