„1945 balandžio 27 Hitleris pasikvietė mane į savo kabinetą. Rusai artinosi prie Berlyno ir netgi fiureris, paprastai trykštantis optimizmu, pradėjo suvokti, kad pralaimėjimas neišvengiamas. Jis visiškai save izoliavo, nenorėjo nieko matyti, tik Evą Braun ir mane; atsisakė švęsti savo 55-ąjį gimtadienį. Be jokios įžangos Hitleris man tarė: „Norėčiau tave išleisti pas šeimą“. Aš jį nutraukiau: „Mano fiureri, aš jus lydėjau gerais laikais, lieku ir blogais“.
Jis ramiai nusileido mano atkaklumui. „Turiu tau dar vieną asmeninę užduotį. Turėsi suvynioti mūsų kūnus į vilnones antklodes, nunešti į sodą ir sudeginti“.
„Jawohl, mein Fuhrer“, - sumurmėjau, visas drebėdamas. Daugiau nebuvo, ką pasakyti. Skubiai, jausdamas, kad mano kojos tuoj sulinks, palikau Hitlerį vieną.
Po trijų dienų jis mirė. Atvėręs duris į Hitlerio miegamąjį, išvydau vaizdą, kurio niekada nepamiršiu. Jiedu su Eva sėdėjo susmukę ant gėlėtos sofos. Hitleris paleido kulką sau į dešinįjį smilkinį. Jo galva kabojo palinkusi į sieną, o krauju buvo aptaškytas visas kilimas. Jo dešinėje ištiesusi kojas sėdėjo Eva, kurios perkreiptas veidas išdavė mirties priežastį – cianidas.
Praėjo dešimt metų nuo tada, kai pradėjau tarnauti Hitleriui, ir šią akimirką, 1945 balandžio 30 dieną 15 val. 45 min., bedugnė skyrė tą žmogų, kuriam prisiekiau ištikimybę iki mirties, ir šio lavono, kurį dabar turėjau suvynioti į antklodę, užnešti siaurais tamsiais bunkerio laiptais, paguldyti į bombos paliktą duobę, apipilti benzinu ir padegti.
Žmogus, kurį pirmąkart sutikau 1934-ųjų vasarą, buvo impozantiška asmenybė, spinduliuojanti žadą atimančią charizmą. Tas, kurį sudeginau ir palaidojau aidint Raudonosios armijos pabūklams, tebuvo drebantis senis, išsekintas žmogus.
Aš gimiau Bremene 1913-aisiais, dirbau mūrininku, kol 1934-aisiais prisijungiau prie SS. Niekada pernelyg nesidomėjau politika, bet po metų mane ir dar du tuzinus kolegų nusiuntė į Hitlerio užmiesčio rezidenciją Berghofe – geriausiai žinomą jo štabą, kuriame jis praleisdavo daug laiko prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu.
Dar po metų mane paskyrė tarnauti Hitlerio namuose, o netrukus po karo pradžios 1939-aisiais tapau jo asmeniniu tarnu.
Tuo metu bent kartą iš arti pamatyti Adolfą Hitlerį svajojo milijonai žmonių. Tačiau gyvenimas su fiureriu buvo kupinas išbandymų.
Mano darbas buvo pristatyti jam rytinius laikraščius ir pirmuosius siuntinius iš užsienio – padėdavau juos ant kėdės prie jo miegamojo durų. Pažadindavau jį 11 valandą. Hitleris atsikeldavo, atsinešdavo laiškus ir skaitydavo juos lovoje, šalia kurios stovėdavo arbatos stalelis su knygomis, laikraščiais, jo akiniais ir dėžute spalvotų pieštukų.
Buvau atsakingas, kad jis nepasigestų rašymo priemonių ir akinių (jis nemėgdavo su jais rodytis viešai, laikydamas tai silpnumo ženklu). Visuomet turėdavau atsarginę porą, kai keliaudavome, nes jis dažnai juos sulaužydavo, vartydamas rankoje ir svarstydamas kokią nors problemą.
