Angliškai parašyta T.Balkelio knyga griauna istorijos mitus

Nors leidinys pirmiausia skirtas Lietuva besidominčiai vakariečių auditorijai, kertiniai jo teiginiai tikrai sudomins ir lietuvių skaitytoją, ypač šiomis tūkstantmečio minėjimo dienomis.

- Mintis parašyti knygą apie ankstyvąjį lietuvių tautinį judėjimą gimė, kai dar studijavau Toronto universitete. Kadangi mokyklą baigiau sovietinėj Lietuvoj, pirmą universiteto diplomą gavau po nepriklausomybės atkūrimo, o istorijos studijas baigiau Anglijoje, JAV ir Kanadoje, mano galvoje tuomet susidūrė kelios Lietuvos istorijos interpretacijos – sovietinė, tautinė-sąjūdinė ir liberalioji vakarietiška. Kiekviena Lietuvos istoriją interpretavo savaip – bet dažniausiai neigdama kitas.

Knyga ir buvo bandymas išnarplioti šią painiavą. Kartu norėjau Lietuvos istoriją pastudijuoti taikydamas šiuolaikines nacionalizmo teorijas. Norėjau, kad Lietuvos istorija taptų prieinama ir suprantama ir Vakarų skaitytojams.

Be to, pabodo skaityti dažnai lietuviškai nemokančių ir pirminių šaltinių neskaičiusių užsienio mokslininkų paistalus apie Lietuvą – todėl nusprendžiau knygą angliškai parašyti pats. Gaila, kol kas nėra jos lietuviško vertimo, bet tikiuosi, kad atsiras leidyklų, kurios ja susidomės.

Savo knygoje laužote ne vieną Lietuvoje gyvuojantį tradicinį istorinį mitą. Didžiausią ietį smeigiat į itin skausmingą vietą: teigi, kad lietuvių tauta anaiptol neegzistavo šimtmečiais, o yra šiuolaikinis socialinis reiškinys, atsiradęs vos prieš 100-120 metų. Ar šiais jubiliejiniais, Lietuvos tūkstantmečio metais, nebijote būti apmėtytas akmenimis?

Nebijau, nes į absoliučią ir neginčijamą tiesą nepretenduoju. Knyga – tik vienas iš galimų požiūrių į Lietuvos istoriją ir kvietimas diskusijai. Norėjau pateikti požiūrį, kurio jau seniai laikosi daugelis nacionalizmo tyrinėtojų vakaruose, bet Lietuvoje jis priimamas nenoriai. Nuostata, kad nacionalizmas (o tauta yra jo kūrinys) yra modernus istorijos reiškinys, gimęs Prancūzijos revoliucijos sūkuryje, yra žinoma ir Lietuvos mokslininkams.

Būčiau kvailas dogmatikas bandydamas teigti, kad Vytauto laikais nebuvo lietuvių. Tačiau įsivaizduoti, kad viduramžiais jau egzistavo tokia lietuvių tauta, kokia yra šiandien, manau, yra klaidinga. Taip teigiantys nelabai suvokia nacionalizmo, kaip istorinio reiškinio, kilmę ir raidą.

Tauta yra istorinis visuomeninis darinys, o ne per istorines epochas laisvai keliaujantis dvasios kūrinys - kaip dažnai bando įrodyti tradiciniai nacionalistai. Basanavičiaus Lietuva nebuvo senųjų LDK kunigaikščių Lietuva, nors šis manė būtent taip. Ji buvo 19-to amžiaus Europos istorijos kūdikis – imperijų irimo, modernizacijos ir nacionalizmo amžiaus palikuonis. Ir, žinoma, šiuo požiūriu Lietuva nebuvo jokia išimtis. Tautos ir tautinės valstybės kūrėsi visoje to meto Europoje.

- Be abejonės, lietuvių inteligentija buvo daugiausia iš kaimo. Kaimą ji mylėjo, netgi garbino ir politiškai atstovavo. Tačiau dažnai pamirštama, kad savo socialinį statusą inteligentai įgijo ne kaime ardami dirvonus, o Rusijos ir Lenkijos universitetuose. Lietuvių inteligentai, išsilavinę laisvųjų profesijų atstovai,– daktarai, inžinieriai, rašytojai, advokatai – buvo ir miesto žmonės.

