Šimtą metų, iki 1900-ųjų, juo leista naudotis
tik „pagal paskirtį“, t.y. Prūsijos karalystės, vėliau ir Vokietijos
imperijos, ginkluotųjų pajėgų reikmėms, „persipiešiant“ tik atskiras jo
dalis. Pagaliau ir pats kartografų kūrinio pavadinimas viską pasako:
Karo žemėlapis (Kriegskarte). Su data: 1795-1800 m.
Žemėlapyje detaliai pavaizduota Užnemunė, pavadinta Naująja Rytų Prūsija
(Neu-Ostpreussen) - tas žemės kąsnis, kuris Prūsijos karalystei atiteko
po Lietuvos ir Lenkijos valstybės paskutinio (1795 m.) padalijimo. Čia
telpa ir visa šiandieninė Pietų Lietuva. Todėl Prūsijos karalystės Karo
žemėlapis laikytinas pirmuoju profesionaliu dalies Lietuvos teritorijos
žemėlapiu.
Gal stebina mano pasakojimo pavadinimas? Jis susijęs su autoriaus,
tapusio pėdsekiu, sentimentais savo vaikystės miestams - Marijampolei
ir Kalvarijai. Ypač Kalvarijai, „miesteliui ant Šešupės kranto“ (taip
kalbininkas Jonas Klimavičius žurnale „Gimtoji kalba“ siūlė vadinti šią
vietovę), žiauriame XX a. net du kartus - per Pirmąjį ir Antrąjį
pasaulinius karus - nušluotą nuo žemės paviršiaus. Per stebuklą išliko
tik baltoji gulbė - bažnyčia.
Senasis Karo žemėlapis yra net iš 122 dalių, pavadintų „sekcijomis“.
Kiekvieno lakšto dydis - 72x50 cm. Įdomu, kaip šis kartografų kūrinys
atrodytų ant sienos? Ar jis buvo kada nors taip „sudurtas“? Ne,
niekados. Į talką man atėjo matematikas dr. Gintautas Grigas,
apskaičiavęs, kad visam žemėlapiui eksponuoti reikėtų ne mažesnės kaip
trijų metrų aukščio ir penkiolikos metrų pločio sienos (43,92 kv.m).
Lankydamasis Kalvarijoje susipažinau su gimnazijos istorijos mokytoju
Alvydu Totoriumi. Dieve duok, tokių mokytojų visoms mokykloms! Aplink
jį susibūręs nemažas jaunųjų istorikų būrelis. Bendro darbo vaisiai
akivaizdūs: turtingas mokyklos istorijos muziejus, renkami eksponatai,
susiję su miesto praeitimi.
Štai žemėlapis, pavadintas „Kalvarija ir jos apylinkės. 1808 metai. Tekstoro sudaryto Naujosios (Rytų) Prūsijos žemėlapio fragmentas“. Stebina pateikiama data. Juk jau anksčiau,
1807-aisiais, Napoleonas, žygiuodamas per nugalėtą Prūsiją, privertė
prūsus-vokiečius pasitraukti ir iš Užnemunės. Ar kartografas Tekstoras
yra ir didžiojo Karo žemėlapio vienas iš autorių? Aptikus nesužalotą
„tikrąjį“ žemėlapį, pagal kurį buvo „piešiami“ visi kiti (jau
neįslaptinti), galima kai ką patikslinti. Karo žemėlapis pravertė ne
vien kariškiams, bet ir Užnemunę užplūdusiems Prūsijos karalystės
valdininkams. Daug kas buvo pertvarkoma (ypač žemės valdos).
Matininkams, valdininkams reikėjo planų, žemėlapių. Matyt, jie buvo
gaminami be atvangos, iš įsibėgėjimo - net su data, kai šios žemės
Prūsijos karalystei jau nebepriklausė. Įdomus faktas, kad „leidėjai“
panašiais atvejais laikėsi tam tikrų nurodymų. Vadinamajame Tekstoro
„fragmente“, palyginti su Karo žemėlapiu, irgi daug kas išnykę - dideli
girių plotai, keliai per jas, gausios pelkės ir pan. Būtent tai, kas
svarbu kariaunai. Štai kodėl taip įdomu apžiūrinėti didįjį originalą,
kuriame labai tiksliai, be jokių nuslėpimų pavaizduota Pietų Lietuva.
Šitaip peršasi ir Sūduvos sostinės Marijampolės palyginimas su
Kalvarija. Svarbių kelių sankryžoje įsikūręs Kalvarijos miestas nuo
seno buvo svarbus LDK „pavieto“, vėliau apskrities centras.
Administraciniu požiūriu jam priklausė žemės iki pat Prūsijos sienos, o
kitoje pusėje - iki Nemuno. Šiai „apskričiai“ buvo pavaldūs net keli
magdeburginės teisės miestai su apylinkėmis (Alytus, Simnas,
Liudvinavas, Vilkaviškis, Virbalis, na ir pati Kalvarija).
