***
Jei nuspręsčiau rašyti detektyvinį pasakojimą, kurio veiksmas plėtotųsi Lietuvoje, tai įvykdyto nusikaltimo motyvas būtinai būtų neįtikusi Lietuvos istorijos interpretacija, kelianti grėsmę lietuvių savivokai ir pasididžiavimui. Niekas Lietuvoje nesukelia tiek aistrų, ginčų ir pykčio kaip istorija.
Nusikaltimas dėl istorijos tam tikro laikotarpio ar epizodo aiškinimo yra visai įtikinamas. Tai galioja ir naujausiajai, ir vadinamajai senajai istorijai. Lietuvoje šiandien nėra labai saugu abejoti kai kurių kunigaikščių ar istorinių veikėjų poelgių kilnumu, tarti, kad kai kurie Lietuvos istorijai nusipelnę asmenys nebūtinai buvę labai patrauklios ir sektinos asmenybės, kad prieš tūkstantį metų gyvenę mūsų protėviai buvę prietaringi barbarai, nekalbėję suvalkietiška tarme, o gal apskritai nekalbėję lietuviškai. Nereikia žvelgti taip toli. Ilgiausiai Nepriklausomybės laikotarpiu trukusi diskusija ar net konfliktas yra susijęs su istorinio pastato (at)statymu.
Būti istoriku, profesionalu ar mėgėju Lietuvoje esti labai rizikinga, net jei patys istorikai to iki galo nesuvokia. Iš istoriko tikimasi, kad jis pateiks tokius istorinius faktus, jog lietuviai galės didžiuotis savo istorija. Istoriko profesinė pareiga reikalauja ieškoti faktų. Šis pavojus dar labiau sustiprėja po Lietuvos tūkstantmečio minėjimo renginių.
Priimti faktus, net jei jie būtų nemalonūs ar neįtikimi, ir jais remtis žmogui apskritai yra daug sunkiau nei priimti ir remtis fikcijomis. Tai nėra koks ypatingas lietuvių bruožas. Krikščioniškoje tradicijoje tai vadinama kvailyste ar proto aptemimu. Ši kvailystė gali būti labai uždeganti ir net paskatinti žmones atlikti nemenkus žygius, aukoti laiką, pinigus, sveikatą ar net gyvybę. Ji gali tęstis ilgai, o akivaizdybės akimirka – įvykti, kai žmogui jau nebelieka laiko ją įvertinti.
Istorija yra neišsemiamas rezervuaras, kuriame galima aptikti gausybę kvailystės pavyzdžių. Kita vertus, ji gali būti kvailysčių įkvėpimo šaltinis. Todėl istorijos niekaip nesuprasime nesusigaudydami dabartyje ir dabarties kvailysčių ar sveiko proto apraiškų įvairovėje. Žvelgiant į didžiuosius istorinius įvykius, juose galima įžvelgti daug kvailumo ir mažai išminties. Antai Napoleono žygis per Europą gal kam ir galėtų pasirodyti didis didžiojo vado žygdarbis, tačiau žvelgiant „iš šalies“ – tai tebuvo valdžioje buvusio itin užsispyrusio žmogaus ambicija, pražudžiusi nemažai gyvybių ir apgriovusi kelių šalių ekonomikas. Šiame kontekste neverta net minėti praėjusio amžiaus karų ir okupacijų.
Pagrindiniai įvykiai istorijoje yra susiję su žudynėmis ir prievarta. Juo daugiau žudynių ir juo nuožmiau jos reiškiasi, juo įvykiai yra matomesni iš istorinės perspektyvos. Šios perspektyvos niekaip negali atsverti žmonijos pasiekimus fiksuojančios ekonomikos, kultūros ar net sporto istorijos.
Geriausiai matoma istorija yra žmonijos ar tautų nelaimių rinkinys, o ne pasididžiavimo verta įvykių seka. Normalus ir paprastas gyvenimas nekuria jokios visuotinai matomos istorijos. Todėl visuotinai žinoma istorija turėtų mus vesti į atgailą ir skatinti dirbti, idant istorijos „nebūtų“, o ne kelti pasididžiavimą.
Todėl nieko nuostabaus, kad ir Lietuvos istorija prasidėjo žudynėmis. Europinio masto žmogžudystė Lietuvą įrašė į Europos istoriją. Neabejotina, kad tai yra paminėjimo vertas įvykis. Tačiau kyla klausimas, kaip jį paminėti tinkamai.