Tamsų, prietaringą, pasyvų, ūkiškai atsilikusį ir neišsilavinusį kaimą jie norėjo matyti kitokį – svarbiausia, tautiškai sąmoningą. Todėl inteligentai dėjo daug pastangų norėdami pakeisti valstietijos veidą – ją išmokyti skaityti ir rašyti, išblaivinti, patriotiškai išauklėti, kanonizuoti jos materialinę kultūrą, tautosaką, standartizuoti kalbą ir t. t.

Žinoma, ne visiems valstiečiams tokie pasikeitimai buvo prie širdies: daug kas nesuprato inteligentų ir jų politinių bei kultūrinių siekių, jų nemėgo ir laikė miesto gyvenimo sugadintais žmonėmis. Štai kaip rašė J. Žemaitė apie būsimąjį lietuvį inteligentą: ,jis skiriasi nuo saviškių, nesutinka pažiūrose. Sodiečių papročiai jam atrodo žiaurūs, nemandagūs, žodžiai šiurkštūs, trobos nuskurę, o valgis nešvarus.‘ Kitas pavyzdys: J. Basanavičiaus, A. Smetonos, K. Griniaus ir daugelio kitų tėvai savo sūnus norėjo matyti kunigais, o ne pasauliečiais, dėl to kildavo konfliktų. J. Bortkevičių tėvas net prakeikė, kai sužinojo, kad šis nebus kunigas. P. Višinskis nuolat badavo, nes ūkininkai tėvai nenorėjo remti jo universiteto studijų.

Knygoje norėjau parodyti, kad valstietijos ir inteligentijos santykiai nebuvo tokie paprasti, kaip rašo kai kurie istorikai. Kadangi iš pradžių inteligentų buvo labai mažai ir jie buvo išblaškyti po Rusijos miestus, jiems gana sunkiai sekėsi megzti ryšius su lietuviais valstiečiais. Patriotizmas reikalavo pasiaukojimo ir tam tikro ėjimo prieš srovę, todėl dažnai vedė prie įvairių konfliktų, kuriuos ir mėginau parodyti.

- Pirmiausia paminėčiau dviejų visuomenės grupių susiformavimą po 1861 metų reformos – laisvąją valstietiją ir lietuviškai kalbančią inteligentiją. Abi atsirado dėl visuomenės modernizacijos ir augančio gyventojų socialinio mobilumo.

Be inteligentijos sunku įsivaizduoti lietuvių tautos, o vėliau valstybės sukūrimą. Be to, labai svarbūs veiksniai buvo didėjantis raštingumas, lietuviškos spaudos pasirodymas, knygnešių judėjimas, kova už lietuvių kalbą ir emigracijos įtaka. Iš politinių faktorių reiktų paminėti rusifikacijos ir ypač polonizacijos įtakas. Lietuviškos raštijos draudimas skatino kalbinį nacionalizmą, spaudimas bažnyčiai stiprino religinę tapatybę, o lenkų radikalų rodoma panieka ir jautrumo stoka lietuvių judėjimui padėjo atsispirti senojo bendro valstybingumo idėjos traukai.

Kitas svarbus veiksnys buvo didelė kaimynų įtaka – nacionalizmas yra lengvai kopijuojamas, o tautinės tapatybės tuo metu kūrėsi ir tarp latvių, estų, žydų, rusų ir lenkų. Mūsų inteligentus smarkiai įtakojo to meto Rusijos intelektualinė atmosfera.

S.Matulaitis rašė, kaip jį smarkiai sujaudino Levo Tolstojaus raginimas „eiti į liaudį“. Negalima visiškai ignoruoti ir senosios LDK valstybingumo tradicijos, nes ją lietuvių inteligentai naudojo kaip esminį kelrodį. Pabaigai paminėčiau trauminę Pirmojo pasaulinio karo ir masinės karo tremties patirtį. Būtent tarp Rusijos karo bėglių masiškai plito nepriklausomos Lietuvos idėjos, o karo patirtis subrandino naujų politinių lyderių kartą.

- Vilniaus lietuvinimo, kuris prasidėjo paskutiniais 19-to amžiaus metais, negalima įsivaizduoti be Vinco Kudirkos, turtuolio inžinieriaus Petro Vileišio ir taip vadinamos „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijos. Jeigu Kudirka pirmasis pradėjo raginti lietuvius keltis į Vilnių ir jį „susigrąžinti iš svetimšalių“, tai Vileišis mieste įsteigė pirmą lietuvišką dienraštį ir kelias draugijas.

