Lietuvos tūkstantmetis: XVII amžius. Didikai Radvilos – įtakingi oligarchai, talentingi karvedžiai, švaistūnai ir laimės kūdikiai (nuotraukos, video)

Videonaujienose žiūrėkite reportažą apie Radvilas.

Radvilos. Viena didžiausių ir galingiausių LDK didikų giminė, davusi Lietuvai tokias istorines asmenybes, kaip Barbora Radvilaitė, Mikalojus Radvila Rudasis, Kristupas Perkūnas, Jonušas Radvila (Biržų-Dubingių šaka), Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (Nesvyžiaus-Olykos šaka).

XV a. iškilusi Radvilų giminė savo įtaka ir turtais ne vieną šimtmetį išsilaikė LDK elite.

„Kalbant apie gimines ir jų ilgaamžiškumą, yra keletas veiksnių. Vienas iš jų - biologinis. Giminė turi tęstis. Turėjome ne vieną giminę - Kęsgailas, Goštautus, kurios nutrūkdavo, išmirus jų atstovams. Radvilos išsiskiria tuo, kad jie nuo XV a. vidurio, išėję iš Vytauto aplinkos, tampa įtakingi, o palikuonys gyvena iki šių dienų“, - sako istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Gintautas Sliesoriūnas, nagrinėjantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikų grupuočių kovas XVII a. pabaigoje.

Tačiau sveikata anaiptol nėra pakankamas faktorius, padedantis išsilaikyti elite. Anot istoriko, reikia ir laimės - politikoje būtina išvengti katastrofų, sugebėti tinkamai pasirūpinti sukauptu turtu. Šiais atžvilgiais Radvilos sugebėjo išsiskirti mūsų valstybės istorijoje ir jos viršūnėlėse išsilaikyti labai ilgai.

„Radvilos yra LDK elito grietinėlė, elitų elitas. Jeigu kalbėtume apie XVI a. antrąją pusę ir XVII a., Radviloms galėtume taikyti tokias sąvokas, kaip oligarchai, o net tam tikrais laikotarpiais - ir hegemonai. Tai yra įtakingiausia giminė tarp oligarchų“, - sako G.Sliesoriūnas.

LDK elite vienu metu muziką dažniausiai užsakydavo 3-4 giminės. Radvilos XVI-XVIII a. išsilaikydavo tų stipriausių giminių trejetuke, o dažnai ir grodavo pirmuoju smuiku.

XVI a. antroje pusėje ir XVII a. pirmoje pusėje Radvilų giminė tvirtai laikėsi galingiausių LDK giminių trejetuke. Istorinėje sąmonėje kaip stipriausi didikai išlikę Mikalojus Radvila Rudasis, Mikalojus Radvila Juodasis, Kristupas Radvila Perkūnas veikia šalia įtakingos Chodkevičių ir į elitą besiveržiančios Sapiegų giminės.

Didėjančią konkurenciją tarp didikų Radviloms kurį laiką pavyko atlaikyti.

„Vienas Radvilų pliusų buvo tai, kad giminė buvo plačiai išsišakojusi ir tas jų ypatingos sėkmės laikotarpis tęsiasi iki XVII a. vidurio, kai prasidėjo vienos giminės šakos - Biržų-Dubingių - biologinė krizė“, - teigia istorikas.

Anot jo, taip jau susiklostė, kad Biržų-Dubingių šakos Radvilos turėjo kardiologinių problemų. Pavyzdžiui, pirmasis iš Radvilų, kuris tapo Slucko kunigaikščiu, Jonušas Radvila I buvo silpnos sveikatos.

Jo sūnus Boguslovas Radvila nugyveno vidutiniškai ilgą gyvenimą ir būdamas 49-erių mirė Karaliaučiuje.

Jonušas Radvila II paveiksluose vaizduojamas kaip solidus žmogus, tačiau jis nesulaukė itin solidaus amžiaus. Mirė būdamas 43 metų.