Paprastos žmogžudystės atveju būtų aišku, kad nusipelnoma bausmės, kuri gali būti sušvelninama nusikaltėlio nuoširdžiu atsiprašymu. Be to, šis įvykis nebuvo vien brutalaus neapgalvoto veiksmo rezultatas: tai – politinė žmogžudystė, susijusi su visais laikais galiojusiu ir galiojančiu svetingumo svetimšaliams priesako sulaužymu. Tad jei Lietuva save sieja su ano meto Lietuva, būtų teisinga bent po tūkstančio metų atsiprašyti popiežiaus dėl tokio poelgio su jo pavaldiniu. Juo labiau kad Lietuva su Vatikanu šiuo metu palaiko draugiškus santykius ir net negalvoja smurtauti prieš jo pasiuntinius. Šia proga Lietuvos katalikai būtų galėję prašyti šv.Brunono užtarimo XXI a. ir tam reikalui pastatyti jam koplyčią ar bažnyčią. Tokį susitaikymą su praeitimi ir savo nusikaltimu būtume galėję linksmai atšvęsti ir lengva širdimi su viltimi pradėti naują Lietuvos tūkstantmetį.
Tačiau susitaikymo su mūsų istorijos Europoje pradžia neįvyko. Tūkstantmečio minėjimas atskleidė, kad istorija, kurioje mes gyvename ir kuria remiamės spręsdami apie save ir aplinkinius, visai nėra aiški ir savaime suprantama. Teko kalbėtis su amerikiečiais nelietuviais, besisvečiuojančiais pas vietinius lietuvius. Paklausus, kaip jie vertina mūsų tūkstantmečio minėjimą, jie sakė, kad patikęs, nes buvę „tiek daug istorijos“. Renginiuose iš tiesų buvo labai akcentuojama pati istorija, bet ne džiaugsmas dėl šiandienos, į kurią ta istorija atvedė.
Tūkstantmečio paminėjimo renginiai atskleidė, kad Lietuvoje dėl pripažinimo kovoja dvi istorijos. Viena istorija – tai istorikų ir faktų istorija, kuriai svarbu suprasti Brunono nužudymo įvykį ir jį matyti kaip ženklą Lietuvos ėjimo į Europą. Kita istorija – Lietuvos kaip tam tikros galybės ar „dvasios“ istorija (ar mitas), besiskleidžianti nuolat iš naujo kuriamais pasakojimais, kuriuose faktai neturi beveik jokios reikšmės. Abi istorijos versijos to paties minėjimo metu stengėsi įgyti dominuojančią reikšmę, todėl tūkstantmečio minėjimas buvo labai didaktiškas ir mažai šventiškas.
Iškalbingas tūkstantmečio minėjimo pradžios vakaras Vilniaus Katedros aikštėje. Gausybė prisirinkusių žmonių neabejotinai tikėjosi gero reginio, kaip įprasta švenčių metu. Tačiau jie tapo istoriškai šviečiamojo renginio dalyviais. Atidarymas buvo labai rimtas, pateikta gausybė istorijos faktų, kuriems įsiminti prireiktų bent savaitės ar net mėnesio nuoseklaus darbo. Apie Lietuvos istorijos įvykius buvo pasakojama smulkiai, epizodai pateikiami mokyklinio vadovėlio stiliumi, kai net minties nekyla apie galimas interpretacijas. Renginys buvo skirtas tam, kad žinantieji pasikartotų, o nežinantieji išmoktų istoriją, kuri buvo nutylima sovietmečiu ir vis neatsimenama Nepriklausomybės metais. Neatsitiktinai minėjime daug dėmesio buvo parodyta istorikams. Jie per Lietuvos istorijos faktus atvedė žiūrovus prie Lietuvos dabarties. Vakaro metu buvo apdovanoti Lietuvos veikėjai, kuriantys dabarties istoriją, žmonės buvo raginami pasirašyti po priesaika Lietuvai.
Neabejotina, kad renginio sumanymo būta neblogo: papasakoti realistinę istoriją, statant tiltą tarp praeities ir dabarties, pripildant istorines baltas dėmes deramų faktų, stengiantis išvengti romantizuotų sentimentų. Užtat abejotinas buvo sumanymo įgyvendinimas, nes jau po pusvalandžio vyksmo apėmė nenumaldomas noras pabėgti iš šios istorijos pamokos, ką nemaža dalis žiūrovų ir padarė.