Vilniaus žiniose jis įdarbino visą mūsų inteligentijos žiedą. Be to, jis įkūrė lietuvišką knygyną bei geležinkelio fabriką, kuriame dirbo daugiausia lietuviai. Gaila, bet meilė lietuvybei Vileišį atvedė į visišką bankrotą. Į Vilnių atvykęs su 830,000 rublių, per kelis metus savo turtą prarado. Todėl viename laiškų net prakeikė bendražygius lietuvius, pavadindamas juos plėšikais ir nekultūringais žmonėmis. O kunigo Juozo Ambraziejaus vadovaujami „apaštalai“ iškovojo pirmąsias lietuviškas mišias bei pradėjo rengti populiarias „lietuviškas vakarones“, kuriose jau buvo kalbama ir dainuojama lietuviškai. To meto Vilniuje tai buvo neregėtas dalykas, kuris pritraukė ir lenkų bei rusų dėmesį.

Kita Vilniaus lietuvinimo banga prasidėjo 1939 metų spalį, kai Sovietų Sąjunga perdavė miestą Lietuvai: tuomet buvo masiškai atleidžiami lenkai valdininkai ir profesoriai, lietuvinamos valdžios įstaigos, gatvių pavadinimai, universitetas ir atkeliami lietuviai gyventojai. Na, o paskutinė ir pati žiauriausia Vilniaus transformacija įvyko Antrąjį pasaulinio karo ir pokario metais. Pirmiausia, buvo sunaikinti žydai, po to į Lenkiją Stalino ir Sniečkaus masiškai išvežti lenkai bei atkelti lietuviai valstiečiai. Todėl 21-mo amžiaus pradžios Vilnius savo gyventojų sudėtimi mažai primena ilgus amžius gyvavusį istorinį daugiakalbį Vilnių.

- Taip, gal skamba ir keistokai, tačiau žmonos paieškos iš valstietijos kilusiems inteligentams buvo skaudus ir opus klausimas. Kol nebuvo sukurtas tautinės šeimos modelis, buvo sunku įtvirtinti tautinę tapatybę. Problema buvo ta, kad išsilavinusių lietuvių moterų tuo metu beveik nebuvo, o labiausiai rafinuotos ir išlavintos moterys priklausė ideologiniams priešams – lenkiškai kalbantiems Lietuvos bajorams. Taigi, beliko trys išeitys – arba vesti beraštę lietuvaitę valstietę ir ją bandyti išlavinti, arba vesti lenkaitę bajoraitę ir ją ‚sulietuvinti‘ – arba, kaip pasirinko Kudirka ir Višinskis – likti viengungiais ir savo gyvenimą pašvęsti tarnystei Lietuvai.

Būta ir kurioziškų atvejų. Pavyzdžiui, S. Matulaitis vedė lietuvę valstietę, kuriai prieš miegą bandė skaityti paskaitas apie mokslo istoriją. Jo dideliam nusivylimui žmona, kaip jis rašo dienoraštyje, netrukus garsiai užknarkdavo. Tačiau daug inteligentų mieliau vesdavo bajoraites. Socialinis statusas jiems buvo nemažiau svarbus nei tautiniai idealai, todėl inteligentai mielai lankydavosi dvarininkų namuose, kur mokėsi manierų bei mergindavo dvarininkų dukras.

Knygoje suskaičiavau net dvidešimt penkias santuokas tarp valstietiškos kilmės lietuvių inteligentų ir moterų bajoraičių. Įdomu tai, kad aušrininkai bajoraites vesdavo rečiau negu varpininkai. Tarp garsesnių inteligentų bajoraites vedė Smetona, Grinius, M.Biržiška, A.Vileišis, L.Gira, J.Šlapelis ir daugelis kitų. Tautiškumas pareikalaudavo aukų ir šeimyniniame gyvenime. Aušrininko J.Šliūpo bajoraitė žmona negalėjo susitaikyti su nuolatiniu skurdu, į kurį šeimą įtraukė vyro tautinė veikla. Labai tragiškas yra aušrininko A.Višteliausko likimas: jo žmona lenkė nekentė vyro lietuvybės, vadino jį „pagonimi“ ir neleido vaikų mokyti lietuviškai. Višteliauskas savo dienas baigė beprotnamyje Argentinoje.

