Daugybės kaltinimų sulaukė karšto būdo Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis – kad pirmasis rugpjūčio 7-osios naktį įsakė pradėti artilerijos ataką prieš Cchinvalį, separatistinės Pietų Osetijos sostinę.
Dėl tikslios įvykių sekos ginčijamasi iki šiol. Gruzija teigia, kad jos karinės pajėgos reagavo į gruzinų kaimų apšaudymus. Tačiau nekyla abejonių, kad jau vos už kelių valandų Rusijos tankai ir šarvuočiai kirto Gruzijos sieną ir greitai sutriuškino gruzinų pasipriešinimą.
Įvykis, kuris, regis, didžiai nustebino Gruzijos draugus JAV ir Europos Sąjungoje, buvo logiška susiklosčiusios situacijos pasekmė. Rusija jau kelis mėnesius kaupė karinę jėgą Abchazijoje, Pietų Osetijoje ir kitapus sienos Šiaurės Kaukaze. Daugiau nei prieš dvejus metus Maskva buvo paskelbusi visišką prekybos su Gruzija blokadą ir užkirtusi visus į ją vedančius kelius, kai Tbilisis suėmė Rusijos piliečius, įtartus šnipinėjimu.
Pasak Andrėjaus Ilarionovo, kuris V.Putino prezidentavimo metais buvo jo vyriausiasis ekonomikos patarėjas, karą tarp Rusijos ir Gruzijos neišvengiamą padarę sprendimai buvo priimti dar anksčiau – tarp 1999-ųjų rugsėjo ir 2003-ųjų birželio, dar gerokai prieš Rožinę revoliuciją, kuri 2004-aisiais į valdžią atvedė M.Saakašvilį.
Reikia pažymėti, kad nuo to laiko A.Ilarionovas tapo aršiu Rusijos valdžios kritiku. Su V.Putinu jis atsisveikino 2005-ųjų gruodį ir šiuo metu priklauso ultraliberaliam CATO institutui Vašingtone. Be to, jis yra ekonomistas, o ne karo analitikas.
Vis dėlto naujoje knygoje „The Guns of August 2008. Russia's War with Georgia“ („2008-ųjų rugpjūčio ginklai. Rusijos karas su Gruzija“) išspausdintame straipsnyje A.Ilarionovas savo teiginius paremia detalia įvykių analize.
Jis prisipažįsta nesantis tikras, ar „didysis planas pradėti karą su Gruzija egzistavo nuo pat pradžių, ar jis atsirado tik po daugybės nesėkmingų Rusijos vadovų mėginimų nekarinėmis priemonėmis palaužti ir sunaikinti gruzinų jėgas“.
Jo argumentas sutampa su kitų aukštų Rusijos pareigūnų neoficialiais pareiškimais, kad Gruzijos vadovai patys šaukėsi bėdos.
„Praėjusiame dešimtmetyje jie turėjo daugybę progų tapti geriausiais Maskvos draugais, bet nusprendė netapti, - yra pareiškęs vienas aukštas Kremliaus pagalbininkas. - Tai mus ir pastūmėjo ginkluotis Abchazijoje“.
Kitas prisimena M.Saakašvilio elgesį per vieną pirmųjų susitikimų su V.Putinu. „Niekada negirdėjau, kad kuris nors kitas vadovas taip nepagarbiai kalbėtų su Rusijos prezidentu“, - neslėpdamas paniekos sako jis.
A.Ilarionovas, kalbėdamas apie laikotarpį prieš karą, pripažįsta, kad „Gruzijos vyriausybė nebuvo visiškai pasyvi“.
Tačiau provokavimu jis kaltina tik Maskvą. Pavyzdžiui, 2005-ųjų gruodį su Gruzija bendradarbiaujančių rusų energijos bendrovių vadovai gavo pakvietimą į Kremlių, kur išgirdo klausimą, „ar nebūtų įmanoma nutraukti energijos tiekimą per sieną“. Jie atsakė, kad ne. Po kelių dienų paslaptingas sprogimas sugadino du dujotiekius ir nutraukė elektros liniją, palikdami Gruziją be energijos išteklių „vidury vienos šalčiausių žiemų per dešimtmetį“.
Klausimas, kas pradėjo karą, Maskvai nėra svarbus. Rusija gali keisti faktus kovos lauke – jos kariniai daliniai kontroliuoja dvi teritorijas ir ji aiškiai pademonstravo, kad buvusioje Sovietų Sąjungos įtakos zonoje jos balsas vis dar svariausias.
Tuo metu vargšų Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojų gyvenimas nė kiek nepagerėjo. Cchinvalį vis dar vagoja sprogusių bombų žymės. Paramą iš Rusijos prarijo korupcija garsėjanti “nepriklausomų” valstybėlių biurokratija. Abu regionai yra visiškai priklausomi nuo Maskvos subsidijų.
Galbūt Gruzijos išdidumas patyrė smarkų smūgį, tačiau jos ūkis atsilaikė daug geriau. Jis sulaukė didelės paramos iš JAV ir Europos. Panašu, kad Tbilisis pralaimėjo karą, tačiau laimi taiką.