Po rytinio skaitymo Hitleris nenukrypdavo nuo įprastos rutinos – nusiskusdavo, nusivilkdavo baltus naktinius marškinius, padėdavo juos ant lovos, nusiprausdavo, apsirengdavo jam paruoštą uniformą.
Hitleris visada rengdavosi, fiksuojant laiką chronometru, aš atlikdavau savotišką teisėjo vaidmenį. Jam davus komandą, aš paleisdavau chronometrą ir prasidėdavo rengimosi lenktynės. Kuo greičiau pabaigdavo, tuo geresnės nuotaikos pradėdavo dieną.
Mano pagalbos prireikdavo tik su peteliške, kurią irgi reikėdavo užrišti kuo greičiau. Jis skaičiuodavo sekundes ir kai tik sušukdavau „baigiau“, atsimerkdavo ir pasižiūrėdavo į veidrodį.
Lenktyniauti su laiku turėjo ir kirpėjas su siuvėju. Tipiška Hitlerio šukuosena ir ūsai sulaukdavo daug draugiško dėmesio iš vokiečių. Jis tą žinojo ir labai didžiavosi. Jį aptarnaujantiems darbuotojams ūsai išduodavo ir fiurerio nuotaiką. Jei juos čiulpdavo, tai mus įspėdavo, kad fiureris nepatenkintas.
Praėjus 40 minučių po pabudimo Hitlerio bibliotekoje laukdavo pusryčiai. Kuklūs – tik puodelis arbatos arba pieno, sausainiai arba kelios duonos riekės ir obuolys. Pusryčiaudamas jis nagrinėdavo priešpiečių valgiaraštį.
Jis galėdavo rinktis iš dviejų vegetariškų patiekalų (prie abiejų būtinai turėjo būti obuolys). Hitleris susilaikydavo nuo mėsos, bet jei pietaudavo su nepažįstamais žmonėmis, valgis lėkštėje turėdavo būti patiektas taip, kad mėsos nebuvimas nekristų į akis.
Hitlerio maistas turėdavo būti patiekiamas nekarštas. Dėl operacijos, kurios prireikė po Pirmajame pasauliniame kare patirtos dujų atakos, jo balso stygos buvo labai jautrios.
Jo dietą sudarydavo bulvės ir daržovės, troškinys be mėsos ir vaisiai. Maistą Hitleris kartais užgerdavo alumi, o oficialiomis progomis, kai reikėdavo sakyti tostą, ir vynu. Jis buvo griežtas vegetaras ir rūkymo priešininkas, bet prieš alkoholį nebuvo nusiteikęs.
Vis dėlto girtavimu fiureris bjaurėjosi ir 1943-aisiais, kai aplink jo klubus ėmė kauptis riebalai, atsisakė net alaus. Jo manymu, Vokietijos žmonės nenori matyti apkūnaus kanclerio.
Hitlerio vakarienė būdavo kukli, joje dalyvaudavo vos keli svečiai, ir prasidėdavo apie aštuntą vakare. Vėlgi, žinoma, vegetariška – Hitleris tikėjo, kad „pati pragaištingiausia žmonijos plėtros akimirka buvo tą dieną, kai žmogus pirmąkart paragavo keptos mėsos“. Jis buvo įsitikinęs, kad tik dėl šio „nenatūralaus“ gyvenimo būdo gyvenimo trukmė sutrumpėjo iki 60-70 metų.
Hitlerio apskaičiavimais, visų natūraliai mintančių gyvūnų gyvenimo trukmė yra 8-10 kartų ilgesnė nei jų brendimo laikotarpis.
Jis tikėjo, kad vegetarais tapę žmonės gyventų 150-180 metų. Tokie įsitikinimai į neviltį varydavo jo gydytojus, kurie nuolat stengdavosi įtikinti keisti mitybos įpročius, valgyti bei miegoti reguliariai ir mankštintis.