XVII a. vid. Radvilų giminė nuvysta, pamažu praranda įtaką. Politinis giminės svoris LDK baigiasi su Kėdainių sutarties kūrėju Jonušu Radvila, nors jis ir nebuvo paskutinysis Biržų Radvilų giminės atstovas.

Nutrukus Biržų-Radvilų giminei (1695 m., mirus Liudvikai Karolinai Radvilaitei), estafetę Radvilų šeimoje perima dabartinėje Baltarusijos teritorijoje gyvenusi Nesvyžiaus šaka, kuri tęsiasi iki šiol.

Ji perima ne tik lyderystę šeimoje, bet ir palikimą, kuris Nesvyžiaus šakai po ilgų peripetijų atitenka XVIII amžiuje.

Anot istoriko, Nesvyžiaus šakos Radviloms atiteko archyvas, biblioteka, paveikslų galerija - taip giminės turtas pamažu emigravo iš Lietuvos.

„Didžiausi didikų dvarai, kurie buvo kultūros židiniai ir politinės traukos centrai, darė didžiulę įtaką regionui. Ir kol nebuvo nuvytusios didikų rezidencijos Biržuose, Kėdainiuose ir Dubingiuose, Radvilos darė didžiulę įtaką vadinamajai etninei Lietuvai.

O vėliau, kai emigravo į Slucką, Klecką, Nesvyžių, giminės poveikis geografiškai pasistūmėjo, todėl Baltarusija ar Lenkija tapatinami su Radvilomis, o ir šių dienų giminės palikuonys tapatinami su šiomis valstybėmis“, - pasakojo istorikas.

Nusilpus Radviloms, jų prarasta įtaka atiteko Sapiegoms ir Pacams. Sapiegos galėjo iš karto perimti didžiausią įtaką, tačiau Povilas Sapiega mirė ir paliko santykinai jaunus sūnus. Sapiegos nepajėgė iš karto įsitvirtinti.

Tada dominuoti ėmė Pacai - ši giminė nebuvo pakankamai turtinga, bet pagal XVII a. antrosios pusės LDK specifiką, tas, kuris vadovauja kariuomenei, tas vadovauja ir valstybei. Kol etmonais buvo Pacai - Mykolas Pacas ir Kristupas Pacas, tol didžiausia įtaka buvo šios giminės rankose.

Vėliau Pacus pakeičia Sapiegos. Bet Radvilos nesminga žemyn - jie išlieka antroje pozicijoje.

„Galbūt ši giminė nebeturėjo tokios didžiulės įtakos, tačiau jų turtai buvo neįtikėtinai dideli. Į tokias aukštumas pakilusi giminė, net jei ji ir neturi kažkokių politinių talentų, išvengusi katastrofų vėl iškyla XVIII amžiuje.

Tuo metu visų giminės šakų turtų ir valdų koncentracija atsiduria Nesvyžiaus Radvilų rankose ir todėl tokios turtingos giminės, kaip XVIII a. antroje pusėje Nesvyžiaus Radvilos, Lietuvos istorijoje nėra buvę“, - įsitikinęs G.Sliesoriūnas.

Pagal tos valstybės mastą didikų turtų su niekuo nepalyginsi. Tokių turtingų giminių galima rasti, bet ne LDK.

„Tokia buvo LDK specifika - didikai turėjo žemių, baudžiauninkų, privačių kariuomenių, tačiau pinigų dažniausiai neturėjo. Todėl kalbant apie pinigus, Radvilos nebuvo kažkokia nepasiekiama viršūnė, tačiau žiūrint LDK mastais, jų turto su niekuo nepalyginsi“, - dėsto istorikas.

Nepaisant neišmatuojamų turtų, XVIII a. Radvilos nebuvo įtakingiausia giminė. Tuo metu įtaką lemia ne turtas ir net ne aukštas postas.

