Archeologiniais kasinėjimais nustatyta, kad Skuodo mūšis galėjo
vykti apie 6 kilometrus į pietvakarius nuo miesto, dabartiniame
Luknės kaime.
Pagal „Eiliuotąją Livonijos kroniką“, 1259 m., kai žemaičių 3
tūkst. vyrų kariuomenė įsiveržė į Kuršą, jų žynys-aukotojas metęs
burtus ir nuspėjęs žemaičiams pergalę. Buvęs užmuštas ir paaukotas
gyvulys, o kariai trečdalį laimėto grobio pažadėję atiduoti
dievams. Kronikoje aprašytas Žemaičių kunigų pasitarimas puotos
metu, tačiau nepaminėti nei tų kunigų, nei žygio vadų vardai.
Vienas pagrindinių žemaičių žygių į Kuršą tikslų buvęs neleisti
kryžiuočiams įsikurti Žemaičių pasienyje.
Kuldigos (Goldingen) komtūras Bernhardas von Harenas, prisivijęs su grobiu iš Kuršo grįžtančius žemaičius, Skuodo laukuose bandęs jiems pastoti kelią. Bet jo kariuomenė
susirėmimo su žemaičiais metu buvo sumušta. Žemaičiams tąsyk
vadovavo kunigaikštis Vykintas.
Pergalė prie Skuodo žemaičiams suteikė dar daugiau drąsos. Jie
stipriau ėmė priešintis ordinui. Kovodami su juo, po metų Durbės
mūšyje žemaičiai šventė dar didesnę, Baltijos šalių istorijoje dar
reikšmingesnę pergalę.
Pasak „Vakarų ekspreso“, Skuodo mūšio vieta Skuodo rajono
gyventojų rūpesčiu paženklinta trimis liaudies meistrų sukurtais
stogastulpiais. Mūšio vietoje pasodintas ąžuolynas.