Beje, ir prūsai-vokiečiai rodė „palankumą“ Kalvarijai. Mieste ant Šešupės kranto
pastatė sunkiųjų darbų kalėjimą ir kareivines, kuriose įsikūrė husarų
eskadronas. Rusai vėliau labai apsidžiaugė, gavę tokį palikimą! O
Marijampolė? Tais laikais tai buvo tik du ne visai „sulipę“ miesteliai
- Maryanpol (taip rašoma Karo žemėlapyje) prie marijonų vienuolyno,
įkurto 1750 m., ir Starapol (Senapilė), pirmąkart paminėta 1736 m.
Karo žemėlapį papildantys dokumentai atskleidžia, kam buvo pavesta
surinkti kartografų būrį ir vadovauti darbui. Tai stambių žemvaldžių iš
Uckermarkto (šiandieninės Vokietijos Brandenburgo žemės šiaurinė dalis)
stambių žemvaldžių atžala von Šteinas (1747-1806), Prūsijos armijos
karininkas, turėjęs „kvartirmeisterio“ laipsnį. Matyt, jau anksčiau
buvo pasižymėjęs, nes 1793 m. Prūsijos karalius įteikė jam ordiną „Už
nuopelnus“. Von Šteinas lankėsi kareivinėse, ieškodamas specialistų ir
talkininkų, kurių reikėjo labai daug. Pagal to meto galimybes jie
turėjo pėstute apeiti visą teritoriją, o Prūsijai atitekęs Lietuvos ir
Lenkijos valstybės plotas buvo nemažas, net 45 tūkstančiai kv.km.
Viskas buvo atlikta nustatytu laiku, von Šteinas už darbą gavo
pulkininko laipsnį. Jam neteko pamatyti Prūsijos karalystės ambicijų
žlugimo, kai vadinamoji Naujoji Rytų Prūsija buvo prarasta, - žymusis
Prūsijos kartografas mirė metais anksčiau. Čia tiktų prisiminti istoriko
Edvardo Gudavičiaus žodžius: „Karininkai Prūsijos karalystėje buvo
labiausiai išsilavinę žmonės“. Pavyzdžiui, karininkas Heinrichas von
Kleistas, maždaug von Šteino bendraamžis, yra vokiečių literatūros
klasikas.
Ant kiekvienos Karo žemėlapio „sekcijos“ nurodyta ir pasirašyta, kas
atliko darbą. Kalvarijos ir Marijampolės-Starapolės „sekcijomis“
rūpinosi leitenantas von Perille su „geografijos inžinieriumi“
Rostenscheriu, kuriam priskiriamas žemėlapio „piešimas“, ir ritmeisteris
von Caselis su „geografijos inžinieriumi“ Kurzu. Šalia pasirašęs dar ir
„inžinierius“ Lebauldas de Nansas, kuriam priskiriamas ir „darbas“, ir
„piešimas“. Tarp išlikusių dokumentų - keli von Šteino nurodymai:
tiksliai žymėti miškų ir laukų masyvus, tarp jų esančius kaimus, jų
išsidėstymą, kelius, net didesnius takus. Ežerai, upės, upeliai, o ypač
pelkių plotai (su galimomis perėjomis), net pievos ir lankos, kur
husarų arkliai galėtų pasiganyti, taip pat labai svarbūs. Žodžiu,
viskas, kas žygiuojančiai ar kurioje nors vietoje apsistojančiai
kariuomenei žinotina.
Prūsijos karalystės generalinio štabo Karo žemėlapyje bemaž šiandieninio
1 cm dydžio atkarpėlė atitinka „5000 žingsnių“. Priduriama: „Tai tolygu
pusei mylios“.
Prūsijos kultūros paveldo saugyklų sąrašai rodo, kad dalis gausios von
Šteinų bibliotekos atiteko valstybei. Tai ne tik knygos, bet ir
rankraščiai. Jie atskleidžia, kaip buvo ruošiamasi žemėlapio sudarymui.
Užrašuose esama pastabų, kad Vokiečių ordino žvalgai dar XIV a.
tyrinėjo kelius į Lietuvą (žvalgymai tarp 1384 ir 1402 m.). „Priešo“
pusė (lietuviai) darė tą patį. Matyti, kad gerai susipažinta ir su
Lietuvos ir Lenkijos unijinės valstybės mėginimais „piešti“ savąją
teritoriją.
Užgrobtų svetimų žemių išsaugojimui pagamintas Karo žemėlapis-milžinas
net po šimtmečių ne mažiau įdomus ir vertingas. Iš didelės metalinės
spintos su plačiais metaliniais stalčiais išėmus vieną ar kitą „sekciją“
(lakštą), atgyja praeitis. Akys pasineria į XVIII a. pabaigos tikrovę.
Kiek ir kokių plačių būta miško masyvų! Žemė „neperkrauta“ keliais ir
keliukais. Kai kurie ežerai ir ežerėliai platesni negu mūsų laikais.
Intriguoja ir dviejų Sūduvos miestų netikėtai skirtingi dydžiai...
Pridurti tenka ir raktą į amžių slėpinį - tai Prūsijos kultūros
paveldas, Valstybinė biblioteka, Berlynas (Preussischer Kulturbesitz,
Staatsbibliothek zu Berlin). Signatūra: „Q - 17030“.