Visą mūsų pažinties dešimtmetį Hitleris nuolat nerimavo dėl savo sveikatos, kuri pradėjo prastėti palyginti anksti.
1942-ųjų pabaigoje, kai Stalingrado mūšis pasiekė pavojingą stadiją, jam ėmė drebėti kairė ranka. Jis sunkiai stengėsi ją suvaldyti ir nuslėpti negalavimą nuo aplinkinių – stipriai prispausdavo ją prie šono arba tvirtai suimdavo dešine ranka.
1943-aisiais jis beveik per naktį virto senuku. Baigiantis 1944-iesiems judėdavo be jokio gyvybingumo, susilenkęs. Jei norėdavo prisėsti, kas nors turėdavo pristumti kėdę.
Hitleris vis dažniau imdavo kalbėti apie praeitį. Su sveikata nyko ir jo entuziazmas. Fiureris ėmė nepasitikėti jį supančiais žmonėmis. Tomis dienomis aš ypač juo rūpinausi, ir fiureris, kuris aklai manimi pasitikėjo, tą žinojo. Kartą jis pasakė: „Linge, kai tu sėdi ar stovi už manęs, jaučiuosi saugiau nei saugomas obergrupenfiurerių (aukščiausias SS laipsnis).
Balandžio 20 dieną Berlyne jo gimtadienis praėjo labai kukliai ir vos po septynių dienų jis man prasitarė apie savo planus kartu su Eva nusižudyti.
Jam tarnaudamas aš mačiau, kad jie su Eva Berghofe gyveno kaip vyras ir žmona. Savo asmeniniam gyvenimui jie turėjo keturis kambarius: du miegamuosius ir du vonios kambarius, kuriuos jungė durys. Hitleris dažnai vakarus leisdavo savo kabinete gerdamas arbatą su Eva, kuri susisupusi į chalatą gurkšnodavo šampaną.
Kaip ir bet kuri „žmona“, ji turėjo įtakos savo vyrui – įtikino jį sušvelninti normas moterims, kurių vyrai grįždavo atostogų iš fronto, ir atsisakyti ketinimų uždaryti grožio salonus.
Eva buvo artimiausias Hitleriui žmogus, bet jis vis vien stengdavosi niekada neparodyti jausmų viešai. Jis tikėjo, kad pareiga jį verčia visiškai atsiduoti Vokietijos žmonėms, kurie, manydami jį palaikant intymius santykius, prarastų tikėjimą fiureriu.
Praėjus dviem dienoms po prisipažinimo apie ketinimus nusižudyti, Hitleris pagaliau atlygino Evai už jos ištikimybę ir padarė ją savo žmona.
Apie santuoką Eva svajojo dešimt metų, bet ši pasirodė bergždžias ir nelinksmas įvykis. Tačiau Evos veidas nušvito, kai į ją kreipėsi „Frau Hitler“. Kitą rytą nubudusi ji mėgavosi savo pirma ir paskutine diena kaip fiurerio žmona.
Hitleris visą naktį gulėjo lovoje atsimerkęs ir apsirengęs. Per vidurdienio priešpiečius jis pasakė ilgą monologą apie ateitį, o po to jie su Eva atsisveikino vienas su kitu.
Ketvirtis po trečios valandos paskutinį kartą paprašiau nurodymų. Ramiai tyliu balsu – lyg siųstų mane į sodą ko nors atnešti – jis tarė: „Linge, dabar aš nusišausiu. Žinai, ką turi daryti“. Aš atidaviau pagarbą, o jis, žengęs du ar tris žingsnius manęs link ir iškėlęs dešinę ranką, paskutinį kartą atliko Hitlerio pasveikinimą.
Aš apsisukau, uždariau duris ir išėjau iš bunkerio. Tarp sprogstančių sovietų bombų kakofonijos nuskambėjo vienas pistoleto šūvis“.