Anot istoriko, XVIII a. yra suvaržyto suverenumo laikotarpis, kai įtakingiausias žmogus yra nebe tas, kuris turi daugiausia turtų, ir nebe tas, kuris užima svarbius postus, o tas, kuris, iš vienos pusės yra arčiausiai karaliaus, o iš kitos pusės - arčiausiai Rusijos ambasadoriaus. Viską lemia palaikymas iš užsienio ir dvaro.

„Tokiu būdu didžiausią įtaką valstybėje turėjo Antanas Tyzenhauzas, kuris buvo tik rūmų iždininkas. O tuo metu turtingiausias valstybėje žmogus Karolis Radvila jau yra nušalintas nuo pareigų ir gyvena emigracijoje.

Tačiau turtas, nors ir nepadėdavo tapti pirmu žmogumi valstybėje, padėdavo išsilaikyti viršūnėje“, - pastebi G.Sliesoriūnas.

Vieni švaisto, kiti kaupia. XVIII amžių Nesvyžiaus Radvilų istorijoje galima suskirstyti į du laikotarpius. Pirmajame jie nežibėjo nei politine, nei kultūrine prasme, tačiau labai sėkmingai vykdė ūkinę veiklą, todėl jiems pavyko perimti visą Radvilų palikimą.

Anot pašnekovo, giminės vertybinė ir materialinė krizė siejama su Karoliu Radvila, kuris pagarsėjo savo laisvalaikiu ir bendravimu su bajorijos mase. „Istoriografijoje jo paveikslas šiek tiek šaržuotas - jis vaizduojamas kaip neatsakingas, linksmas, nedrovus veikėjas. Jis buvo populiarus, nes kai vynas laisvai liejasi ir pinigai byra, tas populiarumas labai lengvai ateina.

Jį slėgė didžiulės skolos, tačiau ne tai svarbiausia. Labai daug nulėmė padarytos politinės klaidos. Neturėdamas politiko ir karvedžio talento, Karolis Radvila įsivėlė į Baro ir Radomo konfederacijas, todėl vėliau teko bėgti iš Lietuvos-Lenkijos valstybės“, - teigia istorikas.

Karolio Radvilos grįžimas į kraštą susijęs su politine ir turtine amnestija, dvarų susigrąžinimais - visos šios problemos jį pašalino iš pagrindinės politinės srovės.

„Talento trūkumas ir neapgalvotas elgesys labai pakenkė politinei ir materialinei Radvilų giminės situacijai“, - įsitikinęs LDK didikų kovas tyrinėjantis istorikas.

Po Karolio Radvilos mirties veikė Radvilų skolų komisija, kuri parceliavo giminės turtus, kad būtų atsiskaityta su kreditoriais.

Anot istoriko, giminės situacijos anaiptol nepagerino ir Dominyko Radvilos dalyvavimas Prancūzijos imperatoriaus Napoleono karinėje kampanijoje prieš Rusiją. Jis parėmė Napoleoną, išsiuntė savo pulką, karą pralaimėjo ir patyrė nuostolių.

„Pagal turėtas galimybes ir potencialą, kurį šeima buvo sutelkusi, vėlesnis jų vaidmuo nėra proporcingas. Įvertinant materialines ir kultūrines vertybes, giminės tradicijas, be abejo, Radvilos turėjo skambėti ir vėliau.

Nors ir liko šešėlyje, tačiau vis tiek ši giminė susigrąžino turtus, atsikūrė, pamiršo nuoskaudas ir išlaviravo. Net ir per Antrąjį pasaulinį karą Radviloms pasisekė - labai daug Radvilų pateko į sovietų nelaisvę, tačiau dauguma jų Italijos karalienės protekcijos dėka buvo išlaisvinti. Nors ir kitu statusu, bet giminė išsaugojo savo liniją“, - teigia G.Sliesoriūnas.

„Tai - neordinarinė giminė, - priduria istorikas. - Kažkas įpareigojančio, kai tokią pavardę turi. Jos, matyt, užmiršti niekada nepavyks“.