Kitaip pradėti kalbėti apie šią knygą tiesiog neįmanoma. Bet tai visiškai nereiškia, kad lietuvių kalba išėjo dar viena politinį demoną adoruojanti odė. Priešingai - sąžiningas ir puikus istorikas S.S.Montefiore dažnai, o vietomis tiesiog primygtinai pabrėžia, koks nuožmus ir maniakiškai žiaurus buvo J.Stalinas dar iki tol, kol ėmė vadovauti sovietinei pragaro mašinai. Jis nepučia tos romantinės miglos, kokia bandoma užburti, pavyzdžiui, kito užkietėjusio revoliucionieriaus Ernesto „Che“ Guevaros jaunystės biografijoje „Motociklininko dienoraštis“. Anas jaunuolis neva tik romantiškai važinėjęs po Pietų Ameriką ir išvydęs nenusakomą skurdą visiems laikams pasiryžo kovoti už tiesą ir lygybę.
S.S.Montefiore biografijoje tokio jaunojo J.Stalino nepamatysime. Tiesa, jis buvo įstojęs į dvasinę seminariją Tiflise ir rašė geresnes nei vidutiniškas eiles (vieno profesoriaus žodžiais, J.Stalinas pretendavo į Gruzijos klasikus). Tačiau jau seminarijoje (iš tikro ir daug anksčiau) jis ciniškai vertė bendramokslius pripažinti, kad Dievo nėra, o ant vyresnybės kailio tobulino būsimus savo diktatoriaus įgūdžius.
Vargo, žinoma, J.Stalinas matė (užtenka paminėti vien nusigėrusį batsiuvį tėvą, nors šis gal visai ir ne biologinis tėvas), tačiau „svieto lyginimą“ nuo mažų dienų būsimas kraugerys suvokė tik revoliuciniu keliu. Jo ir kitų užkietėjusių bolševikų žodyne tai reiškė - terorizmą ir banditizmą: bankų apiplėšimai su bombomis, laivų užgrobimai, šantažavimas ir smurtas.
Todėl susižavėjimas tokiu mefistofelišku personažu gali kilti tik dėl vienos priežasties - talentingai parašyta biografija beveik visuomet neišvengiamai ir nejučiomis priverčia pajusti mažų mažiausiai simpatiją apdainuojamam veikėjui, net jei jis būtų paskutinis niekšas ar iškrypėlis (abu epitetai puikiai tinka Soso).
Tokia biografijos žanro prigimtis - ieškoti pagrindinio herojaus elgesio psichologinių ir socialinių priežasčių (kurios dažnai tarsi išteisina), o primesta empatija skatina atlaidumą (pavyzdžiui: na, juk čia Soso, aišku, kodėl jis paliko vargšelę nėščią penkiolikmetę Sibiro gilumoje). Tad lietuvius (ar bent dauguma jų) nuo J.Stalino įsimylėjimo kaip skiepai gelbėja Lietuvos istorijos pamokos. O kitų šalių skaitytojams, matyt, reikia atidžiau skaityti šią biografiją, kad paviršutiniška J.Stalino charizma neužgožtų jo giluminio žiaurumo.
Britų istorikas S.S.Montefiore šitaip sumaniai nuo pirmų eilučių rezga intrigą (knygos veiksmo pradžia - didžiausias J.Stalino suplanuotas banko apiplėšimas Tifliso centre), kad visai nestebina tas faktas, jog jau dvi prodiuserių kompanijos nusipirko knygos teises kurti scenarijų filmui, o bet kuris skaitytojas beveik garantuotai knygą rys kaip politinį trilerį, o ne akademinę studiją.
Plika akimi matosi, jog autoriui šis efektas svarbus. Štai knygų skyrių pavadinimai primena taikliai nukaltas žurnalistines antraštes (protarpiais net galėtum sakyti - bulvarines: „Utėlių lenktynės, žudymas ir varymas iš proto - kalėjimo žaidimai“, nors kas tos „utėlių lenktynės“ taip ir nepaaiškina; arba - „upės gaidys ir didikė“ ir „1914 metai: arktinė sekso komedija“).
Galbūt tai tėra, kaip mėgstama kaltinti žiniasklaidą, „pigus sensacijos vaikymasis“? Anaiptol. Tai tik sąžiningumas prieš skaitytoją - jei jau mėgini jam įpiršti 566 puslapių veikalą apie vieną asmenį (nors jis ir vienas kruviniausių diktatorių istorijoje), turi pasistengti, kad tarp puslapių praleista ne viena valanda atpirktų šią auką.