Tačiau toks tūkstantmečio minėjimo pradžios renginys nereiškė istorikų ar faktinės istorijos triumfo. Dainų šventė pateikė alternatyvų liudijimą apie Lietuvos istoriją. Ji bylojo apie Lietuvą, kuri gyvavo daug seniau nei į ją atvyko šv. Brunonas ir gyvuos mažiausiai amžinybę. Tokia istorija remiasi ne faktais, o simboliais ir nuojautomis. Tokiai istorijai nėra svarbu, kada susikūrė valstybė ir ar ji apskritai susikūrė, kokios buvo okupacijos, kuris yra tautos didvyris, o kuris – išdavikas, kokių pavyko sukurti kultūros šedevrų, kokių esame patyrę nesėkmių ir pasiekę laimėjimų.
Šokių dienoje lietuviškojo pasaulio radimasis buvo susietas su pasaulio apskritai atsiradimu, sukuriant savitą neopagonišką mitą apie pasaulio pradžią, lydimą gamtos jėgas ir kūrimo galią garbinančių pagoniškų ritualų ir maldų. Buvo atliekamos įvairios šokių figūros, vaidino merginos, pasidabinusios į įkapes panašiais apdarais, vaikai sukiojo mažai ką primenančius kubus. Visa tai buvo mažai suprantama ir būtų buvę sunku susieti net su jau žinomais pagoniškais senųjų lietuvių ar kitų tautų simboliais. Ši nesuprantamybė kūrė dar didesnę paslaptį ir veikiusiai turėjo stebinčiųjų sąmonėse įtvirtinti naujus simbolius. Simbolių erdvėje – juo miglotesnis pasakojimas, juo jis tarsi suteikia stipresnį pažadą, kad išsakomuose žodžiuose ir veiksmuose esama gilios tiesos. Tokioje simboliais ir neva kosminiais veiksmais bei ritualinėmis deklamacijomis pasakojamoje istorijoje nesama klaidų, kvailysčių, išdavysčių ar žmogžudysčių. Joje nesvarbūs faktai ir jų paieška. Orientuojantis į amžinybę, Lietuva tampa stabu. Neatsitiktinai šokių dienos oficialiosios dalies pabaigoje buvo skanduojamas Lietuvos vardas. Neverta stebėtis, kad Brunono vardas nebuvo net paminėtas, kaip ir krikštas ar Lietuvos ir Europos ryšiai. Jei būtume bent truputį priartėję prie faktų, būtume galėję tikėtis apšoktų ir apdainuotų istorijų apie Lietuvai svarbius įvykius.
Maža to, Dainų šventės istorijos versija buvo populiaresnė ir labiau remiama valstybės. Jau prieš kurį laiką girdėjome, kad Dainų šventė bus pagrindinis Lietuvos tūkstantmečio minėjimo įvykis. Tai buvo „valstybės šventė“, atskleidžianti veikiausiai net nesąmoningą nūnai mažos valstybės pretenziją į pasaulinę galybę ir amžinumą, ką tarsi žymi didelis skaičius. Dainų šventės masiškumas, jos scenarijus, iš žmonių kūnų sudarytos figūros ir choras iš tūkstančio balsų tiesiog primena totalitarinę galybę demonstravusios Kinijos surengtą vasaros olimpinių žaidynių atidarymą Pekine.
Tūkstantmečio šventimo pobūdis atskleidė mūsų kaip lietuvių baimes ir savivokos skurdą. Jo pagrindinis motyvas buvo: Lietuva esanti valstybė, daug kentėjusi ir daug praradusi. Tačiau tai, ko iš Lietuvos niekas negalįs atimti, esanti jos praeitis. Nuo šiol dalykas, kurio iš Lietuvos niekas nebegalės atimti, bus jos Tūkstantmetis. Tai ir buvo dominuojanti tūkstantmečio minėjimo žinia. Jei mėginsime atrasti kokių kitų paaiškinimų masiniams renginiams, kurie liepos pradžioje vyko Vilniuje, veikiausiai nieko nepešime. Aukos savimonė paaiškina, kodėl bijomasi faktų ir, užuot siekus išsiaiškinti, kas vykę, mėginama kurti savus pasakojimus apie miglotus laikus. Tam pasitelkiami poetai, šokėjai, dainininkai, neopagonys ir jų pagal šiuolaikinius masinius poreikius modifikuojami ritualai. Tūkstantmečio istorija, jei į ją pažvelgsime istorikų siūlomu žvilgsniu, pasirodys nelabai tokia, kuri pritiktų „Lietuvai“. Raštija, architektūra, net karvedžiai ar politikai yra žmonės, kurių tiesioginės sąsajos su „mūsų Lietuva“ nėra akivaizdžios. Tokiai ligotai Lietuvos būklei būtų geriausia, jei istorikų apskritai nebūtų, o minint istorinius įvykius niekas nedrumstų istorinės užmaršties.