Raudonosios revoliucijos ikonos E.Che Guevaros dukrai tėvo idealai vis dar brangiausi

“The Guardian” ir lrytas.lt inf.
Aleida Guevara buvo ketverių su puse, kai jos tėvas paliko Kubą. Revoliucijos ikona tapęs argentinietis Ernesto Che Guevara, marksizmo teoretikas ir antras pagal rangą Kubos revoliucionierius, išplaukė iš salos į Afriką 1965 metais, kai ėmė nesutarti su Fideliu Castro. Po to ji savo tėvą matė tik vieną kartą. Po dvejų metų jį nužudė CŽV remiamos Bolivijos valdžia.
Reta akimirka - amžinas revoliucionierius E.Che Guevara su savo vaikais.
Daugiau nuotraukų (1)
F.Castro palaimino revoliucionieriaus apsilankymą Kuboje tik su sąlyga, kad jis bus slaptas. Pats E.Che Guevara, baimindamasis, kad vaikų tauškimas apie pasirodžiusį tėtį gali sukelti grėsmę jo šeimai, į Havaną grįžo stipriai pakeitęs išvaizdą. Per vakarienę jis buvo pristatytas kaip tėvo draugas.
„Po vakarienės aš parkritau ir susidaužiau galvą, - prisimena Aleida. - Jis, žinoma, buvo gydytojas, todėl manimi pasirūpino. Bet kai jis mane paėmė ir apkabino, aš prisiminiau visiško saugumo ir švelnumo jausmą. Vėliau motinai pasakiau: „Manau, kad šitas vyras mane įsimylėjęs“. Ji pasijuokė iš tokios vaikiškos pompastikos. Man buvo vos penkeri. Bet aš žinojau, kad šitas vyras mane myli. Aš nežinojau, kad tai mano tėvas, o jis negalėjo to pasakyti“.
Dabar Aleidai 49 metai. Ji augina dvi dukras. Moteris atvyko į Didžiąją Britaniją dalyvauti Kubos solidarumo kampanijos (nevyriausybinė organizacija, kovojanti už JAV blokados Kubai nutraukimą - red. past.) renginiuose, skirtuose reklamuoti ištisus metus trunkantį Kubos kultūros festivalį. Atsidavusi marksistė ir gydytoja, kaip ir jos tėvas, drūta, trumpai kirptais plaukais, šiurkščių bruožų, gilių akių moteris iš karto primena veidą žmogaus, kurio atvaizdą galima pamatyti beveik kiekvieno studento kambaryje. „Kai matau komercializuotą ar reklamai naudojamą jo veidą , - griežtai kalba Aleida, - man tai nepatinka“.
Patogiai įsitaisiusi Aleida ties pečiais trūkteli savo raudonus marškinėlius. Ji paveldėjo savo tėvo charizmą ir saldžiabalsę kalbėseną, tačiau vartoja ją daug subtiliau. Kalbėdama apie politiką, ji labiau pasikliauna emocijomis, nei sausa ideologija.
E.Che Guevaros palikimas, sako ji, yra jo gyvenimas: „Mano tėvas žinojo, kaip mylėti, tai buvo gražiausia jo savybė - gebėjimas mylėti. Kad būtum geras revoliucionierius, turi būti romantikas. Gebėjimas atsiduoti kitiems sudarė jo įsitikinimų šerdį. Jei tik galėtume sekti šiuo pavyzdžiu, pasaulis būtų kur kas gražesnė vieta“.
O kodėl Kuba, kuri per istoriją tiek kartų buvo pavergta, prievartauta ir demonizuota galingesnių tautų, tebekeri pasaulį? Jos atsakymas gali pasirodyti paprastas, bet atkaklus: „Dėl Kubos vyrų ir moterų. Mes esame kultūringi, išsilavinę žmonės ir galbūt vieninteliai pasaulyje, išdrįstantys pasakyti „ne“ Jungtinėms Valstijoms“. 
