„Norvegai! Meskite šautuvus ir grįžkite namo! Vokiečiai kovoja už mus visus ir nuvers Anglijos tironiją už mus ir visas neutralias šalis“, – taip K.Hamsunas kreipėsi į savo kraštiečius, kai 1940-aisiais vermachtas įžengė į Norvegiją. Laiške jis siūlė į britų prieglobstį pasitraukusiam karaliui atsisakyti „beviltiškos kovos“ prieš „stipriausią pasaulio karinę jėgą“. Anot jo, pasipriešinimas tik sumažintų vyrų skaičių.
Vokietijai kapituliavus, K.Hamsunas buvo internuotas. Teismo psichiatro išvadomis jam buvo konstatuotas „ilgalaikis dvasinių jėgų susilpnėjimas“, kuriuo remdamasi prokuratūra atsisakė kelti bylą dėl tėvynės išdavimo. Vietoje to Karo nuostolių atlyginimo direkcija pareikalavo atlyginti žalą, kurią žymusis rašytojas padarė šaliai, būdamas nacionalsocialistų partijos nariu. Jam buvo priteista sumokėti piniginę baudą, vos neprivertusią jo bankrutuoti.
Jo žmona, įsitikinusi nacionalsocialistė ir Vokietijoje populiarių vaikiškų knygų autorė, buvo nuteista trejetui metų katorgos darbų.
Neseniai psichologas Gunvaldas Hermundstadtas prabilo apie „politinį piktnaudžiavimą psichiatrija“. Psichiatrai savo vertinimu patvirtino tai, ko visuomenė iš jų tikėjosi. Daugelis norvegų anuo metu gėdijosi savo pritarimo okupacijai. Kai psichiatrai nuo žymiojo kolaboranto nuėmė atsakomybę už jo veiksmus, visuomenė taip pat rado būdą įveikti savo vidinius konfliktus.
Tuo tarpu psichiatrijos profesorius Einaras Kringlenas diagnozę laiko teisinga. Kraujo išsiliejimas į smegenis ir po jo sekusi afazija 1942-aisiais paveikė K.Hamsuno psichiką. Į mažmožius jis reaguodavo audringais išpuoliais, o geras žodis galėdavo jį lengvai pravirkdyti. Pats K.Hamsunas, keturis mėnesius buvęs uždarytas psichiatrijos klinikoje kaip neprognozuojamas pamišėlis, paskutinėje savo knygoje „Užžėlusiais takais“ psichiatrų tyrimus pavadino „kankinimais“ ir „inkvizicija“.
Dvi kalbos
Kas buvo šis keistas žmogus, kuris sulaukęs beveik devyniasdešimties metų su „ilgalaikiu dvasinių jėgų susilpnėjimu“ dar kartą rado savyje jėgų parašyti knygai? Atrodo, lyg jis būtų kalbėjęs dviem kalbom, kaip romanistas ir kaip agitatorius. „Jei turėčiau dešimt balsų, jam (V.Quislingui) atitektų jie visi. Šiais laikais mums bus tik geriau, jei remsimės tvirtu jo charakteriu ir nepalaužiama valia“. 1936-aisiais K.Hamsunas atsišaukime energingai rėmė nacių fiurerį – tačiau pats už jį nebalsavo. Vienintelis balsas, iš K.Hamsuno aplinkinių atitekęs V.Quislingui, buvo K.Hamsuno žmonos. K.Hamsuno romanuose pasirodantys „tvirti charakteriai“ ironiškai palūžta. Jų „nepalaužiama valia“ atsimuša į pirmykštės harmonijos ilgesį.
Teismo psichiatrų klausiamas apie savo charakterį, rašytojas atsakė, kad yra sukūręs daugiau nei šimtą personažų, ir kad visi jie „neturi vadinamojo charakterio“. „Jie suskaldyti ir suplėšyti, nei blogi, nei geri, bet ir vienokie, ir kitokie, nepastovaus būdo ir elgesio. Neabejotinai toks esu ir aš. Galimas dalykas, kad aš esu agresyvus, kad man būdingos kai kurios savybės, kurias mini ponas profesorius – pažeidžiama, nepatikli, egoistiška, dosni, pavydi, tvarkinga, logiška, jautri, šalta prigimtis. Visos šios savybės žmogiškos, tačiau manyje nė viena jų nedominuoja“.