- Pamirštama, kad karo metais į Rusiją pasitraukė beveik ketvirtadalis visų Lietuvos gyventojų (ne vien lietuvių). Beveik keturis metus jie gyveno baisiomis tremties ir nepritekliaus sąlygomis, o po karo turėjo iškęsti bolševikinės revoliucijos terorą, suirutę, badą bei repatriaciją į jiems iki šiol nematytą nepriklausomą Lietuvą. Knygoje ir svarstau, kokį poveikį Lietuvai turėjo toks masinis jos gyventojų judėjimas. Mano nuomone, lietuviai karo pabėgėliai suvaidino kur kas didesnį vaidmenį kuriant moderniąją Lietuvą negu kol kas jiems priskiriamas.

Būtent tarp lietuvių karo pabėgėlių Rusijoje, o ne to meto vokiečių okupuotoje Lietuvoje, masiškai plito lietuvybės idėjos, kurias diegė vadinamas ‚Lietuvių komitetas‘. Nors formaliai komitetas buvo šalpos įstaiga, turėjusi daugiau nei 220 skyrių visoje Rusijoje, jis sugebėjo politiškai ir tautiškai sutelkti daugiau nei 200 tūkst. lietuvių pabėgėlių.

Jame dirbo daug garsių inteligentų: J.Tumas-Vaižgantas, M.Yčas, M.Šleževičius, J.Jablonskis ir daugelis kitų. Buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, draugijos, laikraščiai, profesiniai kursai. Voroneže rusai net stebėjosi, kaip lietuviai Rusijos gilumoje sugebėjo sukurti savo ‚valstybę‘. Tai kas Rusijoje buvo sukurta karo metais jau priminė masinį visuomeninį judėjimą, o ne grupelės inteligentų klubą.

Daugelis pabėgėlių džiaugėsi sugrįžę į nepriklausomą Lietuvą ir padėjo kurti valstybę. Vieni su ginklais ėjo ginti Lietuvos nuo lenkų, bolševikų ir bermontininkų (geriausias pavyzdys - buvęs caro karininkas Stasys Raštikis), kiti – tokie kaip M.Yčas, R.Skipitis, M.Krupavičius, A.Tumėnas, P.Leonas ir S.Šilingas - karo metais sukauptą politinę ir administracinę patirtį pritaikė dirbdami Lietuvos valdžios įstaigose. Buvo nemažai ir tokių, kurie mieliau pasiliko Rusijoje ir nutautėjo, arba, kaip V.Mickevičius-Kapsukas ir Z.Angarietis, tapo bolševikinio režimo veikėjais. Manoma, po karo nebegrįžo apie 35,000 lietuvių.

- Be abejonės, esama. Sąjūdyje, kaip ir ankstyvajame tautiniame judėjime, buvo daug rašytojų ir intelektualų. Apskritai, kultūros žmonių įtaka lietuvių tautiškumui istoriškai buvo milžiniška. Šiuo atžvilgiu esam labai panašūs į airius, kurių judėjimą smarkiai veikė vietos poetai ir rašytojai. Nors po nepriklausomybės paskelbimo kai kurie lietuvių intelektualai užėmė aukštus ir garbingus postus, nemažai pasitraukė, buvo pamiršti ir jautėsi neįvertinti.

Taigi, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio ar Arvydo Juozaičio pasitraukimą iš aktyvios politikos galima drąsiai lyginti su Tumo-Vaižganto, Šliūpo ar Basanavičiaus išėjimu iš tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo. Basanavičius, nors ir kviečiamas grįžti, mieliau liko lenkų okupuotame Vilniuje. 1923 m. pasitraukęs iš politikos Tumas rašė: "mūsų valstybėje esame pasidalinę į daugybę mažų valstybių, ir mažai kas šiandien mus jungia". Argi tai neprimena šiuolaikinių jausenų?