Žinoma, galima ginčytis, ar tą „ne“ padiktavo geležinis režimas, ar kyla iš pačių gyventojų, tačiau jis tikrai turėjo neigiamų pasekmių. Tai griežtas embargas, kurį Kubai po jos revoliucijos primetė JAV. Kaip pediatrei, Aleidai gerai žinoma kasdienė blokados realybė. „Buvo toks šešių mėnesių amžiaus mergaitės atvejis. Jos būklė buvo tokia, kad į virškinimo sistemą galėjo išsilieti kraujas. Jai gydyti reikalingų vaistų turėjo tik JAV. Kuba galėjo sumokėti, tačiau nė viena farmacijos kompanija visoje globalioje rinkoje nepasiūlė vaistų, - prisimena moteris. Suspausdama nykštį ir smilių ji demonstruoja nepasitenkinimą. - Bet kuris vaistų platintojas, išdrįsęs prekiauti su Kuba, atsidurtų FTB akiratyje. Mes negavome vaistų, ir kūdikis mirė. Vienintelė tos mergaitės nuodėmė buvo ta, kad ji gimė Kuboje“.
Daug kalbėta apie tai, kaip Barackas Obama ketina keisti JAV politiką Kubos atžvilgiu, po to, kai jis paskelbė „naują pradžią“ jų santykiams ir sušvelnino apribojimus Amerikoje gyvenantiems kubiečiams aplankyti artimuosius gimtojoje šalyje. Bet Aleida išlieka skeptiška: „B.Obama tik sugrįžo prie politikos, kurią vykdė B.Clintono administracija. Nieko naujo. Jis pažadėjo uždaryti Gvantanamą, bet to nepadarė. Trūksta nuoseklumo tarp to, ką jis kalba, ir to, ką jis daro. Iki šiol nematėme nieko, kas galėtų žymėti kurso pokyčius“.
„Jeigu blokada palengvėtų, viskas nepalyginamai pasikeistų. Kubos ekonomika sužydėtų. Štai ko trūksta“, - guodžiasi revoliucionieriaus dukra.
Dar prieš Aleidos vizitą Kubos solidarumo kampanija paviešino nuotraukas, kurios laikomos pirmosiomis spalvotomis E.Che Guevaros fotografijomis. Jas padarė britų tarptautinės brigados savanorė, atkakusi į salą 1960-aisiais - Aleidai dar negimus. Dabar jau garbingo amžiaus moteris ilgai nežinojo, kas užfiksuota jos spalvota kamera padarytose skaidrėse, laikytose batų dėžėje. Kaip jautėsi Aleida, jas pirmąkart išvydusi? „Tai buvo gražu, - sako ji. - Fotografijas padariusi moteris Kuboje statė mokyklą. Taigi net seniau žmonės solidarizuodavosi. Tai tikroji šių nuotraukų vertė“.
Jos tėvas fotografijose atrodo taip, kaip visada, tikina moteris: natūralus ir apsuptas žmonių. „Aš labai dėkinga šitai moteriai, kad dovanojo man dalelę tėvo, kurį žinojau egzistavus, bet nebuvau mačiusi. Bet labiausiai jai dėkoju, kad ji išliko solidari su Kuba“, - tikina Aleida ir priduria, kad jos motinai nuotraukos taip pat būtų patikusios.
Aleida March buvo F.Castro sukilėlių armijos narė, kai ji pirmą kartą Kuboje sutiko savo būsimą vyrą. E.Che Guevarą sužavėjo jos žinios apie vietos teritoriją. Prieš tai E.Che Guevara buvo vedęs ištremtą Peru revoliucionierę Hildą Gadea. Sulaukusi aštuoniasdešimties A.March išleido memuarus apie savo gyvenimą su Ernestu ir kaip ji užaugino keturis vaikus po jo mirties. „Galite juos nusipirkti bet kuria kalba, išskyrus anglų, - pastebi E.Che Guevaros duktė. - Ar skaitote turkiškai?“
Abiejų tėvų idealai neišvengiamai paveikė Aleidą. Bet negali primesti idealų vaikams, įsitikinusi moteris: „Gali tik parodyti pavyzdį“.