Tuomet jis teigė, kad H.Ibseno personažus visiškai paaiškina Hippolyte‘o Taine‘o teorija apie „dominuojantį charakterio bruožą“. Tačiau šiuolaikinis menas mąsto apie gyvenimo įvairiapusiškumą. Jis, K.Hamsunas, svajojąs apie literatūrą, kuriančią personažus, kurių pagrindinis charakterio bruožas – nenuoseklumas.
Vis dėlto poetiški šūkiai net ir Nobelio premijos laureato neatleidžia nuo atsakomybės už savo veiksmus. A.Hitlerio laikų K.Hamsuno motyvai ir baimės paaiškinamai neseniai pasirodžiusiame šeštajame jo laiškų tome, apimančiame laikotarpį nuo 1934-tų iki 1950-tų metų. K.Hamsunas laisvai reiškia savo neapykantą. Laiškuose, skirtingai nei straipsniuose, pasitaiko keletas antisemitinių išpuolių, pavyzdžiui, savo sūnui Torei, kurį vokiečiai buvo paskyrę leidyklos direktoriumi.
Jis rašo: „Tarsi žydas sugebėtų rašyti apie Kierkegaardą (...) žydiška knyga apie Kierkegaardą turi būti sunaikinta“. Ir vėliau: „Žydas Haraldas Beyeris (parašęs knygą apie Kierkegaardą), ar jis nebuvo sušaudytas? Turėjo būti. Taip, būtų gerai, jeigu vokiečiai trečdalį norvegų priverstinai paimtų į rekrūtus karui Rytų fronte“.
Žinomas demokratijos priešininkas K.Hamsunas niekuomet neabejojo totalitarinės valstybės prievartos ir okupacijos teisėtumu. Sistemos kritikams, pavyzdžiui, savo kaimynui lensmanui Gunarui Svenevigui, jis patarė prisitaikyti (lensmanu buvo vadinamas valdininkas, kuris greta policijos priedermių prižiūrėdavo, kad būtų laikomasi įstatymų ir mokami mokesčiai).
K.Hamsunas buvo girdėjęs ir apie sudarinėjamą nepartinių lensmanų sąrašą. „Jie vienas po kito bus priversti rinktis – stoti nacionalsocialistų pusėn ir prisidėti prie jų ar pasitraukti. Jie yra sąraše.“ „Laisva valia, niekieno neverčiamas“ G.Svenevigas turėjo stoti į partiją. Kadangi jis to nepadarė, buvo deportuotas į Sachsenhauseno koncentracijos stovyklą. Savo žmonos jis paprašė jokiomis aplinkybėmis nepriimti pagalbos iš K.Hamsuno.
Savo vaikams K.Hamsunas rekomendavo elgtis oportunistiškai. Jam patiko, kad Torė, studijavęs Vokietijoje menus, 1934-aisiais nori stoti į SS, tačiau: „Vokietijoje tu neliksi visam savo studijų laikui, o jei nuvyksi į Prancūziją, gali būti tikras, kad ten jie viską žinos apie tai, ką veikei Vokietijoje. Kvaila taip neapdairiai rodyti savo palankumą“. Dukterį Ceciliją, kuri mokyklą lanko taip pat Vokietijoje, jis skatina elgtis atsargiai: „Nerašyk mergaitėms, kad tas ar anas nusižudė. Kitaip jos pagalvos, kad Vokietijoje blogai. Geriau parašyk, ko Hitleris ir vyriausybė pasiekė, nepaisant viso pasaulio neapykantos ir priešiškumo“.