Šiuo atveju tai pavyksta su kaupu. Ir ne vien dėl literatūrinių autoriaus sugebėjimų. Visi J.Stalino ir stalinizmo istoriją tiriantys istorikai greičiausiai taip pat įsikniaubę skaito šią biografiją (nebent jie gyvena mums kaimyninėje šalyje ir J.Staliną laiko nepamainomu vadovu ir karvedžiu). Kartu ir Lietuvos skaitytojai ne tik pagaliau sulaukė naujos lietuviškos SSRS diktatoriaus biografijos po D.Volkogonovo „Triumfas ir tragedija“, bet tuo pačiu ir vienos geriausios nūdienos mokslinės studijos šia tema. Pats S.S.Montefiore nesikuklina (bet nemeluoja) išnašose nurodyti, kad vienas ar kitas dokumentas, taip pat prakalbintas dar gyvas liudininkas iki tol nebuvo panaudoti ir padėjo atskleisti įdomių, nežinomų faktų.
Iš dalies tai, o taip pat istoriko siekis įsigilinti į problemas ir atmesti išankstinius stereotipus, leido pateikti visai SSRS istorijai reikšmingas naujas interpretacijas ar (dar kartą) paneigti vyraujančius įsitikinimus.
Turbūt svarbiausia iš tokių būtų nuostata, kad J.Stalinas marksistu buvo iš reikalo, t.y. ideologija jam tebuvo priemonė užimti valdžią ir įsiviešpatauti. S.S.Montefiore įtikinamai parodo, kad Soso nuo jaunystės brendo kaip karštas marksistas, tiesiog fanatikas, dėl ideologinių šablonų rinkinio galėjęs paaukoti šeimą, artimuosius, žmogiškus ryšius ir gyvybę. Taip skaudžiai kertama ir visiems tiems, kuriems iki šiol dingojasi, kad Sovietų Sąjunga nebuvo kurta ant marksizmo pamatų. Buvo, o jos pagrindinis statybininkas tiesiog su religiniu užsidegimu tikėjo marksizmu.
Knygoje aprašyti Vladimiro Ilijičiaus Lenino ir J.Stalino santykiai paneigia kitą mitą, esą Leninas buvo gerasis revoliucijos „tėtė“ ir tik po jo mirties valdžią uzurpavęs velnių priėdęs Soso viską sugadino. Tokia teorija neatlaiko S.S.Montefiore’s pateiktų pavyzdžių, kai bolševikų vadas trindamas rankas tvirtina, kad būtent tokių nesuvaldomų teroristų ir banditų, kaip J.Stalinas, reikia revoliucijai. Mat - „Kokia čia gali būti revoliucija, jei žmonės nebus šaudomi?“ Garsusis testamentinis Lenino laiškas, kuriuo perspėjama neprileisti J.Stalino prie valdžios viršūnės, tenurodo į paskutinius Lenino gyvenimo metus, kai šis susipyko su Soso (iš dalies dėl Gruzijos (ne)priklausomybės klausimo).
Dažnai taip pat kartojama, kad iki pati Lenino mirties, o gal net keletą metų ir vėliau, J.Stalinas tebuvo pilka dėmė raudonoje bolševikų jūroje, nenuveikęs „garbingų“ žygdarbių ir neturėjęs didesnės įtakos. Tai, kad būtent jam Leninas patikėjo savo saugumą Spalio revoliucijos išvakarėse, o perversmo metu buvo pagrindinis jo ryšininkas bei už spaudą atsakingas asmuo, verčia abejoti Soso nureikšminimu iki „pilkos dėmės“.
J.Stalinas iš tiesų buvo mažiau žinomas platesniems bolševikų ir tuo labiau visuomenės sluoksniams nei L.Trockis ar kiti iškalbingi lyderiai, tačiau kietas kaukazietis veikė revoliucionierių branduolyje, o jo iškilimas iki vadovų nebuvo „atsitiktinis“, esą rutinišką administracinį darbą tedirbęs J.Stalinas pasinaudojo didžiųjų vaidais. Žinoma, jis mokėjo manevruoti ir išnaudoti galimybes, bet jo stichija, teigia britų istorikas, buvo ir liko ne biurokratijos labirintai, o revoliucinis veiksmas. Vieta pirmojoje bolševikų vyriausybėje jam atsirado ne dėl jo pilkumo, o per ilgus metus susikrauto negailestingo revoliucionieriaus kapitalo.
Nevengė „Stalino jaunystės“ autorius atsakyti ir į „sąmokliškiausius“ (ar buvo jis dvigubas agentas ir tarnavo ochrankai?) ir intymiausius klausimus. Romanus su moterimis, regis, S.S.Montefiore gvildeno itin kruopščiai. Kiek nuožmusis gruzinas turėjo meilužių (taip pat - žmonų ir sužadėtinių) ir kiek paliko po žemę klajoti vaikų, jam rūpėjo nė kiek ne mažiau nei įrodyti, kad 1917 metų Vasario revoliucija ir bolševikų įvykdytas Spalio perversmas buvo padriki ir spontaniški.
Bet ir vėl - ar galėtume dėl to kaltinti istoriką? Negi mums tai rūpi mažiau?