Šis pirmosios intelektualų kartos pasitraukimas įvyko dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, keitėsi inteligentų kartos – ankstyvuosius rašytojus ir poetus, kurie buvo labiau švietėjai, romantikai ir „tautos šaukliai“, pakeitė žmonės labiau orientuoti į socialinį ir politinį darbą – kitaip tariant politikos praktikai, o ne teoretikai. Valstybės valdymui vis dėlto reikėjo profesinio pasirengimo, ne vien skambių šūkių. Antra, šis pasitraukimas buvo susijęs su tautinio judėjimo, kuris Lietuvoje buvo iš esmės kultūrinis judėjimas, virtimu politiniu dariniu. Kai valstybė perima didesnę dalį tautos kūrimo funkcijų, intelektualų vaidmuo natūraliai sumažėja.

Be to, Sovietų Sąjungoje inteligentija apskritai buvo ypatingai privilegijuotas nomenklatūros sluoksnis, todėl jos vaidmens sunykimas po nepriklausomybės atspindėjo politinės santvarkos pasikeitimą. Kita vertus, šio reiškinio nesureikšminčiau – daug ankstyvųjų inteligentų puikiai prisitaikė užimdami privilegijuotus postus tarpukario Lietuvoje. Panašiai įvyko ir su sovietine lietuvių inteligentija, kurios dalis sugebėjo išsaugoti galios pozicijas dabartinėje Lietuvoje. Knygoje kalbu apie grupelę idealistų, kurie nenorėjo taikstytis su demokratinėje valstybėje neišvengiamomis įtampomis, konfliktais bei grupuočių kova.

- „Prarastaisiais“ Kudirka, Basanavičius ir jų bendražygiai vadino tuos mokytus lietuvius, kurie pasirinko ne darbą Lietuvai, o savo kišenei. Kadangi tų mokytų lietuvaičių tuomet buvo labai mažai, tai buvo rimta problema. Daug mūsų inteligentų po studijų negrįždavo į Lietuvą, o dirbdavo ir gyvendavo Rusijoje ar užsienyje, vesdavo ruses ar lenkes ir asimiliuodavosi.

J.Basanavičius šaipėsi, kad Maskvoje lietuvis Puišys staiga virto Pujszewskiu. 1910 m. amžininkas rašė, ‚buvę Lietuvos patriotai išsisklaidė po Rusiją, gavę šiltas vieteles užmiršo savo idealus ir šiandien, it kurmiai, pasislėpė prieš atgyjančios Tėvynės šviesą.

Susirasti darbą Lietuvoje buvo praktiškai neįmanoma, tad iki 19-to a. pabaigos didesni lietuvių judėjimo centrai buvo ne Lietuvoje, o Rusijoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Dėl šios priežasties mūsų ankstyvoji inteligentija turėjo gana silpnus ryšius su visuomene ir dėl to smarkiai pergyveno. Tik panaikinus spaudos draudimą 1904 metais inteligentai galėjo lengviau įsidarbinti Lietuvos miestuose. Žinoma, šią asimiliaciją galima lyginti su dabartinių mūsų emigrantų nutautėjimu. Tačiau nereikia pamiršti, kad panašiai kaip per paskutinį dešimtmetį, iš Lietuvos tuomet emigravo ne vien inteligentai, bet apie pusę milijono gyventojų. Carinė Lietuva kaip ir dabartinė Lietuva daugybei lietuvių siūlė gana menkas ekonomines pragyvenimo galimybes.

- Vienas nustebinusių knygos teiginių - apie Vinco Kudirkos antisemitizmą. Ar jis buvo vienintelis anti-semitas tarp tautos atgimimo šauklių? Ar etninis konfliktas su žydais, rusais ir lenkais buvo neišvengiama, užprogramuota lietuvių tautinio atgimimo sąlyga?

- V.Kudirkos antisemitizmas jau seniai žinomas mūsų istorikams ir puikiai dokumentuotas. Seniai laikas tą pripažinti ne vien istorikams, bet ir platesnei visuomenei. Pakanka tik atsiversti Varpo puslapius, kuriuose jis žydus vadina „amaru, užkrečiančiu orą“ ar rasistiniais epitetais („semitiška hidra spaudžia arijonis“).