C.Ossietzky‘o byla
Nepaisydamas kritikos, K.Hamsunas nuosekliai gina režimą. Vokietija jam buvo „jauna nacija“, turinti jaunystės teisę vystytis, ir ją jis gynė nuo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų. „Vokietija dabar yra reorganizacijos stadijoje. Jei vyriausybė steigia koncentracijos stovyklas, jūs ir visas pasaulis turite suprasti, kad tam yra svarių priežasčių“, - 1934-aisiais mokė jis inžinierių Christopherį Vibę, pasisakantį Carlo Ossietzky‘o ir kitų politinių kalinių naudai.
C.Ossietzky, po metų rašė K.Hamsunas laikraščio straipsnyje, tiek prieš naciams ateinant į valdžią, tiek ir po to turėjo galimybę palikti šalį. „Tačiau jis to nenorėjo. Jis tikėjosi, kad jei jį suims, žmonės ims rėkti. Ir jis neapsiriko“. Kai koncentracijos stovyklos kaliniui buvo suteikta Nobelio taikos premija, K.Hamsunas garsiai pasipiktino. Ir jis nebuvo vienišas. Laikraštis „Aftenposten“ vedamajame atsiprašė vokiečių už koncentracijos stovyklos kalinio apdovanojimą. Konservatyviųjų studentų sąjunga ir gimnazistai atsiribojo nuo visų bandymų įstatymų pažeidėjui suteikti Nobelio premiją.
O tuo metu 33 norvegų rašytojai, vedami Nobelio premijos laureatės Sigrid Undset, atsišaukime apgailestavo, kad „žymiausias šiuo metu gyvenantis Norvegijos rašytojas, laisvas, pasiturintis ir visais atžvilgiais saugus, puola žmogų, sėdintį vokiečių koncentracijos stovykloje vien tik už tai, kad jam pakako drąsos visu savo gyvenimu ginti savo įsitikinimus. Mes apgailestaujame, kad Knutas Hamsunas kelia balsą prieš beginklį prievarta nutildytą kalinį, pasisakydamas tironiško politinio režimo naudai, režimo, kuris iš šalies išgujo vokiečių rašytojų, Hamsuno kolegų, elitą“.
Po dviejų savaičių S.Undset buvo išrinkta Rašytojų sąjungos pirmininke. 1940-taisiais ji emigravo į JAV ir iš ten labai aktyviai pasisakė prieš nacius. Šiame kontekste galima paminėti ir kitus autorius. Nordahlis Griegas, iš pareigų atleisto K.Hamsuno leidėjo brolis, rado prieglobstį laive, kuris gelbėjo Norvegijos bankų aukso atsargas nuo vokiečių. Jis rašė populiarius patriotinius eilėraščius, dirbo BBC ir baigė gyvenimą kaip karo reporteris. Poetas Arnulfas Øverlandas pasitraukė į pogrindį, vėliau vokiečių buvo deportuotas į Sachsenhauzeno koncentracijos stovyklą, iš kur po karo grįžo kaip tautos didvyris. „Ar jis (Hamsunas) negalėtų patylėti?“ jau 1934-aisiais klausė Kurtas Tucholsky‘s. „Jis visiškai nieko apie tai nesupranta. Jis beveik nepažįsta Vokietijos“.
Jėgos garbinimas
K.Hamsuno asmenybė buvo autoritariška, paveikta vaikystėje patirtų traumų. Norėdamas tapti nepažeidžiamu, jis tapatino save su stipriaisiais, kurių tuo pat metu ir bijojo. Sunku pasakyti, kokiu mastu jis, kaip dažnai teigiama, naudojo savo galią, kad padėtų valstybinio teroro aukoms.
Kokios sudėtingos buvo šios problemos, galime suprasti iš jo bendravimo su Albertu Wieseneriu, norvegu advokatu. 1941-ųjų rugpjūtį A.Wieseneris prieš vokiečių karo tribunolą Bergene gynė tris norvegų pasipriešinimo kovotojus. Jis paprašė K.Hamsuno nusiųsti telegramą A.Hitleriui. K.Hamsunas to nepadarė, bet leido advokatui naudotis savo vardu to trejeto vyrų naudai. Tačiau įgaliojimas advokatą pasiekė per vėlai. Po keturių mėnesių vokietis teisėjas Ǻlesunde penkiems A.Wiesenerio ginamiesiems skyrė mirties bausmę. A.Wieseneris paprašė K.Hamsuno pasirašyti A.Hitleriui siunčiamą malonės prašymą. K.Hamsunas atsisakė. Atrodo, kad A.Wiesenerio reikalavimai kelia jam paniką, jis jaučiasi varomas į kampą: „Aš jau nebežinau, kas gera ir kas bloga, ir nenoriu veltis į dalykus, kuriuos jūs man siūlote“. Tačiau vieną kartą jis argumentuoja iš totalitarinės valstybės jėgos pozicijos: „Tie žmonės buvo primygtinai perspėti daugybę kartų, ir niekas nepadėjo“.