Skamba daugiau nei neįtikinamai, kad tolimajame Konge už komunistinę revoliuciją kovojantis vyras kuria pasakas apie gyvūnus savo vaikams. Bet Aleida tvirtina, kad buvo kaip tik taip. „Tėvas neturėjo galimybės džiaugtis mūsų vaikyste. Bet kai būdavo išvykęs, t.y. didžiąją savo gyvenimo dalį, jis siųsdavo istorijas ir piešinius ant atvirukų. Mano brolį Camilo vaikų darželyje išbarė, nes jis turėjo įprotį keiktis. Mama dažnai pykdavosi su Che, nes jis taip pat mėgo keiktis, kaip ir visi argentiniečiai, - moteris šelmiškai nusišypso. - Bet tėvas iš Afrikos parašė Camilo, kad negalima keiktis darželyje, arba krokodilas Pepe (E.Che Guevaros išgalvotas personažas) nukąs Che koją. Taigi brolis turėjo liautis keikęsis, kad apsaugotų tėvą“.
Che, žinoma, niekada nebuvo vien Aleidos tėtis. Alberto Korda 1960 metais padarytas ikoniškas portretas - tvirtai sukąsti žandikauliai, į horizontą įsmeigtos akys, iš po beretės su raudona žvaigžde išsidraikiusios garbanos - pradėtas masiškai dauginti ant plakatų, marškinėlių ir reklaminių skelbimų. Jo atvaizdas, jei ne idealai, įsiterpė į paaugliško maištavimo leksikoną. Jaunuoliams Che yra kietas vaikinas, kuris kalbėjo apie revoliuciją. Ką toji revoliucija reiškė, jiems sunku paaiškinti.
„Kai pamatai vaikį su jo atvaizdu, ir jis sako, kad nori būti kaip Che ir kovoti iki galutinės pergalės, prajuokina, - sako Aleida. - Bet labiausiai stebina, kad tai nutinka Portugalijoje, ne Kuboje“. Tačiau moteris suraukia antakius, kai jos paklausia apie masinį Che atvaizdo naudojimą. „Mačiau, kad atvaizdą reklamoje naudoja viena Berlyno optika. Mados dizaineris Niujorke rodė apatinius su atspaustu jo veidu, - Aleidos nykštys ir smilius vėl susispaudžia. Viskas priklauso nuo konteksto. - Bet jeigu jaunas žmogus nešioja marškinėlius ir pradeda suprasti, kas tas žmogus buvo, tada viskas gerai“.
Aleida taip pat nevienareikšmiškai vertina nūdienos Holivudo maniją kurti filmus apie jos tėvą. Walterio Salleso „Motociklininko dienoraštis“, kuriame pasakojama apie E.Che Guevaros jaunų dienų kelionę po Lotynų Ameriką, jai atrodo nuostabus darbas: jaunas žmogus sužino apie skurdą ir neatsuka jam nugaros. Užtat naujesnis dviejų dalių biografinis filmas „Che“ su Benicio del Torro ją nuvylė. Ji tikėjosi nuodugnesnio revoliucijos pristatymo.
Aleidos žodynas, kupinas tokių žodžių, kaip „kova“, „sąžinė“ ir „pasiaukojimas“, gali skambėti anachronistiškai. Tačiau tai yra viena iš Kubos pusių. Kol Vakarai laukia žinių apie prastėjančią F.Castro sveikatą, Aleidai jo mirtis tegali reikšti naują pradžią. „JAV propagandos mašina aiškina visiems, kad revoliucija priklauso nuo vieno žmogaus. Tačiau Kubos žmonės turi vidinį įsitikinimą. Taigi, kai laikas ateis, kai Fidelio su mumis nebeliks fiziškai, jie ras kelią pirmyn. O jeigu to nesugebės padaryti, jie išnyks. Pablo Milanesas yra sakęs, kad geriau nuskęsti jūroje, nei išduoti šlovę, kurioje kažkada gyvenai. Mums tai yra visiška tiesa“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.