Dar V.Kavolis rašė, kad žydų atžvilgiu V.Kudirka liko „moralinis provincialas“. Manau, jo antisemitizmas buvo pusiau mados dalykas, perimtas iš Varšuvos pozityvistų, pusiau to meto darvinistinių ekonominių nuostatų, kad žydai ekonomiškai smukdo lietuvius, padarinys. Bet nemanau, kad šios jo pažiūros, būdingos daugybei to meto Europos intelektualų, kaip nors sumenkina jo nuopelnus Lietuvos kūrimui. Daugelis ankstyvųjų lietuvių inteligentų nebuvo antisemitai. Antisemitinės pažiūros buvo labiau būdingos dešiniajai pasaulietinei ir ypač klerikalinei mūsų inteligentijai. Kairieji lietuviai inteligentai žydų klausimu buvo kur kas nuosaikesni ir suprato, kad žydai kaip ir lietuviai ar lenkai buvo caro valdžios aukos.

Manau, nebuvo nieko neišvengiamo šiuose etniniuose konfliktuose. Žinoma, tradiciniai nacionalistai yra linkę konfliktuoti su panašias į save, tačiau nereikia pamiršti ir kairiųjų inteligentų bei jų siūlytų alternatyvų. Pavyzdžiui, 1905 m. revoliucijos metu kairieji lietuviai, žydai ir lenkai bendrai svarstė būsimosios Lietuvos ateitį, o kai kurios lietuvių partijos (pvz., socialdemokratai) agitavo ir tarp žydų bei lenkų.

Prisiminkim, kad 1918 m. nemažai žydų rėmė nepriklausomos Lietuvos įkūrimą, dalyvavo Tarybos veikloje, kovėsi Lietuvos kariuomenėje, o žydas Simonas Rosenbaumas net atstovavo Lietuvai Versalio taikos derybose.

Kalbėti apie etninį konfliktą su rusais yra netikslu – tiesiog tuo metu visoje Rusijos imperijoje vyko kova prieš carinę patvaldystę. Patys aštriausi santykiai susiklostė su lenkais, nes dauguma jų nesuprato lietuvių siekių, o Lietuvą matė kaip būsimosios Lenkijos provinciją. Pilsudskis, nors ir Lietuvos bajorų palikuonis, šiuo atžvilgiu buvo ne išimtis. Tačiau nepamirškim, kad buvo ir nemažai lenkų (pvz. M.Riomeris, S.Narutavičius, J.Herbačiauskas, O.Milašius), kurie rėmė mūsų valstybingumą ir netgi dirbo Lietuvai. Todėl ir vengiu kalbėti apie istorines neišvengiamybes. Knyga galbūt bus įdomesnė tiems, kurie istoriją suvokia ne kaip sustingusių įvykių seką, o kaip įvairialypių alternatyvų lauką.

- Ar XIX-XX a. sandūroje, besiformuojant lietuvių tautai, lietuvės moterys pasitenkino vyrų inteligentų joms skirtu pasyviu vaidmeniu?

- Dauguma moterų turbūt prisitaikė prie tautiškumo įsiveržimo į jų ir jų šeimų asmeninį gyvenimą. Iš moterų pirmiausia buvo reikalaujama būti naujų tautos narių gimdytojomis bei tautinės kultūros sergėtojomis. Vyrai inteligentai moteris matė ne politikoje, o namuose ir šeimoje. Geriausias tokio mąstymo pavyzdys yra plačiai žinoma P. Rimšos skulptūra ‚Lietuvos mokykla‘, kur moteris vaizduojama namuose prie verpimo ratelio mokanti vaiką lietuvių kalbos.

Šia prasme Lietuva niekuo nestebina - paprastai vyrai dominavo visuose ankstyvuose tautiniuose judėjimuose. Tačiau buvo ir moterų, kurios ėjo savo keliu – nesitaikstė su šiais pasyviais vaidmenimis, o tapo laisvamanėmis rašytojomis, publicistėmis ir netgi politikėmis.

Pirmiausia paminėčiau J. Žemaitę, Feliciją Bortkevičienę, G.Petkevičaitę-Bitę ir S.Kymantaitę-Čiurlionienę. Būtent jos 1907 metais įkūrė nepriklausomą Lietuvos moterų judėjimą, kuris atsisakė paklusti lietuvių klerikalų spaudimui bei solidarizavosi su visos Rusijos moterų judėjimu. Vis dėlto dauguma nepriklausomų moterų buvo rašytojos ir publicistės, tik vienai kitai pavyko prasimušti į politiką ir įveikti to meto stereotipus.