K.Hamsunas nebenori turėti su A.Wieseneriu nieko bendra: „Jums negalima pas mane atvykti, kaip jau sakiau, vienas aš nepasirašysiu, o dabar nusprendžiau, kad nepasirašysiu ir kartu su kitais“. Po keleto dienų nuteistųjų vardai buvo paskelbti viešai. Dabar jį ima graužti sąžinė. Jis liepia savo žmonai paskambinti advokatui ir pasakyti, kad jis gali naudoti K.Hamsuno pavardę. A.Wieseneris tučtuojau nusiunčia telegramą diktatoriui: „Prašau Jūsų, Reicho kancleri, jei įmanoma, suteikti malonę norvegams Sigurdui Johannessenui, Tønnesui Winteriui, Rolfui Lea‘i, Haraldui Torsvikui ir Karlui Eriksenui. Knutas Hamsunas“. Penketui vyrų mirties bausmė buvo įvykdyta.
K.Hamsunas garbino stipriuosius ir jėgą. 1943-iaisiais jis aplankė Josephą Goebbelsą jo namuose. J.Goebbelsas jam pataikavo, o K.Hamsunas, nebežinodamas kur dėtis iš susijaudinimo, „ponui Reicho ministrui“ kaip padėką nusiuntė savo medalį, gautą drauge su Nobelio premija. Po mėnesio jį priėmė ir A.Hitleris. Jei tikėsime vertėju, belaukdamas, kol A.Hitlerio limuzinas paims jį iš viešbučio, K.Hamsunas išgėrė alaus bokalo talpos stiklą konjako. Jis skundėsi daugybe mirties bausmių, tačiau A.Hitleris vis nutraukdavo pokalbį.
K.Hamsunas visuomet laikė save patriotu, tas matyti iš jo laiškų užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui, kuriuose jis rūpinasi Grenlandijos ateitimi. 1933 metais Tarptautinis Hagos tribunolas, nepaisydamas norvegų reikalavimų, perleido Grenlandiją Danijai. Kai 1940-aisiais vokiečiai užpuolė Daniją, K.Hamsunas pasinaudojo proga ir kreipėsi į J. von Ribbentropą: „Vienintelė tauta, galinti Grenlandiją paversti gyvybinga Europos dalimi, yra norvegų tauta!“ Tuo pačiu metu jis pranešė, kad ruošiasi vykti į Berlyną. Tačiau J. von Ribbentropas nesiteikė jo priimti. Karo metu Grenlandija buvo amerikiečių globoje.
Kas lieka? 1946-ųjų kovo mėnesį Haraldas Griegas, K.Hamsuno leidėjas, kuris karo metu buvo suimtas ir paleistas tik rašytojo sūnui Tore‘i tarpininkaujant, atsakė į jo laišką: „Mielas Hamsunai. Tu nustebęs klausi, „kas tarp mūsų įvyko“. Atsakymas labai paprastas: kovoje dėl gyvenimo ir mirties mes kovojome skirtingose pusėse – ir tai iki šiol tebedarome. Nedaugeliu žmonių aš žavėjausi taip, kaip tavimi, ir nedaugelį mėgau taip, kaip tave. Niekas nėra manęs labiau nuvylęs. Iš Tavo laiško aš supratau, kad Tau skaudu dėl to, kad taip nutiko. Norėčiau, kad žinotum, jog man skauda ne mažiau. Lik sveikas. Haraldas Griegas“.